Mockabūdžių kaime (Vilkaviškio r.) ūkininkaujantis Rokas Šlivinskas – gerai visoje Suvalkijoje žinomas žemdirbys. Jis puikiai suderina darbą dideliame ūkyje su kitomis savo veiklomis, kurių jauno vyro dienotvarkėje tikrai netrūksta.

Geras sprendimas

Kartu su tėčiu Arvydu Rokas valdo kiek daugiau nei 730 ha žemės. Maždaug 600 ha yra skirti javams bei rapsams, o likusiuose plotuose auga kukurūzai, veši pievos. Jų reikia daugiau nei 250 ūkininkų laikomų mėsinių galvijų bandai. Anksčiau vyrai laikė ir beveik 120 melžiamų karvių, tačiau prieš keletą metų, supratę, kad situacija pieno sektoriuje tikrai nepagerės, šių galvijų atsisakė.

Pagrindiniai ūkio rūpesčiai jau keletą metų gula ant Roko pečių. Su jais jaunas žemdirbys puikiai susitvarko. Jis kasmet sėkmingai plečia valdas, prižiūri, kad darbai vyktų sklandžiai ir neštų gerus rezultatus.

Kalbėdamas apie neseniai pasibaigusį javapjūtės sezoną, R.Šlivinskas jį pavadino neblogu, tačiau prastesniu nei tikėtasi.

„Kaip ir pas daugelį, šiemet teko kovoti su šliužų daroma žala. Jie apgraužė rapsus. Tokie drėgni metai kaip šie – tikras rojus šliužams. Be abejo, jų invazija susijusi su bearime žemdirbyste. Tie, kas arė žemę, apvertė šliužus, o kitiems teko nuo jų kentėti. Turint daugiau nei 700 ha, visus plotus arti būtų didelis finansinis iššūkis. Vienoje dalyje valdų vykdžiau tiesioginę sėją, kitoje – su minimaliu žemės dirbimu. Rezultatai iš esmės nesiskyrė“, – pastebėjimais dalijosi ūkininkas.

Anot jo, pastarieji ketveri metai ūkyje yra gana panašūs. Net pernai, kai daugelis gyrėsi rekordiniais derliais, Rokas iš hektaro prikūlė šiek tiek mažiau nei tikėjosi. To priežastis – kone visose geriausiose žemėse pasėtus, bet dar nesubrendusius javus išguldžiusios liūtys. Šiais metais žemdirbiui taip pat netrūko iššūkių.

„Iš hektaro rapsų prikūliau vidutiniškai po 3,8 tonos. Tai – maždaug 800 kilogramų mažiau nei pernai. Žieminių kviečių biro po 6,5–7 tonas. Tai irgi bent tona mažiau nei praėjusiais metais. Vasariniai kviečiai apskritai nuvylė – biro vos po 3,5–4 tonas. Tikslių skaičių kol kas negaliu įvardyti, nes dalis derliaus dar guli sandėliuose“, – sakė pašnekovas.

Nors grūdų supirkimo kainos šiemet ūkininkų negalėjo netenkinti, R.Šlivinskui dalį derliaus teko parduoti pagal išankstines sutartis, kuriose buvo užfiksuotos daug mažesnės nei tuo metu rinkos kainos.

„Problemų žemės ūkyje atsiranda kiekvienais metais, tačiau tikrai nenoriu skųstis. Bet kokiu atveju judame į priekį. Kasmet gamta ūkininkams iškrečia kokių nors šunybių, bet su jomis jau mokame kovoti. Pavyzdžiui, šiais metais priėmiau labai gerą sprendimą – iš anksto išsinuomojau dar vieną galingą javų kūlimo kombainą. Pavasarį, prasidėjus lietums, šiek tiek supanikavau, bet kaip parodė vėlesni įvykiai, tai pasiteisino. Su dviem kombainais viską spėjome nukulti dar iki rugpjūčio pradžioje į šalį atslinkusio drėgnojo periodo“, – priimtu sprendimu džiaugėsi R.Šlivinskas.

Mainytis niekas nesutinka

R.Šlivinskas savarankiškai ūkininkauti pradėjo 2009 metais, nors iš tikrųjų, kaip pats juokavo, žemę ardavo jau būdamas 6–7 metų. Iš pradžių jis dirbo vos 40 ha plote, tad nesunku paskaičiuoti, kiek kartų per dešimtmetį išsiplėtė vyro valdos.

„Mane nuo mažens tėtis ruošė gyvenimui. Ir dabar su juo dažnai pasikonsultuoju, nes jis yra sukaupęs milžinišką patirtį. Kartais pagalvoju, kad jei būčiau gimęs šiek tiek anksčiau, galbūt šiandien turėčiau dar daugiau žemių. Dabar jų įsigyti nėra lengva“, – mintimis dalijosi R.Šlivinskas.

R.Šlivinskas: „Klysta tie, kurie įsivaizduoja, jog ūkininkų gyvenimas yra lengvas, o jie patys aptekę pinigais. Ne vienam siūliau bent kuriam laikui keistis vietomis: su mano paskolomis, įsipareigojimais, kasdieniniais rūpesčiais. Niekas nesutiko.“

Jis teigė, kad geras žemdirbys turi mylėti savo darbą, mėgti gamtą bei nebijoti dėl ūkio reikalų aukoti savo laisvalaikio.

„Būna, kad vasarą draugai kviečia prie jūros ar ežero, o išvykti negaliu, nes laukia darbai. Klysta tie, kurie įsivaizduoja, jog ūkininkų gyvenimas yra lengvas, o jie patys aptekę pinigais. Ne vienam siūliau bent kuriam laikui keistis vietomis: su mano paskolomis, įsipareigojimais, kasdieniniais rūpesčiais. Niekas nesutiko. Neneigsiu, ūkininkai gyvena šiek tiek geriau nei vidutinį atlyginimą Lietuvoje gaunantys asmenys, tačiau dėl to mes daug ir aukojame. Tikrai ne visi galėtų kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro, net ir savaitgaliais, praleisti traktoriuje. O mums tai yra įprastas dalykas“, – kalbėjo R.Šlivinskas.

Didžiausia aistra

Rokas tik prieš keletą dienų pabaigė rudeninę sėją. Vyras norėjo pagrindinius laukų darbus pabaigti iki spalio 2 dienos, kuomet startavo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) sezonas. Šiose varžybose jau antrus metus žaidžia R.Šlivinsko įkurta ir vadovaujama Vilkaviškio „Perlo“ komanda. Praėjusiais metais debiutuodama tokio lygio pirmenybėse ši ekipa pateko į atkrintamąsias kovas, tad ne prastesnio sezono tikimasi ir šiemet.

Vilkaviškio „Perlas“ – didžioji R.Šlivinsko aistra. Žvelgiant į netolimą praeitį, gali pasirodyti neįtikėtina, kaip per tokį trumpą laiką „Perlas“ tapo profesionaliu klubu. Dar prieš keletą metų tik mėgėjų varžybose žaidę vilkaviškiečiai galiausiai nusprendė išbandyti savo jėgas regionų krepšinio lygoje. Iš pradžių laimėjęs B divizioną, o po metų tapęs stipriausia A diviziono komanda, „Perlas“ iškovojo teisę varžytis antroje pagal pajėgumą šalies lygoje.

„Net ir patiems kartais atrodo keista, kad pavyko taip greitai visko pasiekti. Dabar esame visiškai profesionalus klubas – turime nemažą biudžetą, kurį sudaro ir asmeninio ūkio lėšos, bendraujame su žaidėjų agentais, rėmėjais, pasirašinėjame profesionalias sutartis, rūpinamės ne tik sportininkų treniruočių procesu, bet ir gyvenimo sąlygomis, daugybe kitų paprastiems sirgaliams retai matomų niuansų. Šį sezoną pagaliau rungtyniausime naujoje Vilkaviškio arenoje. Pernai visas rungtynes žaidėme varžovų tvirtovėse. Smagu, kad taip garsiname savo rajoną. Dabar Vilkaviškis jau gerai žinomas ir krepšinio pasaulyje“, – džiaugėsi R.Šlivinskas.

Jis pripažino, kad rūpinimasis „Perlo“ komanda atima daug laiko tiek iš ūkio, tiek iš žmonos Ievos, iš kurios Rokas jaučia besąlygišką palaikymą.

„Galbūt vieną dieną pavargsiu nuo viso šito, tačiau kol kas nesinori visko apleisti. Juk mesti ką pradėjai yra daug lengviau nei sukurti. Gal kažkada atsiras žmonių, kurie norės ir galės pratęsti mano pradėtą darbą. Aš tikrai mielai sutikčiau pabūti eiliniu komandos sirgaliumi. Taip – daug lengviau ir maloniau. Kita vertus, krepšinis man visuomet labai rūpėjo. Kadaise ir pats sportavau. Komandos valdymą net galima kažkiek lyginti su ūkiu. Tiek vienur, tiek kitur rūpesčių netrūksta, tik jie – skirtingi“, – šypsojosi pašnekovas.

Didžiulis populiarumas

Šiais metais Rokas, kaip pats juokauja, įsitaisė dar vieną „galvos skausmą“. Kartu su bičiuliu Mariumi Rudzevičiumi jis atidarė didžiulio populiarumo sulaukusį kukurūzų labirintą Vilkaviškio pakraštyje. Tokia atrakcija buvo vienintelė visame Suvalkijos regione.

R.Šlivinskas pasakojo, kad šią idėją jis su tėčiu Arvydu svarstė jau prieš keletą metų, tačiau vis nesiryždavo jos įgyvendinti. Galiausiai M.Rudzevičiaus spaudžiamas Rokas ryžosi ilgiau nelaukti ir viename iš savo auginamų kukurūzų laukų įkurti labirintą.

Iš pradžių nežinoję ko tikėtis, vyrai greitai suprato, kad toks objektas išties traukia lankytojų dėmesį. Šią vasarą į Vilkaviškį būriais vyko turistai ne tik iš viso Suvalkijos regiono, bet ir iš tolimesnių kraštų. Jei oras būdavo palankus, savaitgaliais kukurūzų labirintas pritraukdavo net iki pusės tūkstančio lankytojų.

„Visa tai tikrai pasiteisino. Aišku, daug kas priklausė nuo orų sąlygų. Jei ištisą vasarą būtų švietusi saulė, lankytojų būtų buvę dar daugiau. Kvietėme žmones vaikščioti ir nepasiklysti labirintuose, sugalvojome ir kitokių pramogų. Vaikai galėjo šokinėti ant šalimais stovinčio batuto, tėvai – atsigerti kavos. Rengėme putų šou, naktinius žygius. Darėme ir socialines akcijas: kvietėme nemokamai pas mus apsilankyti globos namų gyventojus, neįgaliųjų draugijos narius. Šiemet planuojame dar vieną akciją – surengsime Helovyno šventę su moliūgais ir tada jau nukirsime visus kukurūzus“, – pasakojo R.Šlivinskas.

Jo teigimu, kitais metais Vilkaviškyje kukurūzų labirintai taip pat bus daromi. Tik jau kitokie. Galbūt didesni, painesni, su dar daugiau pramogų.