Daupariškio ūkininko šeimoje užaugęs Rytis Kernagis toli nuo savo tėvų nenuriedėjo. Pasirinkęs žemdirbystę, jis plėtojo, modernizavo augalininkystės ūkį. Ūkininko sėkmę liudija šiemet Klaipėdos rajono Lietuvos ūkininkų sąjungos konkurse „Metų ūkis“ pelnyta trečioji vieta. Apdovanojimu jis džiaugiasi su žmona Milda ir savo atžalėlėmis dvynukais Liucija ir Motiejumi, kurie sunkiausiomis akimirkomis motyvuoja labiausiai.

Sėkmės istorijos liudytojai

Beveik prieš 14 metų ūkininko ūkį įkūręs Rytis Kernagis nepraleisdavo rajono žemdirbių vakaronių, tačiau šiemet sunegalavus nebeteko panirti į šventišką darbų pabaigtuvių nuotaiką. „Sodindamas medelius prie savo namų Dauparuose sušalau ir suslogavęs nebenorėjau renginyje dalyvauti. Iš nuotraukų socialiniuose tinkluose supratau, jog buvo smagu“, – „Bangai“ pasakojo Rytis ir pridūrė, kad labai reikia vakaronės, kad ūkininkai, ypač vyresni, galėtų pabūti kartu, pasisemtų gerų emocijų.

Apdovanojimą nominantams Mildai ir Ryčiui Kernagiams į namus atvežė Dauparų–Kvietinių seniūnijos seniūnas Vytautas Tamašauskas. Padėkos raštas ir simbolinis prizas, ūkio sėkmės istorijos liudytojai, puikuojasi matomiausioje vietoje, šalia meninėmis šeimos nuotraukomis iliustruoto kalendoriaus. „Džiugu, kad įvertino. Tai ir paskatinimas tobulėti, siekti daugiau: blogas kareivis, kuris nenori tapti generolu“, – šypsojosi Rytis.

R. Kernagis, anksčiau dalyvavęs konkurse „Metų ūkis 2014“, prizinės vietos neužėmė, tačiau tuomet jaunąjį ūkininką Klaipėdos rajono savivaldybė apdovanojo padėkos raštu už pažangų ir perspektyvų ūkininkavimą. Augalininkystės ūkį puoselėjantis ūkininkas jį plėtė, modernizavo ir dar turi planų, kaip tobulinti.

Dabar Rytis valdo 250 ha, iš kurių 60 ha nuosavos, apsirūpinęs šiuolaikiška technika – turi viską sėkmingam ūkininkavimui. „Tai vidutinis sveikas ūkis, iš kurio gali išgyventi šeima, tik nebijoti pusmetį, nuo pavasario sėjos iki rudens darbų pabaigtuvių, kasdien dirbti po 14–16 valandų – nei laisvų savaitgalių, nei švenčių. Nepastebi augančių vaikų, nes išvažiuoji į laukus, kai šie dar miega, o grįžęs vėl randi sumigusius, – apgailestavo ūkininkas, šiuo metų laiku besimėgaujantis atokvėpiu. – Dabar jau galiu daugiau laiko praleisti namuose su šeima, nors reikia apžiūrėti, sutvarkyti techniką, ir kitų darbų ūkyje netrūksta.“

Gamtos išbandymai grūdino

Daupariškio ūkininko Raimondo Kernagio sūnus Rytis ūkininkauti pradėjo nuo 50 ha. „Norint gauti jaunojo ūkininko paramą, reikėjo turėti 20 ha nuosavos. Mums su broliu tėvai padėjo – paramą pradžiai suteikė“, – atskleidė ūkininkas.

R. Kernagis prisipažino, kad niekada nesvajojo apie ūkininkavimą, nors augo ūkininko šeimoje, su tėvu vasaromis laukuose praleisdavo nemažai laiko. „Norėjau būti ekonomistu – neįstojęs, kur pageidavau, Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete studijavau žemės ūkio ekonomiką, baigiau bakalauro ir magistro studijas, – kalbėjo Rytis. – Man nuo vaikystės patiko technika, todėl pasirinkau žemdirbystę, grūdų auginimą. Būdamas magistrantas, parašiau projektą jaunojo ūkininko ūkio paramai gauti.“

R. Kernagis su šeima išsiverčia iš savo ūkio – jam neteko dirbti nei versle, nei samdomo darbo.

Per ūkio gyvavimo istoriją patyrė įvairių stichijų – liūčių, kai klimpo kombainai, tačiau grūdai neliko laukuose. „O jeigu derlių nukūlei, vadinasi, metai sėkmingi – grūdų kainos nuo mūsų nepriklauso, – dėstė Rytis. – Vidutinis derlingumas mano ūkyje – 5 tonos iš hektaro. Derlingiausi buvo užpraėjusieji metai: kai kuriuose laukuose žieminių kviečių byrėjo apie 10 tonų iš hektaro. Šis pavasaris buvo daug žadantis – pasvajojome apie rekordinį grūdų derlių, bet užklupus karščiams pasėliai nyko akyse. Vidutinis javų derlius – apie 4,5 t iš hektaro. Taigi šie metai – vidutiniški, normalūs ūkiniai metai.“

Spėti su naujovėmis

R. Kernagis, kaip ir jo tėvas, iš pradžių puoselėjo ekologinį ūkį. Gilinosi, mokėsi, kol suprato, jog ekologiškai ūkininkauti šiose žemėse nelabai apsimoka. „Šiandien ekologiškai užauginti grūdai pigesni už chemizuotus, o derlius žymiai mažesnis“, – pastebėjo Rytis. Jau kelerius metus jis augina javus tradiciškai.

Naujovėmis besidomintis R. Kernagis pradėjo taikyti neariminį žemės dirbimo būdą. „Šiemet vasarojui nearėme žemės – 80 hektarų javų pasėsiu tiesiogine sėjamąja. Gal derlius bus mažesnis, bet dirvožemiui naudingiau, mažiau bus teršiama gamta, – svarstė ūkininkas. – Pastebime, kad naudinga technologija – juk pavasariniai vėjai pusto žemę. Gamta keičiasi sparčiai, bet ūkininkai nespėja taip staigiai persiorientuoti – reikia didelių finansinių išteklių.“

Ūkininkas buvo apsirūpinęs modernia technika, tačiau šiemet įsigijo galingesnį traktorių, nes turėdamas du mažesnius negalėjo vykdyti neariminės žemdirbystės. Beje, pernai nusipirko naują kombainą. Dar reikėtų naujo, modernaus purkštuvo, tiesioginės sėjamosios, bet tai brangu. R. Kernagis turi įsipareigojimų bankui, kaip ir kiti bendraamžiai. „Plėtoti, modernizuoti ūkį reikia nelaukiant, kol susitaupysi“, – šyptelėjo pašnekovas.

Žeidžia negatyvus požiūris

R. Kernagis neslėpė, jog atgal atsukęs laiką nebesirinktų ūkininkavimo. „Nuo to laiko, kai įregistravau savo ūkį, politinė situacija, žemės ūkio politika prastėjo. Vis mažiau motyvacijos – žeidžia visuomenės supratimas, esą mes gamtos priešai – teršėjai. Užgavo neseniai mūsų ministro socialiniuose tinkluose išplatinta žinutė, neva grūdų auginimas Lietuvoje yra socialiai remiamas verslas, neramina Žaliojo kurso reikalavimai, – dėstė konkurso „Metų ūkis“ prizininkas. – Žiniasklaidoje skleidžiama, jog ūkininkai nemoka mokesčių, nors mes sumokame daugiau nei įmonės – ne tik pelno, bet ir „Sodros“ mokesčius mokame.“

R. Kernagis įsitikinęs, jog kiekvienas žmogus, dirbdamas tiek, kiek ūkininkas, gali užsidirbti – nereikia emigruoti. Visgi prisipažino, jog kartais pasijunta kaip emigracijoje – tik nakvoti grįžta namo.

Įkvepia savoji šeima

„Man, miesto vaikui, atrodo, kad ūkininkas neturi gyvenimo, o tik darbą. Kuo aš galiu padėti? Laukiu namuose su šiltu maistu – vyras, mažakalbis žemaitis, be žodžių supranta, jog tai meilės išraiška“, – šypsodamasi ištarė Milda, rajono Savivaldybės administracijos darbuotoja.

Pavargusį ūkininką sušildo pro langą lyg saulytės besišypsantys dvynukai Liucija ir Motiejus. Šį šeštadienį ant savo gimtadienio torto jie užpūs tris žvakutes. Kur dirba tėtis? „Ūkyje, sandėlyje“, – tvirtai paaiškino Motiejus, knebinėdamasis prie savo žaislinio kombaino „John Deere“. Erdvūs, jaukūs namai pilni mažylių krykštavimo, šūksnių. „Kai tik sužinojome, jog sulauksime dvynukų, pradėjome statyti gyvenamąjį namą Dauparuose, už kelių šimtų metrų nuo mano tėvų. Prieš porą metų čia persikėlėme iš daugiabučio Gargžduose“, – sakė Rytis.

„Laimingas Rytis, įsikūręs savo gimtinėje“, – patikino Milda.