Karklinių kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujantis Vaidas Matukaitis iš daugelio ūkininkų išsiskiria savo branda. Jis stengiasi žemę dirbti naudodamas pačias pažangiausias technologijas, nuolat lanko žemdirbiams skirtus seminarus, pats domisi naujovėmis.

Geras laikas viską apgalvoti

Didieji šių metų lauko darbai jau pabaigti, tad ūkininkai daugiau laiko gali skirti savo šeimoms, pomėgiams, įvairiems asmeniniams reikalams tvarkyti. V.Matukaitis – ne išimtis. Jis neslepia, kad net ir atšalus orams darbų nemažame ūkyje netrūks, tačiau neabejoja, kad dabar bus galima dar daugiau dėmesio skirti žmonai ir trims vaikams, kuriuos jis vadina savo varomąja jėga. Su savo antrąja puse Jolita Vaidas augina du sūnus Luką bei Joną, o šių metų pradžioje šeima sulaukė bene didžiausios dovanos – dukrytės Beatos.

V.Matukaitis pripažįsta, jog per darbymetį šeimai negali skirti tiek laiko, kiek galbūt norėtų, tačiau jis vis tiek kasdien stengiasi su namiškiais daug kalbėtis, nori sužinoti visus jų džiaugsmus bei rūpesčius.

„Manau, jog tai labai svarbu. Artėjant žiemai galėsiu daugiau dėmesio skirti vaikų ugdymui – vežiosiu juos į būrelius, kartu leisime dar daugiau laiko. Žinoma, be kitų ūkio darbų tikrai rasiu laiko ir švietėjiškai veiklai. Nuolat tai darau. Stengiuosi domėtis, kuria kryptimi žemės ūkis vystysis toliau, ieškau informacijos, kaip dar būtų galima geriau prisitaikyti prie gamtos ir valdžios sprendimų. Žiema – labai geras metas apgalvoti buvusius ir būsimus sprendimus“, – kalbėjo V.Matukaitis.

Neeilinis sezonas

O apgalvoti šiais metais tikrai yra ką. Šį sezoną Vaidas vadina neeiliniu. Galutiniam javų bei rapsų derliui didelę įtaką padarė ne laiku vasarą užklupę karščiai bei rugpjūtį prasidėję lietūs. Dėl šių gamtos pokštų derliaus nuėmimas vėlavo bent dvi savaites.

„Apskritai, laiko šiais metais šiek tiek pritrūko. Žemės ūkio srities mokslininkai patarė neskubėti su sėja, tačiau, kai jau susiruošiau, prasidėjo lietūs. Negaliu sakyti, kad šie metai buvo labai blogi, tačiau bent jau nemalonūs – tai tikrai. Kalbu ir apie padėtus pamatus būsimam derliui. Pavyzdžiui, rugpjūčio 13–18 d. pasėti rapsai šiemet labai nenorėjo augti. Jau kurį laiką propaguoju tiesioginę sėją. Dabar jau pasėlių vaizdas nėra toks gąsdinantis, tačiau iš pradžių buvo daug nerimo. Atrodo, jiems turėjo užtekti ir drėgmės, ir šilumos, o ir su sėjos terminais tikrai nevėlavau. Ankstesniais metais rapsus sėdavau dar vėliau. Kasmet stengiuosi tai padaryti iki rugpjūčio 25 d. Įdomu tai, kad rugpjūčio 13 d. pasėti žieminiai rapsai yra daug geresnės būklės, nei tie pasėliai, kurie buvo sėti po kelių dienų“, – pasakojo V.Matukaitis.

Žemdirbys pripažino, kad gamta ūkininkus verčia vis labiau prisitaikyti, todėl jis taip pat stengiasi kuo įmanoma greičiau užbėgti visoms rizikoms už akių. Vyras draudžia savo pasėlius, daro įvairius žemės tyrimus, bando atsirinkti geriausias javų bei rapsų veisles. Jo teigimu, gamtos krečiamos išdaigos dažnėja, tačiau žemdirbiai vis tiek eina į priekį, o ne atgal.

V.Matukaitis: „Dabar vykdoma nelanksti politika. Įkyriai kartojama, kad kaimas turi gyventi iš trumpųjų grandinių ir perdirbimų. Bet apie tai kalbama jau bent 20 metų ir niekas nuo to nesikeičia! Ūkininkai gali užauginti bet kokią kokybišką produkciją, bet ją dar reikia ir parduoti. Deja, mūsų šalyje sudaromos palankesnės sąlygos importuotojams.“

„Aišku, dirbant ūkyje neįmanoma išvengti klaidingų sprendimų. Kartais jų tiesiog pasitaiko, bet visa tai kaupiasi į patirtį. Šiais metais tam tikrų klaidų taip pat buvo padaryta. Pavyzdžiui, 75–80 proc. savo derliaus buvau susaistęs išankstinėmis sutartimis. Ir nors šiemet grūdų supirkimo kainos buvo labai aukštos, pasidžiaugti jomis beveik neturėjau galimybių. Kita vertus, tikrai nesigailiu, kad sudariau išankstinių sutarčių. Kasmet tai darau ir tikrai toliau darysiu. Kiekvienais metais prisiimu įsipareigojimų bent dėl pusės būsimo derliaus. Taip elgiuosi dėl aiškumo. Tuomet galiu ramiai planuoti išlaidas už trąšas, chemikalus ir kitas žemės ūkio reikmes“, – kalbėjo pašnekovas.

Naujausios technologijos

Per 200 ha valdantis V.Matukaitis darbų procese naudoja pažangiausias technologijas. Neseniai jis įsigijo juostinę sėjamąją, leidžiančią suberti javų bei rapsų sėklas tiesiai į ražienas. Vyras jau kurį laiką naudoja ir išmanųjį purkštuvą, kuris ne tik padeda sutaupyti chemikalų atsargas, bet ir paskirsto juos tiksliai taip, kaip reikia augalams. Augančius pasėlius vyras stebi ir nuo žemės, ir iš oro. Ūkininkas jau ne vienus metus prireikus į dangų kelia droną. Jo teigimu, bepilotis orlaivis dažniausiai praverčia siekiant įvertinti pasėlių būklę ar nustatyti dėl įvairių gamtos stichijų patirtus nuostolius.

„Dronas naudingas ir kai kuriais kitais atvejais. Pavyzdžiui, pernai mano kukurūzų pasėliams itin pakenkė gervės, todėl pakėlęs skraidyklę į orą galėjau puikiai matyti tikrąją šių paukščių padarytą žalą. Yra tekę nukentėti ir nuo šernų. Su dronu darytos nuotraukos ar kita vaizdo medžiaga būna naudinga Savivaldybės komisijoms bei medžiotojams. Vargu ar su skraidyklėmis surinkta informacija padeda įžvelgti kokias nors tendencijas. Dažniausiai žemės ūkyje visi metai būna skirtingi, tad dronai labiausiai padeda čia ir dabar. Pavyzdžiui, iš oro puikiai matosi javų išgulimai. Nuo lauko krašto įvertinti tikrąją padėtį gana sunku, o žvelgiant iš aukštai viskas matosi kaip ant delno“, – mintimis dalijosi V.Matukaitis.

Jis nuolat stengiasi atnaujinti turimas žinias, noriai semiasi visą su žemės ūkiu susijusią informaciją. Pavyzdžiui, 2011 m. jau ūkininkaudamas vyras universitete nusprendė įgyti agronomo specialybę. Vilkaviškio rajono gyventojas suprato, kad neužtenka konsultantų pagalbos, jis ir pats nori žinoti, kaip matuojama žemės temperatūra, kaip įsikrūmija augalai, kokios ligos juos puola, kada pasėlius verta purkšti, o kada ne, ir pan.

„Galbūt visą šią informaciją būčiau radęs ir knygose, tačiau man labai svarbūs santykiai tarp žmonių, užmegzti kontaktai. Net ir šiandien, prabėgus ne vieniems metams po studijų, galiu paskambinti ir pasikonsultuoti su bet kuriuo buvusiu dėstytoju ar kurso draugu. Dėl tos pačios priežasties stengiuosi dalyvauti ir žemdirbiškuose seminaruose. Kažko naujo juose dažniausiai nesužinau, tačiau už visa tai svarbesnės užmezgamos pažintys bei kylančios diskusijos. O jei per seminarą dar išgirstu bent 2–3 sakinius naudingos bei iki tol negirdėtos informacijos – išvis puiku“, – kalbėjo ūkininkas.

Skandinaviška patirtis

Nuo 2005 m. ūkininkaujantis V.Matukaitis iš pat pradžių žinojo, kad reikia plėsti žemes, būtina „auginti“ ūkį. Nemažai sėkmingo ūkininkavimo patirties jis pasisėmė dirbdamas Danijos ir Norvegijos ūkiuose. Užsienyje įgytas žinias bei supratimą vyras itin vertina. Jam bene didžiausią įspūdį paliko skandinavų požiūris į žmogų.

„Danijoje dirbau audinių fermoje, Norvegijoje – gyvulininkystės ūkyje. Mane labiausiai sužavėjo šeimininkų požiūris į darbuotojus. Mums buvo sudarytos puikios gyvenimo bei darbo sąlygos, per pertraukėles galėdavome vaišintis picomis, sūriais ir kitais užkandžiais. Danijoje specialiai darbuotojams buvo įrengta keturračių trasa, kuria nevaržomai galėdavome naudotis laisvu laiku. Tiek vienur, tiek kitur buvo daroma viskas, kad ūkyje dirbantys žmonės jaustųsi gerai. Darbuotojai buvo gerbiami, jais pasitikima“, – pasakojo V.Matukaitis.

Skandinavijoje įgytą patirtį jis stengiasi pritaikyti ir Lietuvoje. Vyras visuomet akcentuoja pagarbius santykius su aplinkiniais.

Vietoje, kurioje Vaidas ūkininkauja, žemės itin geros, norinčiųjų jas dirbti netrūksta. Pašnekovas svarstė, kad jei žemių savininkai paprašytų, jis greičiausiai sutiktų nuomos mokestį sumokėti 1–2 metus į priekį, tačiau iki šiol to niekas nereikalavo. Anot jo, taip savotiškai apsidraustų abi pusės.

Liūdina dabartinė politika

Iš arti matęs Skandinavijoje mezgamus santykius tarp žmonių, Vaidas iki šiol negali patikėti, kaip santykiai vystomi mūsų šalyje. Ypač jį stebina dabartinės Žemės ūkio ministerijos pozicijos bei nepagarbi jos atstovų bendravimo su ūkininkais retorika. Vyras tikino, jog dabar ūkininkai iš ministerijos atstovų nejaučia jokio palaikymo.

„Dabar vykdoma nelanksti politika. Įkyriai kartojama, kad kaimas turi gyventi iš trumpųjų grandinių ir perdirbimų. Bet apie tai kalbama jau bent 20 metų ir niekas nuo to nesikeičia! Ūkininkai gali užauginti bet kokią kokybišką produkciją, bet ją dar reikia ir parduoti. Deja, mūsų šalyje sudaromos palankesnės sąlygos produkcijos importuotojams, nei vietiniams gamintojams“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Kitiems nereikėjo

Daugiau nei 15 metų ūkininkaujantis V.Matukaitis pasakojo, kad sunkiausias buvo pirmasis dešimtmetis. Siekdamas dar labiau išplėsti valdas, vyras buvo priverstas supirkinėti apleistas, brūzgynais bei krūmais apaugusias žemes, kurių kitiems nereikėjo. Dabar kai kas jau su pavydu žiūri į pavyzdingai dirbamas V.Matukaičio teritorijas, tačiau ūkininkui prireikė nemažai pastangų, kol jos buvo sutvarkytos.

„Kai kurie vyresni žemdirbiai po kolūkių griūties susirinko geriausias bei našiausias žemes ir per ilgą laiką išaugo į didelius pramoninius ūkius. Jie neturėjo tokios konkurencijos, kokia tarp ūkininkų yra šiandien. Galbūt dėl to kai kurie iš jų dabar nesiskaito su aplinkiniais, iš aukšto žiūri į kitus. Manau, jog tokie žmonės žemina ūkininko vardą. Kad ir kokie būtų pasiekimai, būtina išlaikyti žmogiškumą“, – pabrėžė pašnekovas.

Bendraujant su Vaidu tampa akivaizdu, kad žemės ūkyje jis jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Vyras neslepia, kad ši veikla jam labai patinka, o pats geriausiai pailsi važinėdamas po savo laukus bei žemės ūkio temomis diskutuodamas su kitais ūkininkais. V.Matukaitis turi nemažai žemdirbių draugų, kurie ūkyje prireikus bet kada jam galėtų ištiesti pagalbos ranką. Vaidas ir pats visada yra pasiryžęs pagelbėti bičiuliams. Anot jo, tokie santykiai – neįkainojami.