Net 63 proc. investuotojų Lietuvoje pabrėžia kvalifikuotų darbuotojų trūkumą, 28 proc. smulkiojo ir vidutinio verslo vadovų ir net 40 proc. gamybos įmonių vadovų teigia, kad potencialių darbuotojų išsilavinimas neatitinka jų lūkesčių ir poreikių, o Užimtumo tarnyba informuoja, kad žemės ūkio, pramonės, statybų bei paslaugų sektoriuose jaučiamas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.

Tiek pasaulyje, tiek Europoje ir Lietuvoje aukštos kvalifikacijos specialistų poreikis auga, o žemos – mažėja. Atsižvelgiant į demografines tendencijas Lietuvoje, kai darbingo amžiaus žmonių skaičius mažėja, o dirbančiųjų kompetencijos neatitinka darbo rinkos poreikių, vienas iš esminių valstybės prioritetų turėtų būti sukurti sąlygas gyventojams tobulinti arba net keisti savo kvalifikaciją ir mokytis visą gyvenimą. Visais atvejais asmeninis pasirinkimas turėtų būti derinamas su realiu darbo rinkos poreikiu, o sąlygos turėtų būti užtikrinamos aukštą kvalifikaciją ir kompetencijas turinčios visuomenės dalies augimui, žemą kompetenciją turinčių ar įgyjančių žmonių profesionalumui, o tokiu būdu – ir valstybės ekonomikos augimui.

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) organizuotoje konferencijoje „Ūkininkų ir kaimo gyventojų tęstinio ir neformalaus mokymo aktualijos“ dalyvavo ir savo įžvalgomis dalijosi ūkininkai, kaimo gyventojai, mokslo ir mokymo institucijų atstovai, Žemės ūkio ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų atstovai.

Žemdirbių ir kaimo gyventojų mokymasis visą gyvenimą yra būtinas, tačiau privaloma tobulinti jo koordinavimą ir kokybę, įpareigoti siekti žinių bent jau tuos asmenis, kurie naudojasi ES parama, kad būtų užtikrintas tam tikrų reikalavimų, pažangių ir tvarių technologinių sprendimų laikymasis.

„Suaugusiųjų tęstinis mokymasis Lietuvoje nėra pakankamai išplėtotas, nes nemažos dalies gyventojų turima kvalifikacija neatitinka darbo rinkos reikalavimų arba stokojama formalios kvalifikacijos, nepakankamai kryptingai išplėtota profesinio rengimo sistema, lyginant su išsivysčiusiomis ES valstybėmis, tik nedidelė dalis suaugusiųjų dalyvauja tęstinio mokymosi programose, įsitvirtinimą darbo rinkoje apsunkina neformalaus ir savaiminio mokymosi pripažinimo stoka ir kt. Su nemažai problemų susiduria ir suaugusiųjų mokymąsi organizuojančios institucijos: finansavimo stoka – institucijoms trūksta lėšų tiek šiuolaikinei techninei įrangai bei mokymo priemonėms, tiek samdyti kvalifikuotiems specialistams-praktikams. Kita problema: besimokančiųjų motyvacijos stoka ir nevienodas jų pasirengimas, andragogų (suaugusiųjų švietimo specialistų) trūkumas.

Žemės ūkio sektoriuje tęstinis mokymas tampa itin svarbiu pramonės suskaitmeninimo kontekste, kai ketvirtoji pramonės revoliucija atneša visą gausybę technologinių, skaitmeninių, biologinių ir kitokių naujovių, kurios iš esmės keičia tiek darbo pobūdį, tiek bendravimą ir kitus profesinio bei asmeninio gyvenimo aspektus. Technologinės naujovės skatina žmones prisitaikyti prie naujų darbo formų, nuolatos atnaujinti turimas žinias ir tobulinti kompetencijas. Šiame kontekste svarbu kalbėti tiek apie technines kompetencijas, reikalaujančias specifinių žinių ir įgūdžių, tiek apie socialines bei problemų sprendimo kompetencijas, pritaikomas bet kokiame sektoriuje. Tęstinio mokymo pagrindinis tikslas – patobulinti reikiamas kompetencijas, suteikti žinių atskirais sektoriniais klausimais“, – pažymi ŽŪR Kaimo plėtros ir informavimo skyriaus vyr. specialistė Irmina Kudarauskienė.

Konferencijos dalyviai diskusijų metu sutarė, kad žemdirbių ir kaimo gyventojų mokymasis visą gyvenimą yra būtinas, tačiau privaloma tobulinti jo koordinavimą ir kokybę, įpareigoti siekti žinių bent jau tuos asmenis, kurie naudojasi ES parama, kad būtų užtikrintas tam tikrų reikalavimų, pažangių ir tvarių technologinių sprendimų laikymasis.