Indrė ir Žygintas Senūtai Butrimonyse (Alytaus r.) savo sodybą pavertė ir gyvenamąja vieta, ir šakočių kepyklėle. Iškuopę gyvulių tvartą, sutuoktiniai įsirengė modernų pastatą verslui. Įsukti šeimos verslą jiems padėjo jaunystės polėkis, darbštumas, finansinis raštingumas ir atsakingas planavimas. Kol kas šakočiai jų keturių asmenų šeimai – papildomas pragyvenimo šaltinis.

Pats šeimininkas – virtuvės šefas

Nusipirkę sodybą gimtajame kaime, sutuoktiniai įgyvendino svajonę savo kieme turėti šeimos verslą, iš kurio užsidirbtų. „Kiekvienas verslas kuriamas tam, kad duotų pajamas“, – tikino kepyklėlės įkūrėjai ir neneigė, kad jie abu darbo dienomis dar dirba samdomus darbus, o sodyboje įkurta kepyklėlė jiems abiem kaip papildoma veikla – „pridėtinis“ verslas. Jo ėmėsi ne šiaip sau, o tam, kad keturių asmenų šeima lengviau išgyventų bei pasiklotų pamatus ateičiai.

Kaip pripažino pats šakočių verslo sumanytojas Žygintas, jų su žmona tradicinis ūkininkavimas – auginti daržoves, javus ar gyvulius – netraukė, nors tokias sąlygas jie taip pat gal būtų turėję. Apie ūkininkavimą kaime, kaip papildomą pajamų šaltinį, jie net nesvarstė, iš karto ėmėsi planuoti su maisto gamyba susijusią veiklą, tik ir patys gerai dar nežinojo, ką gamins.

Pats Žygintas pagal profesiją – profesionalus virėjas konditeris. Jam ši verslo kryptis iš karto atrodė pati priimtiniausia, nes galėjo pritaikyti specialybės žinias. Su maisto gamyba, patiekalų ruošimu nemažai metų susijusi tiesioginė Žyginto darbinė veikla, net ir pats gyvenimas.

„Pasirinkome kepti šakočius. Vienas iš jų privalumų – gan ilgas galiojimas. Juos nesudėtinga realizuoti, jeigu iškeptų tuojau pat nenuperka. Pagal gamybos technologiją šakočiai gali stovėti ir laukti pirkėjo iki 3 mėnesių. Tai labai dėkinga kepėjui“, – tvirtino jis.

Sau duoną jie užsidirba tiesioginiuose darbuose. Alovės karčemoje (Alytaus r.) Žygintas dirba virtuvės šefu, o papildomas darbas – namuose padėti žmonai kepyklėlėje. Indrės pagrindinė darbovietė yra AB „Kauno grūdai“ Alytaus filialas. O kepyklėlė – abiejų bendras verslas. Vyras – įkūrėjas, žmona – direktorė ir kepėja.

Prikėlė naujam gyvenimui

Tuščioje vietoje susikurti patrauklų verslą jiems nebuvo taip jau lengva – pirmiausia reikėjo tinkamo pastato, įsirengti gamybines patalpas. Savo sodybos kieme verslui jie pritaikė seną ūkio statinį. Iki tol jame buvo laikomi gyvuliai, buvo tradicinis tvartas. „Kai kam pasakius gal skamba ir labai nemaloniai, bet buvo visiškai rekonstruota patalpa ir naujai prikelta šakočių verslui“, – kaip tvartas transformavosi į jaukią kepyklėlę aiškino savininkas.

Jo teigimu, iš tvarto buvo pasiliktos tik sienos ir stogas, o kas buvo tvarto viduje – iškuopta, išliuobta ir renovuota. Tvarto net ženklo nebeliko. Tapo modernus statinys, kurį papuošė dideli langai, plačios durys. Atvažiavę į Senūtų sodybą žmonės net nustemba, kad ten, kur dabar kvepia šakočiais, anksčiau galėjo būti laikomi gyvuliai. Patys Senūtai įrodė, kad šiais laikais viskas įmanoma – net ir buvęs tvartas gali tapti tuo, kuo panorėsi. Šeimininkai tikrai nesigaili, kad savo tvarte įsirengė šiuolaikišką verslą.

Kepyklėlės viduje viskas suplanuota ir suskirstyta zonomis taip, kad užtektų vienos patalpos gamybai, fasavimui ir realizavimui. „Viskas atitinka reikalavimus. Labai jaučiame žmonių pasitenkinimą. Savo privatų kiemą užleidome svetimiems žmonėms. Mūsų kieme visą laiką vyksta kažkoks judesys. O žmonės patenkinti, kad patys gali atvažiuoti šakočių pas mus į kiemą, pamatyti savo akimis kepyklėlę. Kai kam pasiseka pamatyti ir patį kepimo procesą, kurį susidomėję patys fotografuoja, filmuoja“, – pasakojo kepyklėlės „Žygindra“ savininkai.

Šakočių kepimas – jų individuali veikla, o verslo sukūrimui kaimo vietovėje rašė projektą, prieš tai gerai susiplanavę jo įgyvendinimo galimybes. Nors gavo finansinę paramą, nemažai teko sudėti ir savų santaupų. Projekto įgyvendinimo laikas jau pasibaigęs, o šio įdirbio dėka likęs verslas sėkmingai tęsiamas.

Šimtalapių dar nekepa

Butrimonyse yra ir daugiau smulkių verslų, tačiau jų kitokia kryptis – labiau susijusi su automobilių remontu. Eičiūnuose, 5 km nuo Butrimonių, viena kepėja vis dar kepa šį kraštą garsinusius šimtalapius. Kai kurie lankytojai ir Senūtų teiraujasi, kodėl jie pasirinko šakočių verslą, o ne šimtalapių, nes šio skanėsto kepėjų belikę vienetai ir šimtalapį užsisakyti Butrimonių apylinkėse net būtų problema.

„Gal Butrimonys dabar daugiau garsėja šakočiais negu šimtalapiais, – svarstė Žygintas, beveik neabejodamas, kad savo sukurtu verslu šiame krašte įnešė naujovę. – Natūraliu būdu čia buvo pakeista, nes tiesiog nėra kam kepti šimtalapių, o yra kepami šakočiai.“

Šakočių kepimo receptus jie įsigijo kartu su kepimo įranga. Buvo du receptai: vienas trapaus, kitas – minkšto šakočio. Pasirinko labiau patikusį minkštą su sviestu. Pabandė kepti ir trapų šakotį, bet jo spygliai (ragai) kur kas mažesni negu minkštų. Tiek patiems šeimininkams kepėjams, tiek kitiems, kurie degustavo gaminius, labiau patiko šakotis su didesniais spygliais.

Kepyklėlės „Žygindra“ šeimininkai neskaičiuoja, kiek per savaitę ar mėnesį iškepa šakočių, sakė, kad juos kepa pagal poreikį. Metų pradžioje nemažai verslų patiria sąstingį, tačiau šią žiemą jie tokio sezoniškumo nepajautė.

„Šakočius kepame 5 metus. Pirmaisiais metais gal reikėjo daugiau jų iškepti, nes žmonės norėjo paragauti, o mums reikėjo surasti savo klientus. Antrus ir trečius metus jau kur kas daugiau šakočių užsisakydavo įvairioms šventėms. Dabar stengiamės iškepti daugiau, kad visą laiką turėtume prekyboje. Norime, kad žmogus atvažiavęs rastų iš karto, nes kai kurie važiuoja 40–50 km, kad nusipirktų mūsų keptą šakotį“, – džiaugdamiesi aiškino šakočių kepėjai.

Nors šakočių galima rasti nuėjus į bet kurį prekybos centrą, Žyginto nuomone, tai nėra sulyginama produkcija. Jis pirmiausia skaito, kas parašyta etiketėje, ir palygina, ką deda jie patys ir ką sudeda kitos kepyklos. Pas Senūtus tešlai ruošti naudojami natūralūs produktai be jokių priedų. Be to, iš jų kepyklėlės, jeigu susitaria, į namus išsiveža ką tik iškeptą, dar šiltą šakotį. Yra ir tokia reta galimybė.

Rankų darbo gaminys

Kepimui reikalingi produktai atkeliauja iš patikimų parduotuvių, taip paprasčiau, produktai yra patikrinti, turi visus reikiamus dokumentus, lengviau vesti apskaitą. Jeigu ieškotų produktų ūkiuose, susidurtų su kliūtimis, todėl nepraktikuoja ieškoti kiaušinių pas močiutes ar pavienius ūkininkus. Indrė minėjo, kad šakočių spalvą labiausiai lemia kiaušinių trynių spalva, tai priklauso kokie naudojami kiaušiniai, nes jie būna gelsvi, o kartais net oranžiniai.

Šakočių kepimo procesas gana sudėtingas, jo Indrei teko gana ilgokai mokytis. Tiesa, jos vyrui Žygintui, kuris pagal profesiją virėjas-konditeris, įgusti kepti šakočius buvo daug paprasčiau. Jie pasakojo, kad šakočio kepimas reikalauja nemažai kantrybės, atidumo, laiko. Kepyklėlėje jis prasideda nuo elektrinio pečiaus ir volų įkaitinimo, kepimui svarbus volo sukimo greitis. Proceso pradžioje kepa padą, jam būtini 3–4 užpylimai ir apkepimai, tada greitina sukimosi greitį ir formuoja šakočio gražiuosius spyglius (ragus).

Pati tešla susideda iš kiaušinių, miltų, sviesto, cukraus, dėl kvapo ir skonio – šiek tiek vanilinio cukraus. Tešla maišoma tirštoka, nes sviestas tirpsta ir kepimo metu nuo šilumos masė skystėja. Baigus kepti šakočio kelmą, pradeda auginti šakočio spyglius – samčiu vis kabina ir ant kelmo krečia tešlą. Šiam atsakingam darbui naudojamas tik samtis ir kiaurasamtis bei įgudusios rankos.

Ilgi, gražiai susiformavę spygliai – meistriško kepėjo darbo ženklas. Šis procesas kur kas greitesnis, nes tešlos pilama daug mažiau ir volas įkaista kur kas labiau. Kad užaugintų ilgus spyglius, padeda kepėjų įgūdžiai. Iškeptas šakotis atsargiai nuimamas ir saugiai padedamas kelioms valandoms subręsti. Kai Senūtai kepa šakočius, pirmieji iš sklindančių kvapų apie tai sužino kaimynai.

Būna visko

Senūtams, kaip ir daugeliui, papildomų rūpesčių atsiranda žiemą. O ši žiema kaip niekad šalta – tiek šalčio paskutinį kartą Lietuvoje sinoptikai buvo fiksavę prieš 30 metų. „Žiemą mes visą laiką gyvename baimėje, nes kepyklėlę reikia šildyti – be šildymo patalpų palikti negalima, nes atvestas vanduo ir patys šakočiai čia laikomi. Tad žiemą gyvename gal sunkiau, daugiau išlaidų“, – skaičiavo šeimininkas.

Jie pasirinkę patogų šildymo būdą – nešiojamą dujinį šildytuvą, bet patalpos pašyla ir šakočių kepimo metu nuo įrenginių. Kepykloje įrengtas modernus elektrinis oras-oras kondicionierius, tačiau daug šildytis elektra negali. Iš pradžių nesuprato, kodėl iškepti šakočiai pradeda per daug džiūti, vėliau paaiškėjo, kad kaltas šildymo būdas – kondicionierius džiovina ne tik patalpą, bet ir iškeptą produkciją. Teko jį pakeisti į šildymą dujomis.

Maisto gamybos patalpose tenka pasirūpinti pavasarį ir rudenį suaktyvėjančia graužikų migracija – jų bandymu patekti į pastatus. Senūtų kepyklėlę prižiūri graužikus naikinanti samdoma įmonė. Pasitaiko ir kitokių iššūkių – sugenda technika, bet ir šias problemas išsprendžia.

Didelė atsakomybė

„Tuo metu neturėjau darbo, auginau vaikus. Vyras sugalvojo verslą, kad darbas būtų namuose, nereikėtų važiuoti kitur į darbą“, – apie mintį kurti verslą pasakojo Indrė. Skaičiuojant nuo įsikūrimo pradžios, ji 4 metus taip ir dirbo kepyklėlėje, rūpinosi namais. Vaikams ūgtelėjus, išėjo dar ir į pagrindinį samdomą darbą, kuris iki šiol jai yra pagrindinis pajamų šaltinis. Dirbti dienos metu Alytuje samdomą darbą nusprendė dėl to, kad nuosavoje kepyklėlėje iš pradžių dar nebuvo itin didelė apyvarta, o jaunai šeimai norėjosi ir pragyventi, ir išsaugoti verslą.

Kepėjo darbas fiziškai nėra lengvas, be to, tenka 3 valandas būti prie įkaitusio besisukančio volo. Kai pradėjo šį verslą, kepė tik Žygintas, o žmona Indrė tuomet dar iš jo mokėsi. „Kai kurie žmonės sako, kas čia yra iškepti – visai paprasta. Sakau, atvažiuokit ir pažiūrėsit, kaip lengva. Sluoksneliai pilasi ant volo, reikia akylai stebėti, jeigu tik nusisuki, iš karto gali viską sugadinti. Metus laiko mokiausi, kol šakotį iškepiau idealiai viena pati be vyro pagalbos. Vyras konditeris, tai jam viskas pavyksta be vargo. Jam paprasčiau. Nors nebuvo lengva, šiandieną esu patenkinta, kad vyras sugalvojo šakočių verslą“, – tikino moteris, dabar esanti pagrindinė šakočių kepėja.

Dažniausiai savaitės viduryje grįžusi iš darbo Indrė suka į kepyklėlę kepti šakočių ir dirbdama vakaroja. Jeigu yra poreikis, tai po darbo ji per 3–4 valandas iškepa „partiją“ šakočių – 4 mažus arba 2 didesnius šakočius. Kepa ir kiekvieną savaitgalį per išeigines. Moteris sukasi kaip bitelė, nes jos akiratyje ir mamos „reikalai“ – auga du vaikai. Visuose darbuose žmonai didelė atrama – jos vyras ir vaikų tėtis.

Ateitis – vaikų rankose

Sutuoktiniai šypsodamiesi aiškino, kad kepyklos pavadinimas buvo sukurtas pagal abiejų sutuoktinių vardus: pirma gimė sudėtinis žodis, nei buvo sukurtas pats verslas. Jie įsitikinę, kad šeimos verslo perspektyva priklausys nuo jų vaikų. Jeigu kažkuris norės perimti jų sukurtą verslą, kai ateis eilė, tėvai tą leis. Jų nuomone, tai yra vienintelė tolesnio šakočių verslo gyvavimo galimybė.

Kai nebūna kam perduoti verslo, jis tiesiog žlunga, nes žmonės sensta, nepajėgia patys dirbti. Senūtai įsitikinę, kad jų atžalos perims. Dabar sūnui Emiliui 15, o dukrai Mėjai – 11 metų. Jie tokio amžiaus, kad kai reikia, jau padeda kepykloje, tėvai amato moko abu vaikus. Tikisi, kad jie ateityje įsitrauks ir į šakočių gamybos procesą.

Kol kas samdomų darbuotojų dar nereikia, paal darbų apimtis viską spėja patys. Bet pripažino – jau tik laiko klausimas, nes pagalvoja ateityje prasiplėsti ir tada reikėtų papildomo žmogaus.

Šakočių kepėjai tikino, kad kol kas dėl laiko trūkumo mugėse nedalyvauja, nes joms turėtų papildomai ruoštis.

Jauni, darbštūs ir planuojantys

Prieš 22 metus Žygintas ir Indrė kaip jauni žmonės artimiau susipažino Indrės brolio vestuvėse. Žygintas jose gamino maistą, o Indrė buvo pamergė. Per ruošą virtuvėje jaunas virtuvės šefas paliko peilius, o kai nuėjo jų pasiimti, susitikimas su būsima žmona buvo lemtingas, nors tuomet pačiai Indrei dar tebuvo 14 metų. Nuo to laiko jie kūrė bendrus planus ateičiai ir tebekuria šiandien. Dar labiau juos suvienijo bendras verslas namų kieme.

„Mes abu esame dzūkai, iš to paties Butrimonių miestelio, čia abu gimę ir augę. Tiek mano žmona Indrė, tiek aš, tiek mano tėvai gyveno toje pačioje gatvėje. Taip likimas lėmė, kad sukūrėme bendrą šeimą, ir šiuo metu gyvename toje pačioje gatvėje, kaip ir gyvenome, tik skiriasi namų numeriai. Įsikūrę ne tėviškėje, asmeniškai sau atskirai nusipirkom sodybą, ją renovavome ir dabar čia ir gyvename“, – pasakojo Žygintas.

Kol dar nebuvo susituokę, abu buvo išvykę į užsienį tiesiog užsidirbti vestuvėms. Metus padirbėjo ir grįžę iškėlė vestuves. Tada vėl išvažiavo į užsienį, nes norėjo susitaupyti pirkiniams. Taip užsienyje fabrikuose dirbo apie 5 metus. Susitaupyti pavyko norimai buitinei technikai, gyvenimo pradžiai, bet kai gimė sūnus, taupymai pasibaigė. „Mes – planuotojai, ypač aš labai daug ką susiplanuoju, susidėlioju ir visą laiką sakau: jeigu suplanavai, ir tu labai to nori, tai viską ir įgyvendinsi“, – atviravo verslininkas.

Tačiau apie planus ateičiai ir svajones jis garsiai kalbėti nelinkęs. Pasak Žyginto, jis mėgsta kalbėti tada, kai jau turi ką konkrečiai parodyti. O svajonių ir planų tikrai yra sugalvoję – kai jie bus įgyvendinti, tada apie juos vėl galės papasakoti.

Nors abu kilę iš kaimo, žemės ūkis jų netraukia, nes prie žemės ūkio veiklos būtų dar didesnis prisirišimas, negalėtų kada nori pajudėti iš savo kiemo. Dabar išvykti atostogų yra paprasčiau nei ūkininkaujant. Kepyklą sutvarko, užrakina duris ir išvažiuoja.