Pastaruoju metu girdisi daug raginimų, kad reikia griauti užtvankas. Ar tikrai jos visos yra totalus blogis? Taip, dalį neprižiūrimų, išleistų, bešeimininkių užtvankų reikės nugriauti. Bet įdomiausia tai, kad tokios užtvankos visiškai nedomina užtvankų griovimo iniciatorių (apie tai buvo rašyta ir „Valstiečių laikraščio“ 2021 m. rugsėjo 15 d. Nr. 71).

Anksčiau siūlė renatūralizuoti

Norisi priminti, kad jau anksčiau anuometinio Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) buvo pasiūlę mintį renatūralizuoti kai kurias užtvankas. 2004–2007 m. atliktas tyrimas ir darbas tema „Valstybei nuosavybės teise priklausančių potencialiai pavojingų Lietuvoje įrengtų hidrotechnikos statinių būklės analizė“ (vadovas doc. dr. A.Patašius). Pagrindinėje darbo išvadoje buvo konstatuota, kad pagrindinės hidrotechnikos statinių elementų deformacijų priežastys yra priežiūros stoka, prasta medžiagų ir darbo kokybė bei kai kada neteisingai priimti projektiniai sprendimai, įskaitant prastą vietovės geologinį ištirtumą.

ŽŪM buvo pateiktos rekomendacijos:

·         inicijuoti teisinius aktus, įpareigojančius privačius asmenis ar firmas, kurios savo balanse turi hidrotechnikos statinius, atlikti priežiūros ir remonto darbus pagal galiojančius normatyvinius dokumentus.

·         inicijuoti teisinių aktų priėmimą dėl bešeimininkių hidromazgų privatizavimo arba jų renatūralizacijos.

Tačiau valdžios Lietuvoje taip greitai keičiasi, kad šis darbas ir rekomendacijos liko gulėti valdininkų stalčiuose.

Stebina padrikos iniciatyvos

Iš tikrųjų dalį neprižiūrimų, išleistų, bešeimininkių užtvankų reikės nugriauti. Bet įdomiausia, kad tokios užtvankos visiškai nedomina užtvankų griovimo iniciatorių. Bešeimininkės, išleistos, sugriuvusios užtvankos dažniausiai yra toliau nuo miestų, miestelių. Planuojamos griauti tos užtvankos, kurios yra šalia miestelių, miestų arba pačiuose miestuose, kur išleidus vandenį susidaro puikios galimybės užstatyti nusausėjus plotus.

Tvenkinio užtvanka gal ir yra kliūtis žuvims, bet pasitelkus inžinerinius sprendimus ją tikrai galima išspręsti. Kiek turime informacijos, Salantų užtvankos griovimo projekto autorius siūlė naudoti žuvitakį žuvų migracijai užtikrinti, bet Salantų regioninis parkas, kuris yra šio projekto iniciatorius, net nesileido į diskusijas.

Abejotini argumentai ir dėl lašišų migracijos. Štai nugriovus Salantų užtvanką lašišų praleidimo problema vis tiek neišsprendžiama, nes aukščiau jos stovi dar didesnė užtvanka – Tuzų. Apie jos griovimą niekas nekalba, šnekama apie griovimą Grigiškėse. Aukščiau Grigiškių užtvankos yra pastatyta Mūro Vokės užtvanka. Pagal tokias iniciatyvas norisi pastebėti, kad gal tie griovimo norai ne tokie jau ir geri. Todėl prieš patosiškai griaunant užtvankas ir hidroelektrines reikėtų plačiau išnagrinėti esamą situaciją. Turi būti atliktas viso upės baseino kompleksinis (įtraukiant ir socialinius bei ekonominius klausimus) įvertinimas, o ne padrika iniciatyva griauti vieną užtvanką Žemaitijoje, paskui antrą – kitame Lietuvos pakraštyje. Reikia tikėtis, kad Aplinkos ministerijos užsakyta studija dėl užtvankų griovimo įvertinimo bus parengta atsižvelgiant ne tik į vieną žuvų rūšį, bet ir į aplinkosauginius, socialinius, ekonominius faktorius.

Poveikis ekosistemai neįdomus

Kitas teiginys, kad žuvims migruoti trukdo užtvankos, – ne visai tiesa. Lietuvoje ir užsienyje yra pastatytas ne vienas žuvitakis, kuris puikiai pasitarnauja žuvų kelionei į upės aukštupį. Gali būti, kad ne visada žuvitakiai veikia idealiai, bet to priežastis dažniausiai būna netinkamai parinkta žuvitakio konstrukcija arba jo parametrai bei netinkama priežiūra. Tvenkinio užtvanka gal ir yra kliūtis žuvims, bet pasitelkus inžinerinius sprendimus ją tikrai galima išspręsti. Kiek turime informacijos, Salantų užtvankos griovimo projekto autorius siūlė naudoti žuvitakį žuvų migracijai užtikrinti, bet Salantų regioninis parkas, kuris yra šio projekto iniciatorius, net nesileido į diskusijas.

Griaunat Salantų užtvanką sprendžiama viena siaura problema – tik lašišų migracija. Kitos tvenkinyje gyvenančios žuvys, kaip ir poveikis ekosistemai, yra neįdomūs. Netgi Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nenumatyta, kad griaunant užtvanką būtų reikalingas poveikio aplinkai vertinimas. Norint pastatyti užtvanką jis privalomas. Štai taip mes mylime gamtą.

Dabar daug kalbama apie šiltnamio efektą sukeliančias dujas (ŠESD). Mūsų šalis įsipareigojusi ES mažinti šių dujų išsiskyrimą. Užtvankų griovimas prie to tikrai neprisidės. Štai išleidus Salantų tvenkinį pasitvirtino, kad išleidžiant užtvanką nešmenys neišnešami, jie lieka išleistame tvenkinio plote dėl pačios užtvankos konstrukcijos. Vadinasi, organikos puvimo metu ŠESD išsiskirs visame tvenkinio plote, kol jos galutinai mineralizuosis. Įdomiausia tai, kad ŠESD sulaikymui planuojamos nemažos lėšos vandens patvenkimo priemonėms, kurios turėtų sumažinti pūvančios organikos išmetamų ŠESD dujų kiekius.

Viso tvenkinio plote yra ne atnešti vandens tėkmės nešmenys, o daugiausiai išmirkęs augalinis sluoksnis, kuris buvo paliktas statant užtvanką ir įrengiant tvenkinį. Upės tėkmės transportuojami nešmenys kaupiasi įtekėjimo į tvenkinį dalyje, bet ne prie išleistuvo. Pakrantėse susikaupusi organika – prasto tvenkinio šeimininko užtvankos prižiūrėjimo pavyzdys. Norint, kad tvenkinys tarnautų gamtai ir žmonėms, reikia jį prižiūrėti ir juo rūpintis.

Daugiau kainuos valyti upę

Prieš griaunat Salantų užtvanką buvo girdėti pasisakymų, kad ji griaunama dėl to, jog nėra pinigų užtvankos išvalymui. Tenka nuliūdinti: jeigu norėsite, kad upėje, kur buvo užtvanka, žmonės maudytųsi, turėsite kasmet upės ruožą prižiūrėti, šienauti. Lėšų reikės žymiai daugiau. Atlikti tyrimai rodo, kad stovinčiuose vandens telkiniuose sąnašos kaupiasi apie 1 cm per metus. Tai priklauso nuo daug sąlygų. Vieną kartą išvalius tokį vandens telkinį sąnašų valymu gali prireikti rūpintis tik po kokių 50 metų. O upėse kitaip. Užaugusias upes iš pradžių reikia valyti ne mažiau kaip 3 kartus per metus, ir tai labai priklauso nuo upės baseino, šalimai valomos upės esančios situacijos. Įvertinant Salantų upės vandeningumą, ten tikrai nesusidarys pakankamas vandens gylis ir vandens tėkmės greitis, kad neaugtų vandens augmenija. Dėl mažo vandens greičio upės vagos žolėse kaupsis tie patys nešmenys. Atsižvelgiant į tai, kad dabar žiemos dažniausiai būna šiltos, o ir klimato kaita leidžia prognozuoti ateityje tik šiltėsiančias žiemas, žolės ledonešio metu retai kada bus išraunamos. Jų šienavimas, šiukšlių rinkimas, sąnašų valymas teks savivaldybei. Žinant valstybės politiką šiuo klausimu, pinigų upių, tvenkinių, ežerų valymui iš valstybės biudžeto greičiausiai nelabai sulauksime. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad upės priežiūrai bus reikalingi nemaži pinigai. Kaip liaudis sako, bėgo nuo vilko, pataikė ant meškos.

Teks atstatinėti užtvankas?

Dar norėtųsi pabrėžti, kokių pasekmių gali turėti užtvankų griovimas klimato kaitos atžvilgiu. Mokslininkai teigia, kad ateityje klimato kaita turės žymios įtakos mūsų klimatui. Vasaros taps ekstremalesnės. Vandens resursai Lietuvoje yra ne beribiai. Jo daugiausiai reikia vasarą. Jeigu bus išleidžiamos ir griaunamos užtvankos, ateityje mes tikrai susidursime su vandens stygiumi žemės ūkio kultūrų drėkinimui, miestų žalių plotų laistymui, rekreacijai ir pan. Požeminių vandenų paėmimo ištekliai yra riboti. Nesinori prognozuoti, bet ateityje gali atsitikti taip, kad vėl turėsime statyti užtvankas, jog sukauptume vandens laistymo poreikiams bei sudarytume sąlygas žmonėms ilsėtis prie vandens.

Doc. dr. Vilimantas Vaičiukynas, Vitas Damulevičius