Valstybės maisto rezervo paskirtis – ekstremaliųjų situacijų ar krizės metu, paskelbus mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį, šalies gyventojus aprūpinti būtiniausiais maisto produktais. Valstybės maisto rezervas nuo 2019 metų turėjo būti organizuojamas pagal preliminarias viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, kai produktai būtų pristatomi iškilus poreikiui, tačiau neatsirado tiekėjų, norinčių parduoti prekes tokiomis sąlygomis.

Dabar Vyriausybė siūlo Valstybės rezervo įstatymo pataisas, tikėdamasi, kad jos padės užtikrinti valstybės maisto rezervą mažiausiais kaštais. Jeigu pataisoms pritars Seimas, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) galėtų tiekėjui mokėti atlyginimą, numatytą sutartyje už rezervuojamus maisto produktus. Šias atsargas tiekėjas prireikus perduotų ministerijos nuosavybėn už rezervavimo sutartyje nustatytą kainą.

Ar toks numatomas valstybės maisto rezervo formavimo būdas užtikrintų, kad ekstremalių situacijų metu šalies gyventojai būtų aprūpinti būtiniausiais maisto produktais?

Kęstutis Mažeika, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys

Abejonių kelia tai, kad pagal naują tvarką valstybės maisto rezervas bus tik popierinis: esant ekstremaliai situacijai ir prireikus panaudoti maisto rezervą, gali būti, kad jis bus tik popieriuje. Siūlomi įstatymo pakeitimai tikrai neužtikrina tinkamo valstybės maisto rezervo.

Galiojantis Valstybės rezervo įstatymas iš tiesų yra tobulintinas, bet tai, kas pateikta dabar, manau, kelia grėsmę neturėti jokio maisto rezervo. Galbūt netgi kyšo tam tikrų interesų ausys, kad būtų įvestos būtent tokios rezervavimo sutartys ir neužtikrinant paslaugos būtų pelnomasi valstybės sąskaita. Tas popierinis rezervas tikrai negarantuoja, jog esant poreikiui mes jį turėsime. Todėl iškyla daug klausimų, kodėl Vyriausybė eina keliu, kuris negarantuoja fizinio maisto rezervo buvimo.

Vytautas Buivydas, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas

Socialiniams partneriams apie valstybės maisto rezervą daug informacijos neatskleidžiama, nes tai yra saugoma valstybės paslaptis. Manau, jog sistema turi būti tokia, kad ekstremaliais atvejais užtikrintų tam tikrą kiekį būtiniausių maisto produktų. Kaip tą padaryti ūkiškiausiai, sprendžia politikai, bet vienareikšmiškai turi būti užtikrintas maisto rezervas ir kad neatsitiktų taip, jog popierinės sutartys pasirašytos, o tų atsargų rezervas vien popieriuose ir tėra.

Valstybės maisto rezervo formavime galėtų dalyvauti ir ūkininkai, turintys elevatorius, rezervuarus, kuriuose numatytą laikotarpį galėtų laikyti valstybės maisto rezervą (kalbu apie grūdus). Tokiu būdu maisto rezervas būtų labiau pasiskirstęs po Lietuvą, o ne tik vienoje ar dviejose vietose. Ūkininkai, kurie turi tam tinkamas sąlygas, galėtų saugoti ne tik grūdus, bet ir kitus maisto produktus. Taip būtų užtikrinamas valstybės maisto rezervas ir tuo pačiu sudaryta galimybė žemdirbiams užsidirbti. Jeigu norės, valdžia turės galimybę bendradarbiauti su žemdirbiais. Deja, tenka girdėti, kad sutartis pasirašę, konkursus laimėję asmenys turi „priėjimą“ prie valdžios ir tokiu būdu „išsuka“ dideles pinigų sumas. Valstybės maisto rezervo formavimo procese turi būti skaidrumas, aiškumas.

Albertas Gapšys, Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Valstybės maisto rezervas yra reikalingas, tai produktai juodai dienai. Ieškoma geriausio būdo, kaip tas rezervas turi būti formuojamas. Sunku rasti aukso vidurį, nes laikmečiai būna skirtingi. Prisiminkime neseniai kilusią COVID-19 pandemiją, karantiną, kai valstybėms buvo trukdžių apsirūpinant maisto produktais. Mūsų šaliai tai galbūt gresia mažiausiai, nes visko užsiauginame per daug, išskyrus kiaulieną, bet kaip ten bebūtų, valstybei rezervas visada yra reikalingas. Tai, kad neatsirado norinčių sudaryti sutartis dėl maisto rezervo, yra kainos klausimas. Žemės ūkio produktų, pavyzdžiui – grūdų, kainos kiekvienais metais keičiasi, o kai valstybė nustato kainą, už kokią pirktų grūdus rezervui, žemdirbys galvoja, kad gal kitais metais kaina bus geresnė.

Egidijus Mackevičius, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius

Siūlomas rezervo formavimo būdas, atrodo, mažai kuo skiriasi nuo dabar esančio. Dabar, jei sudarai preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, valstybei paprašius įsipareigoji mesti visus savo darbus ir gaminti produktus valstybei, bet, pavyzdžiui, pritrūkstame mėsos, nes dėl pandemijos, karantino jos negalime įsivežti, o ištikus kažkokiai ekstremaliai situacijai šalyje pagal sutartį jau turėtume gaminti valstybės užsakymą, bet mes jokio rezervo neturime, nes įsipareigojame pradėti gaminti tiktai nuo to momento, kai paprašys valstybė. Tai buvo visiškai nelogiška, tai nėra joks gelbėjimas, rezervo formavimas, o tik formalumas, nes kai realiai nėra žaliavų, tai ir neturi iš ko pagaminti. Esminis preliminarių sutarčių momentas – nebuvo apčiuopiamų produktų. Dabar kalbama apie rezervavimo sutartį, bet panašu, kad rezervas vėl bus tik popierinis.

Pagal dabar galiojančią tvarką, jei sudarai preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, keleriems metams įsipareigoji produktus pateikti dabartinėmis kainomis. Jokia įmonė nenori įsipareigoti, pavyzdžiui, kelerius metus dabartinėmis kainomis pardavinėti kiaulienos ar jautienos konservus, kai rinkos kainos bus visai kitokios. Tai visiškas nesusipratimas. Jeigu tokios nuostatos išliks, įstatymas bus negyvybingas.

Maisto rezervas turi būti fizinis, ne orinis, ne sutartinis. Turi būti skelbiami konkursai, kad valstybė perka tam tikrą kiekį maisto produktų ir jie bus saugomi valstybės arba įmonės šaldytuvuose už papildomą mokestį. Tokiu atveju, mes galime pasiūlyti ir reikiamus produktų kiekius, ir geras kainas. Realiai egzistuotų fizinis, keletą metų saugomas maisto rezervas, o kad valstybei nebūtų nuostolių, prieš produktų galiojimo pabaigą, kol jie dar geri, būtų galima juos panaudoti skiriant pagalbos, maisto fondams žmonių maitinimui, išdalinti nepasiturintiems. Juk dabar valstybė perka maisto produktus, ir produktų krepšeliai yra skiriami nepasiturintiems žmonėms. Tam būtų galima panaudoti rezervo produktus, tuomet valstybė nepatirtų nuostolių ir nereikėtų rengti specialių maisto skurstantiems pirkimų. Taip visada rezerve turėtume galiojančių maisto produktų ir būtų ką pasiūlyti skurstantiems žmonėms, veiktų pagalbos nepasiturintiems žmonėms sistema.

Verslas visada balsuoja pinigais. Jeigu įmonė pamatys, kad gali prisiimti riziką, ji dalyvaus konkurse, sudarys sutartis, jeigu ne – nedalyvaus. Kol kas matau, kad siūlomas rezervo formavimo būdas nėra gyvybingas.

Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas

Koronaviruso pandemijos metu iš pradžių buvo didžiulis apsaugos priemonių stygius, ir nepavyko jų iš niekur atsivežti. Taip gali nutikti ir su maisto produktais. Valstybė turi užtikrinti maisto rezervą, jeigu atsitiktų kažkokie nenumatyti dalykai – stichinė nelaimė, krizė ar dar kažkas. Ekstremalių situacijų metu valstybei reikia turėti maisto produktų, kitų būtiniausių prekių rezervą.

Daug kur pasaulyje taikoma praktika, kai pagal sutartis maisto rezervą saugo privatūs subjektai. Rezervas saugomas ilgą laiką, tad abejoju, ar mūsų ūkininkai galėtų tame dalyvauti. Nežinau, ar kokie nors ūkiai, bendrovės turi tokių sandėlių, kuriuos galėtų „išimti“ iš savo gamybos ir juos paskirti rezervo laikymui. Bet kuriuo atveju valstybė turi užsitikrinti strateginių produktų rezervą, o ar jis būtų saugomas privačiuose, ar valstybiniuose sandėliuose, didelio skirtumo nėra.