Norint dirbti žemės ūkyje nereikia patirties ar specialaus išsilavinimo – tereikia būti baigus aukštąją mokyklą, turėti vairuotojo teises ir nebijoti dirbti. Vis tik ūkininkai pastebi, kad šiais laikais jaunimas tenori lengvo gyvenimo, nenori palikti didmiesčių, o darbą žemės ūkyje klaidingai laiko vergija, pagrindiniu gamtos teršėju.

Žemės ūkio atstovai Lietuvoje papasakojo, kad situacija prasta: ūkis medijose vertinamas neigiamai, jame nyksta susisiekimas, būtinos institucijos, kaip mokyklos ar darželiai, labai sunku rasti darbo jėgos, o nieko neišmanančios valdžios sprendimai lemia, kad Lietuvos žemės ūkis – paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje.

Jie skundžiasi, kad trūksta atsakingų darbininkų, kuriems nebūtų baisu patikėti brangią techniką, kurie būtų motyvuoti tobulėti ir kelti kvalifikaciją. O padirbę iškart nori begalės laisvadienių. REKLAMA Pašnekovai tikina, kad žmogus, kuriam sekasi, gali uždirbti ir 4 tūkst. eurų per mėnesį, o pradirbęs paprastu darbininku sezonui – namo parsivežti dar daugiau. Jų teigimu, apgyvendinimo variantų yra daugybė, o 100 km nuo sostinės – nedaug.

 Nuomonė apie ūkį Lietuvoje – klaidinga

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis atkreipė dėmesį, kad žemės ūkis Lietuvoje yra vertinamas labai negatyviai. Jo teigimu, nuomonės formavimas apie žemės ūkį priklauso nuo visų medijų, tačiau negatyvo esą yra daugiau nei pozityvaus vaizdo ar teksto.

Pašnekovas pamini, kad, nors ir yra keletas specializuotų laidų, kurias žiūri ar klauso pozityviai apie ūkį mąstantys žmonės, vis tik negatyvas greičiau „prilimpa“, yra geriau įsimenamas, nei tai, kas gera ir gražu. Kaip pavyzdį J. Sviderskis nurodo aplinkosaugininkų aiškinimą, kad žemės ūkis – pagrindinis gamtos teršėjas, kad dėl jo veiklos labiausiai užteršti vandenys, dirvožemis, Baltijos jūra, visur nepakeliami kvapai ir pan.

 „Viskas sutirštinta. Tas greitai plinta ir žmonės, ypač jaunimas, kurie nematę šiuolaikinių technologijų, technikos, naudojamos kaime, tuo tiki. O jeigu dar tendencingai parodo organinių trąšų (mėšlo) rietuvę, tai visai įtikinama. Kas be ko, pasitaiko visko visur, bet reikia atsirinkti proporcijas“, – tikina asociacijos direktorius.

Darbas ūkyje – ne vergija, vidutinis atlyginimas – virš tūkstančio

 J. Sviderskis išskiria, kad labai negatyvi nuomonė ir požiūris, jog darbas žemės ūkio įmonėje yra kažkas vergiško, kažkoks „ne prestižas“ – kažkam tarnauji, esi samdinys, o darbas, pvz., gamykloje, tai visai kas kita.

 Anot pašnekovo, žmogus, dirbdamas žemės ūkio įmonėje, turi visiškai tokias pat socialines garantijas, kaip ir dirbdamas bet kur kitur: turi švenčių, nedarbo dienas, už jį sumokami visi mokesčiai, numatyti įstatymų. Jis pažymi, kad ir darbo užmokestis nėra mažiausias ar tik minimumas. Jo vidurkis – apie 1,2–1,5 tūkst. eurų į rankas: „Žinoma, jis, priklausomai nuo atliekamo darbo, kaip ir visur, skirtingas. Sargas, pagalbinis darbuotojas gal ir gauna minimalią algą, bet melžimo operatorė, traktorininkas, dirbantis su technika, kuri „pripumpuota“ aukščiausių technologijų, skirtų preciziniam ūkininkavimui, gauna ženkliai daugiau.“

LŽŪBA direktorius atkreipia dėmesį, kad vis tik ne atlyginimo dydis apsprendžia žmonių norą likti dirbti kaime – svarbiausi yra kiti klausimai. Pavyzdžiui, susisiekimas – asfaltuoti keliai, darželių, mokyklų, sveikatos ir kitų įstaigų „išėjimas“ iš kaimo vietovių. Pasak pašnekovo, jų nebelieka, nors jos būtinos, kitaip jaunimas ten nevažiuos, o bėgs iš kaimo.

 „Priemiestiniai ūkiai darbuotojų stygiumi nesiskundžia, ten ir „deficitinį“ veterinarijos gydytoją prisikviesi, nors jo darbas su stambiais galvijais gana sunkus ir labai atsakingas“, – sako J. Sviderskis.

Netikusių valdžios sprendimų neatstos ir geri atlyginimai

 J. Sviderskis išskiria, kad viena didžiausių Lietuvos bėdų žemės ūkyje – ilgalaikės žemės ūkio perspektyvos neturėjimas. Asociacijos direktorius pabrėžia, kad dėl to mes esame paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje pagal sukuriamą bendrosios žemės ūkio produkciją iš hektaro: „Ji jau daug metų yra apie 820 eurų, kai ES vidurkis – daugiau nei 2,2 tūkst. eurų. Taip yra todėl, kad su kiekviena valdžios kadencija atsiranda naujos kryptys žemės ūkiui, bet niekas neanalizuoja, kur jos nuves. Viskas „iš kepurės“. Pasak pašnekovo, Jau seniai laikas klasifikuoti ūkius pagal jų pardavimų apimtis ir jų veiklas, t. y. pagrindinę ir antrinę, kaip hobį. „Gyvulininkystės verslas kaime nyks, kol įstatymais, nutarimais ir įsakymais jį reguliuos žmonės, neturėję verslo, jame nebuvę ir nežinantys, kaip jis daromas. Tai mūsų tragedija“, – dėstė J. Sviderskis.

Jis nurodo, kad mišrūs ūkiai sukuria daugiausia žemės ūkio produkcijos, įdarbina žmones, užtikrina kaimo gyvybingumą. LŽŪBA atstovas skaičiuoja, kad vidutinis ūkinių gyvūnų skaičius vienam ūkiui Estijoje yra apie 100 vnt., o Lietuvoje – apie 17 vnt. (6 kartus mažiau). O vidutinio ūkio dydis atitinkamai 79 ir 23 ha. „Tačiau mes toliau postringaujame apie ekstensyvaus ūkio pranašumus, apie pelkių naudą ir jų įrengimui kišame pinigus „kaip į balą“. Taigi kaimas toliau tuštės dėl valdžios kreivų sprendimų, to nenustabdys kad ir neblogi ten dirbantiems mokami atlyginimai“, – liūdnomis įžvalgomis dalinosi pašnekovas.

Tereikia išsilavinimo ir motyvacijos, bet visi – tinginiai

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė neslepia, kad Lietuvos žemės ūkyje su darbo jėga – labai prastai, kadangi „valstybė išaugino tinginius ir dirbti niekas nenori“. Anot jos, jaunimas ieško lengvesnio gyvenimo, o darbas žemės ūkyje yra sunkus ir atsakingas. „Jaunimą pritraukti bandome įvairiais būdais. Skelbimais sezoniniam darbui, bet kai padirba – jie nori išeiginių labai daug visi, o žemės ūkyje ne visada darbymetyje išeina tos išeiginės. Žmonės keičiasi. Daugiausia dirba šeimos nariai, kurių giminės dirbo žemės ūkyje.“, – padėtį apibūdino pašnekovė.

 Ūkis, žemdirbystė Andrius Ufartas/Fotobankas M. Lukaševičienė tikina, kad atlygis – normalus, užsidirbti galima, bet mažai kas turi kompetencijos, nėra kam patikėti techniką, kuri yra brangi, įsigyta su paskola ar lizingu.

 LŪS atstovė nurodo, kad, pasodinus neatsakingą darbuotoją, jis gali pridaryti papildomų rūpesčių. Pašnekovės teigimu, nesvarbu, ar žmogus baigęs mokslus, susijusius su ūkiu. Svarbiausia, kad jis turėtų bet kokį aukštą išsilavinimą, nes toks žmogus, anot M. Lukaševičienės, jau yra šviesesnis, jau galima su juo kalbėtis: „Dar jeigu turi teises vairuoti transporto priemonę, jis darbdaviams yra reikalingas ir naudingas, savimi pasitikintis žmogus. Taip pat turi savo transporto priemonę, kadangi važiuoti reikia ir visa kita. Jei jis nieko nebaigęs – tai ūkininko darbininkas su kastuvu.“ Ji nurodo, kad į patirtį mažai žiūrima, nes niekas negimsta mokytas, tačiau svarbi nuomonė, ką, kur ir kaip dirbo prieš tai.

Jei puikiai dirbi, 4 tūkst. eurų – tavo

Galima uždirbti per mėnesį 4 tūkst. eurų. Manyčiau, nereikia mums į užsienius važiuoti: ir savo šaliai mokesčiai sugrįžta, kas nori, tas užsidirba, ir puikiai gyvena, džiaugiasi. O iš kaimų į miestus nuvažiuoti, koncertus, šventes – vėlgi, problemos nėra, nes galima pasirinkti įvairius regionus: ir užsidirbsite, ir ta 100 km kelionė iki sostinės juk ne atstumai dabar. Lyginant su užsienio šalimis, ta pati Amerika – tai po 200–300 km važinėja žmonės į darbą ir viskas tvarkoje.

 Mes labai pripratę, kad mums viskas vietoje“, – pasakoja pašnekovė. Jos teigimu, atvažiavęs jaunas darbuotojas iš pradžių yra mokinys, nes tai – nauja sfera, su ja reikia susipažinti. LŪS atstovė pabrėžia, kad jeigu žmogus kabinasi, per mėnesį sugeba įgyti tam tikrų žinių, tobulėja jo sugebėjimai, jam sekasi, tai atitinkamai kyla jo kvalifikacija ir atlyginimas, nes iš karto 4 tūkst. eurų niekas neduoda.

Žmonėms lengviau gyventi iš pašalpų

 M. Lukaševičienė paaiškina, kad atlyginimų skirtumas yra didžiulis, pavyzdžiui, tarp trakoristo ir melžėjos: „Kiek melžėja produkcijos sukuria ir kokį indėlį įdeda į produkcijos gaminimą, kiek uždirba akmenis rinkdamas paprastas traktorininkas, o kiek kombainininkas.

Technikos lygis visai kitoks.

 Melžėjos kaip ir iš mados išeina – robotai melžia. Reikalingi prižiūrėtojai, operatoriai, kurie yra atsakingi, išmano internete visas komunikacijas, geba naudotis kompiuterizuotomis melžimo sistemomis. Jeigu žmogus sugebantis – visada išsiaiškina ir pradeda normaliai dirbti. O kas ieško tik lengvo uždarbio, tai tokio kaimuose jau nebelikę.“

Ji atkreipia dėmesį, kad yra įvairių ūkių – didesnių, mažesnių, specializuotų į vieną ar keletą sričių, automatizuotų ir ne. Pašnekovė tikina, kad jei ūkis išgali mokėti melžėjai 3 tūkst. eurų – jis tiek ir mokės, tik žmogus turi turėti noro dirbti: „O dabar praktiškai yra taip, kad niekas nenori dirbti, visi nori lengvatų, pašalpų, kadangi pasiskaičiuoja, kad su pašalpomis lengviau yra išgyventi ir galva neskauda. Nereikia keltis anksti ryte, anksti eiti miegoti.“

Atvažiavus sezonui galima grįžti pilnomis kišenėmis M. Lukaševičienė sako, kad neturėdamas patirties jaunuolis, atvažiavęs padirbėti vasarą (3–4 mėnesiams) tikrai nesunkiai gali užsidirbti, tereikia nebijoti darbo, atsakomybės, imtis iniciatyvos, bandyti.

 Ji nurodo, kad dirbant gyvulininkystės ar augalininkystės ūkyje gali būti skirtumas. Jei tik paprastas darbas – sandėliuose, prie džiovyklos, kažką pašluoti ar pavalyti – pragyvenus ir prabuvus sezonui jam parsivežti namo dar liktų 4–5 tūkst. eurų kaip nieko, tikina pašnekovė. O tas, kuris dalyvauja gamyboje tiesiogiai, galėtų užsidirbti dar daugiau: „Kai pasižiūri ir pasiklausai iš pažįstamų į užsienį kai išvažiuoja, tai tikrai vargsta. Tokiomis gyvenimo sąlygomis pas mus Lietuvoje nei vienas negyvena pas ūkininkus.“

 M. Lukaševičienė atkreipia dėmesį, kad atvažiavusiems iš miestų į ūkį nereikia jaudintis dėl apgyvendinimo, nes esą įvairiausių sprendimų, variantų, gyventi tikrai yra kur: pilna sodybų, nuomojamų patalpų, prie šeimininkų yra rimtos patalpos gyventi: „Daug kas taip ir gyvena – atvažiuoja savaitei, dirba, savaitgaliui grįžta namo. Yra tokių ūkių, kur darbuotojus ir maitina, yra tokių, kur darbuotojai valgo savo maistą. Kaip kam patinka.“

 Vis tik LŪS atstovė neslepia, kad šiuo metu – sunkūs laikai. Jei anksčiau robotizuotas ūkis už elektrą mokėdavo 500 eurų, o dabar – 5 tūkst. eurų, tai tuos 5 tūkst. eurų dar reikia užsidirbti, parduoti produkcijos, kad kaina būtų gera, mokėti žmonėms atlyginimus. Ji nurodo, kad kalbėdama apie atlyginimus akcentavo didesnius, virš 100 ha ūkius, todėl, žinoma, kad mažesniuose ūkiuose – mažesnės pajamos, mažesni ir atlyginimai. Mažiau darbo, tačiau daugiau laisvalaikio.