Šilavoto krašto (Ingavangio k., Prienų r.) ūkininkai Odeta ir Vytautas Liesioniai plėtoja mišrų ūkį – augina mėsinių galvijų bandą, 200 vištų dedeklių, sėja grūdinių kultūrų. Abu sutuoktiniai triūsia ūkyje, bet nenutolsta ir nuo savo profesijų: Odeta yra Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos kūno kultūros mokytoja, karė savanorė, o jos vyras Vytautas yra mokslų daktaras – Vytauto Didžiojo universiteto bei Kauno kolegijos docentas, karys savanoris ir Akademinės kredito unijos paskolų komiteto pirmininkas.

Tikslas – gyvybingas ūkis

Įdomią patirtį sukaupęs ūkininkas V.Liesionis savęs, kaip asmenybės, nesureikšmina, sako esąs žmogus kaip žmogus – toks, kaip ir visi. Tiesiog jam taip gyvenimas susidėliojo, kad turi įvairių patirčių. Odeta ir Vytautas ūkininkauti pradėjo visiškai atsitiktinai ir, kaip patys sako, netyčia. Po vestuvių 2007 metais gyvendami Kaune pajautė, kad dideliame mieste gyventi toliau nebegali.

„Apsibrėžėme veiklos vietas apskritimu žemėlapyje, nusprendėme, kur bus centras, ten kursimės. Tai ir buvo Prienų rajonas, Šilavoto apylinkės. Liko tik susirasti čia parduodamą sodybą, ją nusipirkome. Greta buvo truputėlį daugiau kaip 4,5 ha žemės, kurią čia veikianti žemės ūkio bendrovė pasiūlė išsinuomoti. Pamąstėme – juk galime dirbti žemę patys... Taip 2010–2011 metais ir prasidėjo mūsų šeimos ūkis“, – pamena sutuoktiniai.

Ūkis buvo nedidelis, bet jį Liesioniai augino kaip skruzdės savo namą – šapelis po šapelio. Šiandien jie rūpinasi 90 ha žemės. Ūkis yra mišrus. Prieš 6–7 metus pradėjo nuo nedaug – trijų mėsinių (mišrūnų) telyčiukių, o šiai dienai jų bandoje vaikšto jau dvidešimt galvijų. Dirbamos žemės plotuose augina grūdinių kultūrų – sėja kviečių, rapsų. Saviems galvijams užsiaugina žirnių, avižų ir kitų pašarinių kultūrų.

Liesioniai nepabijojo gyvulininkystės, sakydami, kad abiejų šaknys kaime – kilę iš miestelio, vaikystės metai prabėgę Seirijuose (Lazdijų r.). Abiejų tėveliai, kaip ir daugelio, tuo metu turėjo nedidelius ūkelius – valdė trihektarius. „Mes nuo žemės, ne nuo asfalto“, – patikino V.Liesionis.

Pamažu, lyg netyčia, pradėję ūkininkauti, jie gana sklandžiai per neilgą laiką sulipdė ūkį. Vis įsigydavo po gabaliuką žemės. Dabar nuosavos žemės Liesioniai skaičiuoja apie 50 ha, kitą dalį nuomojasi iš valstybės, dalį – iš privačių žemės savininkų. Sako, kad anksti teisingai pajautė, jog kai ūkis nedidelis, jis gyvybingas gali būti tik tada, kai yra mišrus, ir ta kryptimi eina.

Ūkininko V.Liesionio teigimu, jeigu jie būtų norėję gyventi tik iš augalininkystės, tada būtų turėję galvoti apie šimtus, o gal net ir tūkstančius hektarų dirbamos žemės. Tokį planą Prienų rajone realiai nebūtų įmanoma įgyvendinti, todėl jiems tiko kitas planas – į ateitį „žengti“ laikant gyvulių.

Įsišaknijo ir naujoje vietoje

Ūkio planavimui šeimininkui pravertė ir dėstytojo patirtis, įgyta dirbant Vytauto Didžiojo universitete. V.Liesionis yra pasirinkęs verslo administravimo sritį, kuri apima nuo ekonomikos iki valdymo dalykų.

„Ko gero, reikėtų sakyti, kad tai yra antras lemiamas veiksnys po žemės, meilės ir to, kas atsinešama genuose“, – taikliai palygino ūkininkas, kuriam profesiniai įgūdžiai taip pat pagelbėjo ryžtantis iš miesto kraustytis gyventi į kaimą ir dar imtis ūkininkavimo.

V.Liesionis pamena, kuomet jie apie 2010 metus pradėjo žengti į rimtesnį ūkininkavimo kelią, jiems daugelis pasukiodavo pirštu prie smilkinio, sakydami, kad nepavyks. „Esą pasaulis jau yra padalintas, laisvos žemės nėra ir mes nieko nepadarysime. O aš sakiau, kad vis tiek bandome“, – VL sakė ryžtingas ūkininkas.

Prienų kraštui V.Liesionis prognozuoja galvijininkystės ateitį, nors tai nėra lengvas kelias, ypač kai kalbama apie šiandieninę situaciją pieno ūkiuose bei pieno rinkoje. Jis neslėpė abejojęs, jog tikrai sėkmingai vystysis visa galvijininkystė, bet mėsinių galvijų auginimas yra kur kas perspektyvesnis.

Šiandien jie nesigaili pasirinkę Ingavangio kaimą. Žinoma, besirenkant vietą kaime, buvo pagalvoję ir apie tėviškę – Dzūkiją. „Viena vertus, būtų buvę per toli nuo darbų, nors ten yra tiek tėvų, senelių iš mano ir iš žmonos pusės žemės, tiek ūkiui kurtis reikalinga infrastruktūra, bet iš kitos pusės, aplinkui Seirijus žemės našumas yra prastesnis. Be to, kur kas toliau nuo pagrindinių mūsų veiklų, kas ir lėmė, kad mes čia, Ingavangyje, įsikūrėme“, – aiškino mišraus ūkio šeimininkas.

Laikas, tempas ir pajamos

Ūkininko dalia Lietuvoje – ne iš lengvųjų. Kiekvienais metais tenka patirti įvairiausių netikėtumų, sunkumų, tačiau Prienų rajone ūkininkaujantis V.Liesionis į visa tai žvelgia savaip.

„Kiekviena diena yra iššūkis. Mūsų specifika gal yra, kaip padalinti laiką ir spėti su visais darbais, kuriuos privalai atlikti ne vėliau, o tada, kada reikia – nuo žemės arimo, tręšimo iki paskutinio purškimo. Viskas turi būti padaryta laiku ir vietoje. O kada yra devynios galybės veiklų, tai išeina, kad pataikyti su darbais reikalingu laiku yra labai sunku. Aišku, daugiau mažiau visada pavyksta, bet tai mums didžiausias iššūkis – tas laikas ir tempas“, – mąstė jis.

Nors yra labai užimti, šiandien Liesioniai pagalbininkų ūkyje nesamdo. Savo laiku yra turėję pagalbininkų. Bet tai buvo anksčiau. Dabar visus darbus šeimos ūkyje nudirba tik dviese. „Man šiuo atveju labai pasisekė, nes žmona sėda ir į traktorių, ir į sunkvežimį grūdams vežti. Tad per javapjūtę aš kombainu kuliu javus, o žmona veža grūdus“, – gera komanda džiaugėsi ūkininkas, teigdamas, kad pats sau gali pavydėti, kad taip „paėjo“ ūkiškame gyvenime, sutapo požiūriai ir norai.

V.Liesionio nuomone, dabar jau gali pasakyti, kad žemės ūkis, palyginus jį su kitomis veiklomis, nėra kažkuo labai ypatingas. Jo teigimu, gal išskirtinumas yra tik tas, kad per metus darbai pasiskirsto labai netolygiai. Kartais turi dirbti po 14–16 valandų per dieną, bet yra ir laikas, kada gali viską susitvarkyti per 1–2 valandas. Būtent tas netolygumas, anot V.Liesionio, yra iššūkis, kuris ūkininkavimą daro sunkesnį.

„Aišku, žvelgiant iš verslo pozicijų, verslo ciklas – labai lėtas. Pavyzdžiui, metinis augalininkystės ciklas turi savo „žavesio“ – dedi į taupyklę visus metus ir tada esi priklausomas nuo krūvos kintamųjų ir nuo kainos, kuri bus tą konkrečią dieną, kai parduosi derlių. Bet jos negali prognozuoti, nebent būsi fiksavęs išankstine sutartimi. Bet tai yra labai ilgo apyvartumo verslo ciklas.

Mūsų atveju, kai laikome dar ir gyvulių, jie visiškai kompensuoja netolygumus (nors gyvulininkystės ciklas dar ilgesnis), be to, laikome kelis šimtus vištų, kurios duoda nuolatinių pajamų – kiekvieną dieną deda kiaušinius. Todėl tai lengvina situaciją. Jei ūkis būtų vien augalininkystės, finansinis planavimas, pajamų bei išlaidų paskirstymas taptų rimtu iššūkiu“, – aiškino Prienų krašto mišraus ūkio įkūrėjas.

Ateitis – be „baudžiavos“

Prienų kraštui V.Liesionis prognozuoja galvijininkystės ateitį, nors tai nėra lengvas kelias, ypač kai kalbama apie šiandieninę situaciją pieno ūkiuose bei pieno rinkoje. Jis neslėpė abejojęs, jog tikrai sėkmingai vystysis visa galvijininkystė, bet mėsinių galvijų auginimas yra kur kas perspektyvesnis, ypač Prienų rajone. Todėl, anot V.Liesionio, didelė tikimybė, kad dalis veiklos sritį keičiančių pienininkų mesis į mėsinę galvijininkystę, nes kito kelio tuo užsiimantiems paprasčiausiai nėra.

V.Liesionis: „Savanoriška tarnyba – savotiškas laisvalaikis. Ten sutinki žmonių, gali pasireikšti, randi terpę gyvenimui įprasminti ir ženklui po savęs palikti. Galų gale saugumui, kiek nuo tavęs vieno priklauso, užtikrinti.“

„Pasakysiu vieną frazę. Lietuvoje už ūkininkavimą, ypač už užsiėmimą gyvulininkyste, žmonės yra nubausti – lyg būtų atėję baudžiavos laikai. Nes jie negali keisti veiklos srities. Daugiamečių pievų arti negali – ir kas tada lieka?“ – retoriškai klausė Ingavangio ūkininkas.

„O pievų niekam nereikia, nes pieno sektorius traukiasi. Nei pievų, nei jos produktų – šieno, šienainio ar siloso – niekam nereikia. Tad žmonės įspeisti į kampą, kuriame pasirinkimas labai menkas – tik mėsinė galvijininkystė (arba smulkesnių gyvūnų auginimas). Baudžiava nesibaigia draudimu pereiti į kitą veiklos sritį. Baudžiava – kai už tave sprendžia, ką ir kaip gaminti. Kai už kiekvieną dažnai abejotinų taisyklių pažeidimą baudžia. Kai ES paramos lėšos yra ne paramos, o kontrolės instrumentas ir t.t.“ – apibendrino V.Liesionis.

Produktyvus laisvalaikis

Ūkininkaujantys ir į darbus skubantys sutuoktiniai suranda laiko atsipūsti nuo įsipareigojimų ūkiui. Anot šeimos tėčio, kitaip negali būti, tad kiekvieną vakarą leidžia kartu su vaikais. Plačiąja prasme ir jam pačiam, ir jo žmonai Odetai savanoriška tarnyba kariuomenėje irgi yra savotiškas laisvalaikis.

„Ten sutinki žmonių, gali pasireikšti, randi terpę gyvenimui įprasminti ir ženklui po savęs palikti. Galų gale saugumui, kiek nuo tavęs vieno priklauso, užtikrinti. Žodžiu, mūsų laisvalaikis labiau toks, aišku, dar yra tvenkinys, žvejyba ir kt., kas įprasta kiekvienam žmogui ir kiekvienai šeimai“, – mintimis pasidalino ūkininkas.

Artimiausių planų, svajonių Liesioniai taip pat turi, be jų būtų neįdomu gyventi. Anot V.Liesionio, ūkyje norisi optimizuoti išsiskaidžiusius žemių gabaliukus, vienokiu ar kitokiu būdu sujungti, atsinaujinti žemės ūkio technikos parką, auginti produktyvesnę gyvulių bandą. Tačiau tai jis vadina tiesiog rutininiais dalykais, kartu ir siektinais tikslais.