Bendrovės „Panevėžio veislininkystė“ bazėje, Algirdiškio parodų centre, dvi dienas šurmuliavo veislinių gyvūnų paroda, kuri šiemet buvo itin gausi. Ūkininkai, bendrovės, veislininkystės organizacijos demonstravo veislininkystės pasiekimus, o gausus būrys lankytojų, tarp kurių buvo nemažai vaikų ir jaunimo, grožėjosi elitiniais gyvuliais bei paukščiais.

Daug sėkmingų sandorių

Veislinių gyvūnų parodoje buvo demonstruojami produktyviausi, gražiausi, didžiausią genetinę vertę turintys pieniniai ir mėsiniai galvijai, žirgai, avys, ožkos, triušiai, alpakos, naminiai paukščiai, taip pat Lietuvos genofondinių veislių gyvūnai.

Tradiciškai parodoje atskleidžiami Lietuvos veislininkystės pasiekimai, įvertinama selekcinė ir genetikos gerinimo veikla, kuri remiasi mokslo pasiekimais. Į parodą gausiai sugužėję lankytojai grožėjosi išpuoselėtais ūkiniais gyvūnais, o profesionalai rengė seminarus ir diskusijas apie veislininkystės laimėjimus, naujoves bei problemas.

„Selekcija ir veislininkystė – lokomotyvai, traukiantys gyvulininkystę į priekį. Taigi, nuo veislininkystės pasiekimų priklauso šios šakos ateitis. Matome, kad turime kuo pasidžiaugti, tai leidžia tikėtis, kad ateitis bus šviesi“, – per parodos atidarymą žemdirbius pasveikino ir smagios šventės linkėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius

Parodą organizuojančios „Panevėžio veislininkystės“ vadovas Nerijus Gricius pasidžiaugė, kad šiemet į parodą atvežta daugiau eksponatų. Jis priminė, kad parodą remia Žemės ūkio ministerija, ir pasveikino žemės ūkio ministro vardu.

Šiemet paroda išsiskyrė lankytojų gausa ir sėkmingais sandoriais. „Lankytojų kasmet vis daugėja, o šiais metais net keliai buvo užkimšti. Parodoje netrūko ir pačių dalyvių, suvežta daugiau veislinių gyvūnų. Džiugina tai, kad parodos metu išparduota daug gyvūnų. Štai Lietuvos galvijų veisėjų asociacija dešimt veislinių telyčių planavo parduoti užsieniečiams, tačiau juos nukonkuravo Lietuvos ūkininkas – gyvuliai išvažiavo į jo ūkį“, – sakė N.Gricius.

Vyko mėsinių galvijų aukcionas

Viena jauniausių šakų – mėsinė galvijininkystė – plečiasi, auga ir sparčiai juda geresnės kokybės kryptimi. Tai buvo jaučiama ir parodoje, kur šiemet eksponuota dar daugiau tokių galvijų. Nemažai daliai parodos lankytojų mėsiniai galvijai – vis dar egzotika, o jų augintojai jau turi nemažą įdirbį auginant šiuos galvijus ir gerinant jų genetiką.

Parodos lankytojų dėmesį traukė ilgaragiai hailendai, kuriuos glostė jaunuolis Julius – žinomų Širvintų rajono ūkininkų Kristinos ir Arūno Martinėlių, puoselėjančių biodinaminį ūkininkavimą, sūnus. Julius jau turi savo ūkį, kuriame augina aubrakų galvijus, tačiau puikiausiai žino, kaip elgtis ir su hailendais – nuo vaikystės padėjo tėvams juos prižiūrėti.

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorė Vilma Živatkauskienė sakė, kad ekspertai į parodą atrinko apie pusšimtį elitinių galvijų iš 18 ūkių. Parodos naujiena – japoniškos veislės Wagyu mėsiniai galvijai, kurių mėsa prilyginama delikatesui. „Šie galvijai dar jauni, užauginti iš embrionų. Tai intensyvios japoniškos veislės galvijai, kurių mėsa yra pati marmuringiausia, pasižyminti itin gera kokybe“, – aiškino ji.

Parodoje buvo pristatyta inovacija – galvijo ilgojo nugaros raumens skenavimas, kuris leidžia pamatyti raumens apimtį, palyginti su kitais galvijais. „Ekspertų komisija vertino galvijus, vyko diskusijos apie veislininkystės naujoves, genomą ir pan. Suprantama, kad mokslo pasiekimai leidžia greičiau gauti didesnį efektą. Augintojai pagal veisles yra susibūrę į klubus, kur dar detaliau analizuojamos atskirų veislių ypatybės“, – teigė V.Živatkauskienė.

Viena jauniausių šakų – mėsinė galvijininkystė – plečiasi, auga ir sparčiai juda geresnės kokybės kryptimi. Tai buvo jaučiama ir parodoje, kur šiemet eksponuota dar daugiau tokių galvijų. Nemažai daliai parodos lankytojų mėsiniai galvijai – vis dar egzotika.

Kitą parodos dieną vyko mėsinių galvijų aukcionas, kur demonstruoti elitiniai Šarolė, Angus ir kitų veislių galvijai. Kai kurie mėsiniai galvijai iš parodos iškeliavo jau į kitų savininkų namus. Pavyzdžiui, du aubrakų veislės galvijai buvo parduoti ir išvežti į Estiją.

Remiasi mokslo pasiekimais

Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Virgilijus Urbonavičius pirmiausia pastebėjo, kad šių metų paroda pritraukė itin daug lankytojų – jau pirmą dieną nuo pat ryto rikiavosi mašinų eilės. Ši asociacija parodoje pristatė daug galvijų, kurie įvertinti genomiškai. „Tai genetikos mokslo laimėjimai, pasiekiantys mūsų ūkius. Turime ir senojo genotipo galvijų, kuriuos išlaikyti padeda ir išmokas skiria valstybė. Senųjų lietuviškų veislių galvijai dažniausiai auginami prastesnių žemių kraštuose, nes jie nėra reiklūs. Tačiau tokių gyvulių pienas yra labai vertingas“, – kalbėjo asociacijos vadovas.

Parodoje neišvengta apgailestavimo dėl prastų tendencijų Lietuvos pienininkystėje – šis sektorius traukiasi, užsidaro pieno ūkiai, išparduodamos bandos. „Pagrindinės problemos – žemos pieno supirkimo kainos išvargino ūkininkus, stinga kryptingos valstybinės politikos. Jeigu ūkiai turi naudoti savo resursus, kad išgyventų, tai ilgai netrunka. Ištekliai išsenka ir prasideda bandų likvidavimas. Gaila, kad labai daug mūsų gerų gyvulių atsiduria Lenkijoje“, – apgailestavo Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacijos (LŽGGA) pirmininkas Juozas Darbutas.

Tiesa, jis pastebėjo, kad asociacijos narių bandų produktyvumas kasmet gerėja, ir tai yra selekcinio darbo, genetikos gerinimo rezultatas. „Dirbame ir stengiamės, kad gyvuliai būtų produktyvesni, ilgaamžiškesni, mažiau sirgtų, kad būtų atrenkami geriausi buliai, atliekami genominiai tyrimai“, – aiškino asociacijos vadovas.

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos prezidentė, Kėdainių rajono ūkininkė Viktorija Švedienė įsitikinusi, kad siekiant mažinti produkcijos savikainą ir didinti produktyvumą, būtina tobulinti genetinę selekciją, išnaudoti genominius tyrimus ir kt.

Ožkos gelbėjo per karantiną

Žinomiausia šalies ožkų augintoja, Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos vadovė Dalia Ėmužytė į parodą atsivežė ne tik savo veislines augintines, bet ir įvairių rūšių sūrių, kurių ragauti rikiavosi smagurių eilė. Prieš 5 ir daugiau metų ožkininkystei buvo prognozuojamas atgimimas. Dabar D.Ėmužytė sakė tiek entuziazmo neturinti – šis sektorius smuko.

„Iki euro įvedimo labai daug kas norėjo auginti ožkas, steigti verslinius ūkius – buvo šuolis. Tačiau įvedus eurą gamybos sąnaudos stipriai išaugo, o sūrio kainos – ne, todėl ožkininkystė gerokai smuktelėjo“, – sakė sūrių gamintoja.

Tiesa, D.Ėmužytė pastebėjo, kad karantino metu veislinių ožkų pardavimai ūgtelėjo, tačiau jas perka daugiau ne ūkininkai, o miestiečiai, turintys sodybas, didesnes namų valdas. „Būdami uždaryti žmonės panoro turėti gyvuliukų, ypač mėgstamos nulėpausės Anglo-Nubian veislės ožkos. Žmonės perka po vieną ar dvi savo reikmėms – ir dėl itin naudingo pieno, ir dėl grožio. Per karantiną vaikai pirko ožkytes ir dovanojo jas tėvams, kad šiems būtų lengviau išgyventi izoliaciją. Žinau atvejų, kai ožkytę laikė namie, šis gyvuliukas gelbėjo nuo vienatvės“, – įdomią tendenciją atskleidė ožkų augintoja.

Popierinis požiūris

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis priminė, kad pirmoji žemės ūkio paroda Rietave buvo surengta panašiu metu 1860 metais. Centrinėje miesto turgaus aikštėje buvo eksponuojami arkliai ir galvijai. „Ją organizavęs kunigaikštis Oginskis suvokė, kad gyvulininkystės plėtra ir stiprinimas yra labai svarbus Lietuvai. Vėliau tokios parodos vyko Šiauliuose prie geležinkelio, Panevėžyje, į jas suvažiuodavo kunigaikščiai ir gubernatoriai. O kur dabar mūsų ministerijos vadovai? Liko tik popierinis požiūris į žemės ūkį“, – apgailestavo jis.