Lygiai prieš 100 metų Lietuvoje žąsininkystė išgyveno aukso amžių. Lietuvoje išaugintos žąsys buvo eksportuojamos į Vokietiją, Nyderlandus, Prancūziją, tačiau prasidėjus sovietų okupacijai žąsų Lietuvoje neliko. Ypač nukentėjo mūsų vietinės vištinės žąsys, kurių genofondas buvo visiškai sunaikintas. Tik atgavus nepriklausomybę Lietuvos mokslininkai vėl ėmė atkurti šią žąsų veislę. Pastangos pamažu duoda vaisių, o prie šios veislės garsinimo bene labiausiai prisidėjo išaugusi parama už jų auginimą. Žąsis auginantys ūkininkai sako, kad vištinės žąsys pasižymi išskirtinėmis skonio savybėmis, tačiau lietuvių rinktis žąsieną kasdienos stalui pripratinti niekaip nepavyksta. Kepta žąsis toliau išlieka išskirtinai Kalėdų stalui skirtu patiekalu.

Geriausia reklama – parama

Vištinės žąsys – vienintelė išlikusi lietuviška naminių žąsų veislė. Ji susiformavo XX a. pirmoje pusėje senąsias vietines žąsis kryžminant su Rytprūsių naminėmis, Emdeno ir iš dalies su Pomeranijos veislių žąsimis. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo vištinės žąsys mūsų kaimuose ėmė nykti, prasidėjus sovietų okupacijai iš Lietuvos ėmė trauktis žąsininkystė.

Vištinių žąsų genofondu besirūpinanti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto darbuotoja Rasa Šiukščiuvienė sako, kad į Lietuvą vištinės žąsys sugrįžo tik šalies nepriklausomybės aušroje – 1994 metais. Tiksliau, sugrįžo ne žąsys, o jų kiaušiniai, kuriuos sėkmingai išperinus pavyko suformuoti motininį pulką.

R.Šiukščiuvienė skaičiuoja, kad šiuo metu visoje Lietuvoje yra apie 50 vištinių žąsų augintojų, kurių ūkiuose auginami nedideli, maždaug 20 žąsų pulkai. Ūkininkai iš instituto gali įsigyti kiaušinių perinimui arba vienadienių žąsiukų. Paaugintais vištiniais žąsiukais prekiauja ir sertifikuoti ūkiai, turintys susiformavusius tėvinius pulkus.

Tačiau šių metų pavasarį tiek institutą, tiek pavienius augintojus užgriuvo tikra šių paukščių auginimu susiviliojusių žmonių banga. R.Šiukščiuvienė sako, kad geriausiai šią žąsų veislę išreklamavo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) su žinute, kad ruošiasi padidinti išmokas už nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimą. Tiesa, mažai kas ŽŪM ištransliuotą žinutę apie paramos dydį suprato teisingai.

Šių metų kovo pabaigoje ŽŪM paskelbė, kad vištinių žąsų augintojai sulauks gerokai didesnių išmokų. Vietoje 162 Eur už sąlyginį gyvulį (SG) nuspręsta mokėti 1 230 Eur/SG. Ne visi, suprato ką reiškia sąvoka „SG“, todėl užuodę galimybę užsidirbti stačia galva pasileido į žąsų paieškas. Žąsininkyste užsidegusius interesantus augintojai ramino aiškindami, kad vienas SG atitinka 64 žąsis, o norint pretenduoti į paramą būtina auginti bent 10 šių sparnuočių. Taigi, už vieną žąsį mokama apie 20 Eur.

Sulaukė kelių šimtų skambučių

Plungės rajono ūkininko Dariaus Paulausko teigimu, paskelbus šią žinią žiniasklaidai, jis per du mėnesius sulaukė kelių šimtų skambučių. Tačiau padėti jis niekuo negalėjo, mat žąsų jau nebeaugina, savo augintą motininį pulką pardavė kitam ūkininkui. Atsisakyti žąsininkystės Dariui teko dėl kelių priežasčių: tuo metu mažos mokamos paramos – už žąsį buvo mokama tik 3 Eur, brangios auginimo savikainos ir pirkėjų įpročių rinktis ne lietuvišką, kokybišką, o pigesnę produkciją.

Naujoji karta, pasak R.Šiukščiuvienės, užaugo praktiškai neragavusi žąsienos, todėl natūralu, kad jiems ir dabar nėra įpročio pirkti šiuos paukščius kasdienos stalui.

„Augindamas vištines žąsis gaunu 3–5 kg skerdenos, o lenkiškos žąsys pasiekia 7–9 kg svorį, sulesdamos praktiškai tokį patį kiekį lesalų. Matematika paprasta: lenkų augintojai gauna dvigubai didesnę kainą už užaugintą produkciją, nei mes augindami vietines žąsis. Aš esu patriotas, man norisi auginti lietuviškas veisles. Galėčiau auginti kitų šalių veisles ir uždirbti daugiau, bet nenoriu“, – atvirai kalba pašnekovas.

Į žąsis dar nenumoja ranka

Vyriškis neatmeta galimybės, kad ateityje vištinės žąsys į jo ūkį sugrįš. Jo ūkyje dar stovi nupirktas modernus itališkas kiaušinių perėjimo inkubatorius, todėl galimybės veisti paukščius yra. „Esu ne kartą tikrinęs savo užaugintų paukščių mėsos kokybę laboratorijoje. Galiu pasakyti, kad riebalų ir mėsos santykis buvo labai geras. Pas mane ūkyje buvo iškasti tvenkiniai, žąsys galėjo plaukioti, jas lesinau ūkyje išaugintais grūdais, pirkdavau tik iš Italijos atsivežtą soją, nes ji nebuvo genetiškai modifikuota. Mano žąsis daugiausia pirkdavo vyresnio amžiaus žmonės, kurie nuo mažens valgė žąsis ir prisiminė jos skonį. Tai tarsi nostalgija. Už skerdenos kilogramą man mokėdavo 6 eurus“, – prisimena pašnekovas, vis pasvarstydamas, kad galbūt verta vėl į kiemą įsileisti vištines žąsis.

Sudėtinga išperinti

Nors šiemet mokama parama gerokai išpopuliarino vištines žąsis, jų augimas ir veisimas – darbas ne iš lengvųjų. R.Šiukščiuvienė skaičiuoja, kad penktadalis kiaušinių būna neapvaisinti, patys žąsiukai savarankiškai sunkiai išsirita, todėl reikalinga kone nuolatinė žmogaus priežiūra.

„Galima sakyti, reikia kiekvienam žąsiukui padėti išsiristi. Tenka užtikrinti tinkamą temperatūros, drėgmės režimą, vartyti kiaušinius. Juos veisti tikrai sunku. Matyt, dėl to jos ir nyksta, nes palikuonys į pasaulį ateina ne taip jau lengvai. Jei iš 100 kiaušinių išsirita 40–50 žąsiukų – tai labai geras rezultatas“, – pridūrė ji.

Auginti šias žąsis ne tik nelengva, bet ir nepigu. R.Šiukščiuvienė sako, kad per dieną žąsis sulesa apie 280 g kombinuoto lesalo, taip pat reikalingi pakratai, kraikas.

„Reikia būti labai geru vadybininku, norint brangiai parduoti žąsį, nes vien auginimo savikaina yra didelė. Tik su parama galima gauti nedidelį pelną, tačiau tai nėra daug. Gyva žąsis pas augintojus parduodama nuo 30 iki 70 Eur“, – sako ji.

Užsako iš pavasario

Zita Ambrutytė su vyru Lietuvoje laiko ir prižiūri vieną didžiausių vištinių žąsų motininį pulką, taigi, jos neskerdžiamos, gyvena nuolatos. Auginti žąsis šeimyna nusprendė gana netikėtai. Jiedu su vyru nuo seno turi tradiciją – ant šventinio Kalėdų stalo serviruoti keptą žąsį.

Nors šeimynai teko pagyventi užsienyje, didžiąsias metų šventes sutikti Vokietijoje, Švedijoje, visuomet stalą puošdavo šventinė žąsis. Pirktos žąsys atrodė puikiai, tačiau jų skonis šeimyną nuvylė. Sugrįžus gyventi į Lietuvą, Lazdijų rajoną, pasitarę nusprendė nebeeksperimentuoti ir patys nutarė auginti žąsis.

„Mano vyras buvo įpratęs Kalėdoms pirkti žąsį, tačiau kiek jų pirkome, visos buvo ne tokios, ne „naminės“. Niekaip nesupratome, kodėl žąsys buvo prasto skonio. Dėl to patys pradėjome jas auginti ir taip supratome daug niuansų. Skonį lemia ne tik veislė, bet ir pašaras, paukščių auginimo būdas“, – savo sprendimą auginti žąsis argumentuoja pašnekovė.

Kasmet jų ūkyje užauga daugiau kaip 200 vištinių žąsų. Jos auginamos ekologiškai, sertifikuotos. Šiuos paukščius šeimyna pasirinko ne tik dėl to, kad tai senoji lietuviška veislė, bet ir dėl išskirtinių skoninių savybių. Nors iš pradžių šeimyna planavo auginti žąsis tik savo stalui, su laiku atsirado užsakymai, susiformavo lojalių pirkėjų ratas.

Daugumą paukščių kasmet perka tie patys klientai, žąsis šventiniam stalui dažnai užsako dar iš pavasario. „Žąsies šventiniam stalui nori labai įvairūs žmonės. Žinoma, nemažai jų įsigyja jaunos šeimos, dirbame ir su stambesniais užsakovais, prekiaujančiais ekologiška produkcija. Tačiau pastebiu, kad šiais laikais jau ne visi ryžtasi pagaminti žąsį, nors tai tikrai nėra sunku. Dažnai jaunoms šeimininkėms parduodama žąsį dar ir pasidalinu receptu, kartais tenka konsultuoti ir telefonu“, – pasakoja Z.Ambrutytė.

Už kokią kainą šiemet žąsis parduos, augintoja dar nenusprendė. Pasak jos, kainą lemia nemažai faktorių: ar žąsis bus parduota šaldyta, ar šviežia; ar paukštis augintas ekstensyviai, ar intensyviai; kokie pašarai buvo duodami ir pan.

„Reikia nepamiršti, kad kai kurie augintojai žąsis, antis augina taip pat kaip mėsinius viščiukus – intensyviai. Kai kam pavyksta žąsį užauginti per maždaug 50 dienų, o kiti leidžia žąsims ganytis 5–6 mėn. Abiem atvejais užauginama žąsis, tačiau, drįsčiau teigti, kad tai du visai skirtingi produktai, skiriasi jų kokybė“, – tikina Z.Ambrutytė.

Pašnekovė taip pat augina ir antis. Ji pastebi, kad pastaraisiais metais itin išaugo jų populiarumas. Ji svarsto, kad prie to prisidėjo restoranai, dažniau antieną siūlantys savo meniu, taip pat maisto tinklaraštininkai. Pasak jos, antiena tampa jau kasdienos produktu, o štai žąsis išlieka išskirtinai šventiniu pirkiniu. Ji viliasi, kad su laiku žąsiena bus vartojama dažniau.

Išskirtinės skonio savybės

Vištinės žąsys neužauga didelės. Augintoja sako, kad vidutinis jų skerdenos svoris būna nuo 3 iki 4,5 kg. Pasiteiravus, ar pirkėjai vertina tai, kad iš ūkininkų jie įsigyja Lietuvos genofondo saugomos veislės vištines žąsis, Zita pripažįsta, kad vartotojui tai kol kas neaktualu, jiems trūksta informacijos ir švietimo apie saugomas gyvūnų, paukščių veisles, kad jie pradėtų ne tik aktyviau remti ūkininkus, bet ir patys daugiau žinotų, kodėl verta rinktis mūsų vietines veisles.

„Šios žąsys užauga mažesnės nei kitų veislių, tačiau jos turi mažiau riebalų, jų mėsos struktūra visai kitokia. Išėmus iš šių žąsų riebalus ir ją paruošus kepimui, riebalų išsiskiria tik tiek, kad užtektų jos palaistymui, padažui. Kitaip tariant, žąsis neskęsta riebaluose, raumuo išlieka purus ir sultingas“, – tikina Z.Ambrutytė.

Pūkai vertingi, bet nereikalingi

Nuo seno žąsų, ančių pūkai, plunksnos itin vertinamos, tačiau didelė dalis mūsų paukščių augintojų plunksnų nepasilieka ir jas tiesiog išmeta. Priežastis paprasta – paukščių kiekis dar per mažas, kad būtų galima investuoti į plunksnų perdirbimo cechus. Be to, išplautas ir išdžiovintas plunksnas kaip žaliavą parduoti augintojams vargu ar apsimokėtų, o gaminti galutinį produktą niekas nesiryžta.

R.Šiukščiuvienė pažymi, kad vištinės žąsys pasižymi aukščiausios kokybės pūkais, tačiau augintojams nėra kur jų dėti, nėra jokios išvystytos perdirbimo pramonės. Dėl to net ir puikios plunksnos, pūkai virsta niekam nereikalinga atlieka.

„Dar viena problema – žąsų skerdimas. Kaip žinome, žąsis pešti nėra lengva, o Lietuvoje yra vos kelios skerdyklos, kurios gali kokybiškai skersti žąsis. Dėl to augintojams išauga transportavimo kaštai, o ir pačius paukščius transportuoti nėra taip patogu. Neturime taškų, kurie surinktų žąsų pūkus, kaip, tarkime, užsienyje, kur gaminamos pūkinės striukės, patalai ir kiti aukštos kokybės gaminiai“, – apgailestauja R.Šiukščiuvienė.

Lietuvoje žąsininkystei skintis kelią į priekį sunku ir dėl konservatyvių kraštiečių valgymo įpročių. Nuo seno mūsų valgiaraščiuose dominuoja kiauliena, antroje vietoje – vištiena, toliau rikiuojasi jautiena ir paukštiena. Kalakutieną, antieną išmokome valgyti, tačiau žąsiena iki šiol daug kam išliko tik Kalėdų stalui tinkančiu paukščiu. Be to, retas kas renkasi valgyti žąsų kiaušinius, kurie savo verte per daug nenusileidžia putpelių kiaušiniams.

„Kaime žmonės ėmė gyventi kaip mieste – nebeliko paukščių ir gyvulių. Naujoji karta užaugo praktiškai neragavusi žąsienos, todėl natūralu, kad jiems ir dabar nėra įpročio pirkti šiuos paukščius kasdienos stalui“, – tvirtina R.Šiukščiuvienė.