Ne vieną dešimtmetį Šimulių kaime (Marijampolės sav.) ūkininkavusi moteris tik šiemet sužinojo, kad dalis jos žemės yra senovės gyvenvietės teritorijoje, todėl negalinti joje šeimininkauti, kaip panorėjusi. Ūkininkė apie tai sužinojo tik tada, kai apribojimai jau buvo įteisinti.

Atrado piliakalnį

Šių metų pradžioje Kultūros paveldo departamento ketvirtoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, vadovaujama Albino Kuncevičiaus, nutarė Šimulių senovės gyvenvietei, esančiai Šimulių kaime (Marijampolės sav.) suteikti apsaugą ir gyvenvietę įregistruoti kaip nekilnojamąją kultūros vertybę. Vertybės plotas – per 20 ha.

Tokį sprendimą paveldosaugininkai priėmė po to, kai archeologas Egidijus Šatavičius pranešė apie naujai surastą piliakalnį ir senovės gyvenvietę šalia jo. Pasak E.Šatavičiaus, piliakalnį jis aptiko 2016 metais, ir šis piliakalnis buvo intensyviai ardomas įrengiant sodybvietes su pastatais, kurių viena buvo pradėta 2016 metais, todėl buvo paprašyta, kad piliakalnis kuo skubiau būtų įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Anot archeologo, manoma, kad tiek Šimulių piliakalnis, tiek gyvenvietė siekia geležies senojo amžiaus antrąja pusę ir vidurinį geležies amžių (III–VIII a.). Teritorijoje vietomis galima pastebėti kultūrinio sluoksnio anglingų dėmių, o visame paviršiuje gausu grublėtosios keramikos fragmentų ir molio tinko trupinių. E.Šatavičius teigė, kad jam vietiniai gyventojai pasakojo, jog radę ir bronzinių bei geležinių dirbinių. Taip pat rasta titnago skelčių bei nuoskalų, kas liudija, kad čia žmonių gyventa ir akmens amžiaus laikais. Mat teritorija yra Šešupės slėnio vingio suformuotame kyšulyje. Jame stūkso laiko ir žmonių apardytas, iš visų pusių Šešupės slėnio bei uždurpėjusios buvusio rininio ežero ar Šešupės senvagės lomos juosiamas piliakalnis. Jį su likusia kyšulio dalimi jungia tik siauras, kiek aukštesnis ruožas. Archeologo pastebėjimu, yra išlikę piliakalnio pylimo, apsauginio griovio fragmentai.

Tiek pats piliakalnis, tiek ir šalia jo plytinti teritorija, kurioje buvo senovės gyvenvietė, labai nukentėjo ne tik nuo gamtos, bet ir nuo žmonių veiklos – žemė buvo ariama, nustumdytas pylimas, iš dalies užpiltas griovys. Ypač teritorija nukentėjo, kai čia buvo išdalyi sklypeliai kolektyviniams sodams ir juose prasidėjo statybos.

Sužinojo paskutinė

Šimulių kaimo gyventoja Emilija Grincevičienė „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo, kad Kultūros paveldo departamento ketvirtosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas Šimulių senovės gyvenvietės teritoriją įrašyti į Kultūros vertybių registrą jai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Apie tai ją informavo Paveldo departamento Marijampolės skyrius laišku, kuriame buvo pranešama, kad nustatyta, jog apie 90 arų žemės plote, priklausančiame E.Grincevičienei, yra buvusi Šimulių kaimo senovinė gyvenvietė.

„Iš pradžių nieko nesupratau, stebėjausi, iš kur čia taip gali būti. Manęs niekas apie tai anksčiau neinformavo, aš tik gavau raštą, kada jau buvo po visko“, – teigė žemės savininkė, neslėpdama, kad tie 90 arų yra labai gražioje vietoje.

Tuomet ir pati žemės valdos šeimininkė pradėjo tuo domėtis. Anot Emilijos, jokių archeologinių kasinėjimų ar ko nors panašaus ten nebuvo daryta. „Nufotografuota kažkokių geležukių ir teigiama, kad vietiniai gyventojai sakė, jog čia radę kažkokių radinių. Bet vietinė gyventoja tik aš vienintelė čia esu. Daugiau čia nieko nėra“, – neslėpė nusistebėjimo archeologų atradimu moteris.

Anot E.Grincevičienės, ją labai nuliūdino toks valdininkų verdiktas, nes buvo sprendžiama be žemės savininkų žinios, jų apie tai net neinformavus. Pasak žemės savininkės, jai nebeliko nieko kito, tik apskųsti sprendimą teismui, tačiau prašymą išnagrinėjęs Vilniaus administracinis teismas moters skundą atmetė.

Apribojimai numatyti labai gražiai vietai, Šešupės vingyje, teigiant, kad čia nustatyta III - IV a. gyvenvietė.

Pirmenybė įstatymui

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą bei Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašą, įtraukiant rastas kultūros vertybes į Kultūros vertybių sąrašą turi būti atliktas vertinimo procesas. Jo metu nustatomas amžiaus cenzas ir atliekama autentiškumo požymių patikra. Tai daroma remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais. Taip pat nustatomas vertybės reikšmingumas. Kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija yra neatsiejama nuo paties kultūros paveldo objekto.

Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad, skelbiant Šimulių senovės gyvenvietę kultūros paveldo objektu, visi reikalingi tyrimai buvo atlikti, kultūros vertybės vieta pagrįsta tyrimų, kurių metu buvo aptikti vertingi archeologiniai radiniai, rezultatais. Nustatant senovės gyvenvietės vertingąsias savybes buvo remtasi šaltiniais bei literatūra – archyvine medžiaga, tyrimų ataskaitomis, publikacijomis.

Teismo nuomone, nors įstatymai ir reikalauja, kad, nustatant kultūrinę vertę, būtų atlikti reikalingi tyrimai, tačiau neįpareigoja atlikti jų visų – kiekvienu atveju turi būti sprendžiama individualiai. Tą daro nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimo organizatoriai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pakankamu pripažino ir tai, kad E.Grincevičienei apie Šimulių senovės gyvenvietei suteiktą teisinę apsaugą Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus specialistai pranešė kovo 12 dieną – praėjus beveik porai mėnesių po Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos priimto sprendimo. Tad, teismo nuomone, moteris esą turėjo galimybę pasinaudoti įstatymo numatyta teise gauti informaciją apie skelbiamą saugomą arba numatomą paskelbti saugoma nekilnojamąją kultūros vertybę, teikti pasiūlymus, pastabas bei pretenzijas.

Teismo teigimu, priėmus sprendimą kultūros paveldo vertybę paskelbti saugoma ir apsaugos sutartimi nustačius ribojimus žemės sklypui, E.Grincevičienė turi galimybę juos ginčyti ir reikalauti atitinkamos kompensacijos dėl sklypo naudojimo suvaržymų.

Tarsi pogrindyje

Šimulių kaimo gyventoją labiausiai piktina tai, kad tokius sprendimus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė visiškai apie tai nežinant žemės savininkams, kurių yra ne tik ji, bet ir daugiau žmonių, nes aplinkui – kolektyviniams sodams skirti sklypai.

„Viskas buvo daroma be mano žinios. Bet teismas aiškino, jog pakako to, jog esu informuota apie sprendimą, nesvarbu, kad informavo sprendimą jau priėmus. Dabar yra uždėti apribojimai mano žemei – negalima nieko statyti, nors mes čia ketinome įkurti kaimo turizmo sodybą“, – tvirtino vienintelė Šimulių kaimo gyventoja.

Ji neslėpė nusistebėjimo, jog archeologai po privačius laukus vaikščiojo ir radinių ieškojo apie tai neinformavę žemės savininkų, todėl jai kelia abejonių, ar iš tiesų buvo rasta kokių nors archeologinių radinių, nes ji jų savo laukuose niekuomet nėra radusi.

Ją ištikusią galimą neteisybę moteris pabandė aiškintis su vietos paveldosaugininkais, tačiau nieko paguodžiančio iš jų nesužinojo. Tik Marijampolės savivaldybės paminklotvarkininkas Gedeminas Kuncaitis E.Grincevičienei pripažino, kad Lietuvos įstatymuose yra spragų, leidžiančių priimti sprendimus jų nederinus su žemės savininkais. Klaidą įstatymuose galima ištaisyti tik juos keičiant. O tai – jau Seimo prerogatyva.

„Aš vargu ar ką pakeisiu, bet noriu, kad kitiems panašiai nenutiktų. Esu Lietuvos pilietė, negaliu tylėti, kad šitaip yra kuriama Lietuvos senovės istorija“, – piktinosi Emilija.

Sugrįžo į tėviškę

Pensinio amžiaus sulaukusi ir našle tapusi Emilija yra diplomuota agronomė, baigusi tuometę Žemės ūkio akademiją. Jaunystėje 17 metų gyveno ir dirbo Vilniuje. „Širdy aš jau nelabai žemės ūkio specialistė, nes kai gyvenome Vilniuje, dirbau ne pagal specialybę, tik netoli jos“, – sakė E.Grincevičienė.

Į Šimulių kaimą kartu su vyru sugrįžo 1980 metais – kai tėvams senatvėje pasidarė vieniems per sunku, reikėjo dukros pagalbos. Atsiėmę žemę, ūkininkavo gimtajame kaime. Tada vėl prisiminė ir agronomijos žinias, nes rūpinosi per 20 ha žemės sklypu. Dalis žemės nebuvo labai derlinga, nes yra paupiuose, apaugusi krūmynais. Sutuoktiniai trejus metus ūkininkavo ekologiškai.

Bet ir dabar Emilija nesėdi rankų susidėjusi: sodyboje augina žąsų, laiko ožką, augina daržoves. Gyvena senoviškoje sodyboje, dar išlikęs molinis tvartas. Sodybos šeimininkės sūnus Rimas puoselėjo svajonę ateityje užsiimti kaimo turizmu, statytis naujus statinius.

Ruošiamas naujas įstatymas

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komitetas pirmininkas

Manau, kad būtų gerai, jog žemės savininkai apie tokius dalykus žinotų dar prieš priimant sprendimus. Yra ruošiamas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas, į kurį bus sukelti visi apribojimai, bet jis bus įgyvendintas tik 2022 metais. Tuomet į vieną įstatymą bus sudėta viskas, kad nereikėtų, kaip dabar, blaškytis ir ieškoti, ar nėra kokių nors apribojimų, nes atsitinka taip, kad pirma žmogus įsigyja žemę ir tik po kurio laiko išsiaiškina, kad su ta žeme turės ne naudos, o problemų.

Šio įstatymo projektą yra pateikusi Aplinkos ministerija, jį svarstėme Kaimo reikalų komitete, bet grąžinome tobulinti. Iškilo daug klausimų ir dabar per vieną dieną įstatymo projekto nepakeisi – laukia nemažai procedūrų. Bet tam, kad jis įsigaliotų 2022 metais, dar yra laiko. Tikiuosi, kad jei ne rudens, tai bent jau pavasario sesijos metu jį priimsime. Kai jis įsigalios, turėtų kilti kur kas mažiau įvairių nesusipratimų, nes jų, nustatant žemės naudojimo apribojimus, apsaugines zonas, yra gausu.

Informuoti visus sudėtinga

Nijolė Bitinienė, Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyriausioji specialistė

Tokie atvejai, kai dėl teritorijų įtraukimo į Kultūros paveldo vertybių sąrašą tenka bylinėtis teismuose, nėra dažni. 2017 metais buvo įtraukti 57 archeologinio paveldo objektai, iš kurių tik 3 objektams iškeltos teisinės bylos, iš jų 2 objektams – dėl teritorijos patikslinimo, o vienam – dėl naujo įtraukimo. Šiemet buvo įtraukti 34 nauji objektai, iš kurių dėl vieno buvo pradėta teisinė byla.

Jeigu būtų įvesta prievolė informuoti savininkus prieš objekto įrašymą į Kultūros vertybių sąrašą, būtų labai apsunkintas kultūros paveldo apskaitos procesas, nes tai užimtų daug laiko. Vertinimo tarybų posėdžiai vyksta kiekvieną savaitę. Kiekvieno posėdžio metu yra apsvarstoma vidutiniškai nuo 2 iki 15 kultūros paveldo objektų, priklausomai nuo vertybių vertingųjų savybių pobūdžio bei dydžio. Savininkų skaičius vienam posėdžiui gali siekti nuo keliolikos iki 150 savininkų. Per savaitę informuoti tiek savininkų neįmanoma. Be to, yra atvejų, kai kultūros paveldo objektai neturi šeimininkų – neretai pastatai nėra registruoti nekilnojamojo turto registre, yra bešeimininkiai arba jų savininkai yra išvykę į užsienį ir nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos. Tokiais atvejais greitai surasti savininkų neįmanoma, jų paieška užtrunka mėnesių mėnesiais.

Svarstoma galimybė Kultūros paveldo departamento bei Kultūros paveldo centro interneto puslapiuose skelbti informaciją apie metinius kultūros paveldo apskaitos planus – skelbti sąrašus kultūros paveldo objektų, kuriems einamaisiais metais planuojama rengti apskaitos dokumentaciją duomenų Kultūros vertybių registre tikslinimui arba naujų objektų įrašymui į Kultūros vertybių registrą.