Ne be reikalo sakoma, kad pati geriausia investicija – investicija į jaunimą. O ypač žemės ūkyje, kur jau kuris laikas pirmuoju smuiku griežia vyresnio amžiaus žemdirbiai. Tačiau jaunieji ūkininkai optimizmu netrykšta ir tikina, kad į juos vis dar žiūrima kaip į konkurentus, ypač daug sunkumų patiria jaunuoliai, ateinantys į sektorių be tėvų ar kitų giminaičių užnugario.

Trys iššūkiai

Remigijus Preibys puikiai žino, ką reiškia steigti savo ūkį neturint tvirto pagrindo po kojomis. Prieš penkerius metus jaunas vyras apsisprendė rizikuoti – Klaipėdos krašte įsteigė gyvulininkystės ūkį, pradėjo auginti avis. Tuo metu jis teturėjo 4,5 ha nuosavos žemės. Per penkerius metus ūkis plėtėsi ir dabar jis prižiūri jau 130 ha žemės, augina 30 mėsinių galvijų ir 100 avių. Nors iš pirmo žvilgsnio Remigijaus pasakojama istorija gali skambėti kaip tikrų tikriausia sėkmės istorija, vyriškis sako, kad toli gražu ne viskas ėjosi kaip iš pypkės. Jo teigimu, jauniems ūkininkams pasukus savarankiško ūkio steigimo keliu, atsimušama į daugybę akmenų, kuriuos pašalinti renkasi tik kantriausi, o kiti, suklupę ant jų, tiesiog numoja ranka ir išeina dirbti samdomo darbo.

„Ūkininkavimo pradžia buvo labai sunki. Galiu pasakyti, kad sudėtingiausia gauti finansavimą, perkant žemę. Taip pat netrūksta iššūkių ir realizuojant gyvulius. Jokia paslaptis, kad smulkiųjų augintojų derybinės pozicijos dėl gyvulių supirkimo kainos labai ribotos. Akivaizdu, kad mūsų gyvulių kokybė, mėsa yra geresnė nei didžiųjų augintojų, kurie gyvulius laiko fermose. Supirkėjai noriai superka mūsų gyvulius, tačiau už juos mokėti daugiau nenori“, – atvirai šneka R.Preibys, svarstantis netolimoje ateityje atsisakyti gyvulių ir persiorientuoti prie augalininkystės.

Miestiečių primetamos sąlygos

Jaunasis ūkininkas pripažįsta, kad per penkerius darbo metus pavyko įsigyti tik nedidelį sklypą, kuris ribojosi su jo žemėmis. Visa kita dirbama žemė ir pievos – nuomojamos. Iš viso jis skaičiuoja turintis apie dešimt žemės nuomos sutarčių. Žemės nuomos kaina kyla, darbo sąnaudos ūkyje taip pat, tačiau mėsos supirkimo kaina neatperka įdedamo triūso. Galvoti apie nuosavos žemės įsigijimą – nerealu. Jo teigimu, Klaipėdos krašte žemės kainos smulkiesiems žemdirbiams neįkandamos. Už hektarą prašoma nuo 10 iki 15 tūkst. eurų. „Jeigu atsiranda skelbimas, kad žemė parduodama už 7 tūkst. eurų – nespėji mirktelti, o ją jau nupirkęs stambūs ūkis“, – apmaudo neslepia pašnekovas.

Dar daugiau, pajūrio regione žemės kainos ne tik auga kaip ant mielių, bet čia mielai keliasi ir naujakuriai, ieškantys ramybės, todėl jiems ūkininkų kaimynystė nemaloni. Remigijus pasakoja ne kartą girdėjęs iš naujųjų kaimynų priekaištų, kad juos erzina ne tik gyvulių, mėšlo kvapas, bet ir jų baubimas. „Kodėl anksčiau veiklą pradėjęs ūkis turi išsikelti dėl to, kad naujakuriams gyvuliai užkliūva? Juk ir seniau čia buvo ūkis, ten ūkininkavo mano seneliai ir niekam tai nekėlė problemų“, – miestiečių, atsikėlusių gyventi į kaimą, ūkininkams primetamomis taisyklėmis nepatenkintas R.Preibys. 

Keisti įstatymo nereikia

Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininkas, įsitikinęs, kad jaunieji ūkininkai nustumti į paraštes ne dabartinės ar prieš tai buvusios Vyriausybės, o jų pirmtakų. Nuo seno laikytasi nuomonės, kad jaunasis ūkininkas – ūkininkų atžala. Jis perima ūkį ar pradeda dirbti padedant tėvams. „Dėl to mūsų sąjunga ir įsikūrė, nes pamatėme, kad jaunųjų ūkininkų interesai praktiškai prilygsta visų kitų ūkininkų interesams. Taisyklės buvo tokios, kad pradedant ūkininkauti jau turi turėti 40 ha žemės. Iš kur jos gauti ūkį kuriančiam nuo nulio?“, – ydingą jaunųjų ūkininkų kūrimosi tvarką primena V.Buivydas.

Jis sutinka, kad dabar situacija taisosi, tačiau iki šiol yra nemažai klausimų, kuriuos reikia skubiai spręsti. Pirmiausia jis pabrėžia žemės ūkio paskirties sklypų įsigijimo įstatymą. Tačiau, anot jo, šį įstatymą keisti praktiškai neįmanoma, nes pritrūksta politinės valios. Ir šioje Seimo kadencijoje parlamentarai tokiems pokyčiams priešinosi, esą prioritetų suteikimas jaunimui būtų tolygus kitų ūkininkų diskriminacijai. „Į jaunimą žiūrima kaip į konkurentą. Taip neturėtų būti. Prieš rinkimus visi politikai kalba, kad kaime reikia jaunimo. Bet paskui jis pastumiamas į šalį. Galbūt pagaliau parlamentarai galėtų atsakyti, ar kaime reikalingi jauni žmonės, ar ne“, – valstybės tarnautojų retorika stebisi V.Buivydas.

Jo nuomone, drastiškų pakeitimų minėtame įstatyme nereikia, užtenka įtraukti punktą, kad valstybinė žemė būtų išnuomojama ūkiui, galinčiam sukurti didžiausią pridėtinę vertę. „Jeigu mes galvojame, kad jaunimas yra pridėtinė vertė kaimui ir jo gyvybingumui, valstybinės žemės naudojimas prioritetine tvarka turėtų būti suteikiamas jauniesiems žemdirbiams verslui kurti. Šiuo atveju net nereikia keisti įstatymo, užtenka į valstybinės žemės naudojimą žiūrėti ūkiškai. Tačiau nesame naivūs, suprantame, kiek aplink yra lobistų, stambių ūkininkų, kurie to nesupranta. Bet kokia su tuo susijusi iniciatyva yra greitai uždusinama“, – tuščių vilčių stengiasi nepuoselėti V. Buivydas.

Procentinė išraiška nemažėjo

Tuo metu Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai VL atsiųstame atsakyme rašo, kad Vyriausybė jaunuosius ūkininkus globoja ir jiems skiria daug dėmesio. Maža to, jie tikina, kad iki šiol jaunųjų ūkininkų skaitlingumu Lietuva užima vieną geresnių pozicijų Europoje. „Europos Komisijos rekomendacijose dėl Lietuvos Bendrosios žemės ūkio politikos strateginio plano yra pastebėta, kad, „nepaisant sudėtingų demografinių sąlygų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų, jaunųjų ūkininkių ir jaunųjų ūkių valdytojų procentinė dalis, palyginti su visais žemės ūkio veiklos vykdytojais, viršija ES vidurkį ir ši tendencija didėja.“ Reikia pastebėti, kad bendras valdų skaičius nuo 2008 metų iki 2022-ųjų sumažėjo nuo 340 tūkst. iki 150 tūkst. Procentinės jaunųjų ūkininkų dalies mažėjimo nėra“, – dėsto ŽŪM specialistai.

Pasak jų, 2008 metų pradžioje bendras ūkininkų skaičius šalyje buvo kiek didesnis nei 101 tūkst., iš jų jaunųjų ūkininkų – 17 534. Šių metų pradžioje bendras ūkininkų skaičius šalyje buvo 87 637, iš jų jaunųjų ūkininkų – 14 517.

Žemės pirkimo įstatymas neliečiamas

Pasiteiravus, kokių konkrečių priemonių planuojama imtis, kad jaunimas aktyviau kurtųsi kaime ir patys imtųsi steigti savo ūkius, ŽŪM pabrėžė, kad naujuoju 2023–2027 metų finansiniu laikotarpiu toliau bus tęsiamas jaunųjų ūkininkų įsikūrimo finansavimas ir tam planuojama skirti 75 mln. eurų. Jaunieji ūkininkai galės gauti ne tik įsikūrimo išmoką, bet ir paskolą. Per kitas priemones taip pat planuojama skatinti jaunuosius ūkininkus, skiriant jiems didesnį paramos intensyvumą, jauniesiems ūkininkams suteikiant prioritetą vykdant projektų atranką, paskolos lėšomis jaunieji ūkininkai galės įsigyti žemės.

Tačiau Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo klausimas ir toliau liks nejudinamas. Kitaip tariant, ŽŪM neketina keisti nustatytos pirmumo teisės nuomoti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę.

„Konkurencingumą žemės ūkyje nulems technologijų naudojimas, o jauni ūkininkai yra imlesni technologijoms, naujovėms, – įsitikinę agropolitikos vairininkai. – Dėl to prie žemės ūkio verslo ateities prasmingai prisidės ir ES parama žemės ūkiui, ir pirmiausia jauniesiems ūkininkams. Tiek ūkininkų amžiaus struktūroje, tiek žemės ūkyje apskritai dėl gaunamos ES paramos perspektyva geresnė. Jei tokios paramos negautume, padėtis būtų žymiai prastesnė.“

Jaunųjų ūkininkų inkubatorius

Apie technologijas, mokslą ir praktiką ŽŪM kalbėjo ir praėjusiais metais, kai buvo užsimota steigti jaunųjų ūkininkų inkubatorius. Tai dabartinio žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko idėja, kurią jis pristatė vildamasis, kad jaunųjų ūkininkų inkubatoriais taps buvusios žemės ūkio mokyklos. Tikėtasi, kad būtent čia ūkininkauti norintys jaunuoliai galėtų pasisemti patirties, žinių ir toliau savarankiškai skintis kelią steigiant nuosavą ūkį.

Ministro patarėjas Daivaras Rybakovas, pristatydamas idėją, taip pat nestokojo optimizmo, teigdamas, kad jaunam žmogui, siekiančiam išmokti ūkininkauti, svarbu įgyti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, tad jiems būtų suteikiamas žemės plotas, pavyzdžiui, daržovėms auginti. Jis taip pat gautų visą reikalingą techniką, patalpas ir konsultacijas. Trejus ar penkerius metus jaunasis ūkininkas dirbtų šią žemę ir semtųsi patirties. Po to jau kurtų savo ūkį, o jo vietą užimtų kitas jaunas žmogus. Taip pat buvo svarstoma apie galimybes tokiems ūkininkams padėti įsigyti žemės iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis.

Nors idėja pristatyta pernai, atgarsių apie minimus inkubatorius nedaug. Jaunųjų ūkininkų lyderis V.Buivydas sutinka, kad idėja įdomi ir verta dėmesio, tačiau jis abejoja jos realizavimu. Jo žodžiais, dalintis žeme su pradedančiaisiais nenori net ir valstybinės institucijos, daug kas nenori keisti nuo seno nusistovėjusios tvarkos. „Permainos ne visur yra pageidaujamos. Net jei ŽŪM formuoja tokią politiką, dar nereiškia, kad įmonės ar mokyklos tai priims. Atvirai sakau, netikiu, kad idėja bus įgyvendinta. Nors iš tiesų tikrai norėčiau, kad tokie centrai atsirastų, jie jauniems žmonėms būtų reikalingi. Šiuo klausimu reikia ne tik didelio noro, bet ir ryžtingų sprendimų“, – neabejoja V.Buivydas.

Jo nuomone, kur kas svarbiau investuoti į augančią kartą ir šiuo klausimu galėtume imti pavyzdį iš vokiečių. Jie dar nuo mažens vaikus supažindina su pažangiais ūkiais, ekskursijose demonstruoja, kaip auginamos daržovės, kaip „atsiranda“ pienas, mėsa ir kita produkcija. „Svarbu vaikui parodyti, kad žemės ūkis pažangus ir veržlus sektorius, jis turi patraukti, sudominti nuo mažens. Tai daryti, kai jau ateina laikas rinktis profesiją, gali būti vėlu, nes tada jaunimas dažnai pasuka priešingu keliu“, – investuoti į potencialius jaunuosius ūkininkus dar jiems sėdint mokyklos suole ragina LJŪJS pirmininkas V.Buivydas.