Praėjusiais metais Emilijos Šneiderytės-Kvekšienės gyvenime – ryškus blyksnis: kompetentinga komisija pastebėjo jaunosios ūkininkės pastangas, darbštumą, ištikimybę kaimui. Tradicinėje rajono ūkininkų vakaronėje kartu su konkurso „Metų ūkis 2019“ nugalėtojais buvo pagerbta ir jame dalyvavusi Kvekšų šeima. Po to Emilija savo traktoriumi riedėjo per Gargždus su kitais ūkininkais, tylaus protesto dalyviais. „Argi būčiau važiavusi, jeigu nerūpėtų žemės ūkis?“ – retoriškai klausė dvidešimtmetė E. Šneiderytė-Kvekšienė.

Nuo vaikystės – traktoriuje

Prieš porą metų jaunojo ūkininko ūkį įregistravusi E. Šneiderytė-Kvekšienė iš Piktožių kaimo, Dovilų seniūnijos, tradicinėje rajono ūkininkų vakaronėje, kur pagerbiami konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai ir nominantai, dalyvavo pirmą kartą. „Komisija apžiūrėjo mūsų ūkį ir pakvietė į šį renginį, – kalbėjo Emilija. – Nelabai norėjau važiuoti – tądien buvau pavargusi, nes su tėčiu dirbome statybose, reikėjo skubėti pabaigti angarą galvijams.“

Vakare Emilija greitosiomis apsirengė, susišukavo ilgus plaukus ir abu su vyru Ričardu atvyko į ūkininkų vakaronę Vėžaičiuose. Ji nustebo išvydusi kostiumuotus vyrus, dar puošnesnes moteris – su šukuosenomis, makiažu. Tačiau renginio dalyviai sukluso išgirdę, kad ši daili, tarsi iš kino filmo dvidešimtmetė dar vaikystėje išmoko vairuoti traktorių, melžti karvę ir jos nevilioja nei didmiestis, nei užsienis. Emilija savo šeimos ūkyje aria, kultivuoja, su tėčiu remontuoja techniką, dirba statyboje. E. Šneiderytės-Kvekšienės ūkis mišrus: laiko 30 avių ir 25 galvijus, deklaruoja 70 ha žemės. Jos tėtis Audrius Šneideris – irgi ūkininkas. „Mes dirbame kartu. Šienapjūtėje esu viena iš pagrindinių darbininkų“, – sakė ūkininkė. Ji prasitarė, jeigu ne tėvai, gal ir nebūtų pradėjusi ūkininkauti.

Ūkininkų vakaronėje Emilija ir Ričardas Kvekšai apdovanoti padėkos raštu už dalyvavimą konkurse „Metų ūkis 2019“. Gražias akimirkas primins ir prizas su simboliniu žemdirbio prakaito lašu.

„Belorusu“ atriedėjo į mitingą

Pernai gruodžio pradžioje Kvekšų ūkyje baigtas statyti angaras ir suginti galvijai. Šį pasistatė savo jėgomis ir lėšomis, o užpernai pavasarį iškilo pirmasis tvartas gavus europinę paramą jaunojo ūkininko ūkiui kurti. Jame laikomos avys ir pašaras.

Emilija neslėpė, jog paskutinieji dveji metai buvę nelengvi. Mokydamasi Klaipėdoje, Verslo paslaugų mokykloje, ištekėjo už kaimyno Ričardo, pagimdė dukrelę. „Vos grįžusi iš ligoninės sulaukiau komisijos, kuri tikrino ūkį. Su kelių dienų dukryte išvažiavome į laukus“, – atskleidė Emilija. Ji pridūrė, kad sunku pasinaudoti europine parama.

Ūkininkė tvirtino, jog viską, ką gauna iš ūkio, investuoja į jį. „Gelbsti tiesioginės išmokos, kurios gerokai skiriasi nuo vidutinių Europos Sąjungoje. Tai viena iš priežasčių, kodėl šalies ūkininkai surengė tylųjį protestą. Emilija atriedėjo į Gargždus savo „Belorusu“ ir įsijungė į protestuotojų koloną. „Argi būčiau važiavusi, jeigu nerūpėtų žemės ūkis“, – retoriškai ištarė jaunoji ūkininkė.

Pomėgius nusvėrė žemės ūkis

Iš Švėkšnos kilusi Rasa, ūkininko Audriaus Šneiderio žmona, neplanavo ūkininkauti. „Bet vyro tėvas padovanojo žemės – reikėjo kažką daryti. Auginome javus, už grūdus neblogai mokėjo“, – pasakojo R. Šneiderienė, Emilijos mama. Vėliau kainos krito, ir jie pradėjo auginti veršelius, tačiau kol jie užaugo, galvijiena atpigo. Rasa užsiveisė pulką paukščių – žąsų, ančių, vištų, kalakutų, nes turėjo grūdų, ir vieta patogi jiems auginti. Vyriausioji Šneiderių dukra Emilija buvo didelė pagalbininkė nuo mažens. „Ji ne tik graži, bet ir gera, darbšti“, – gyrė dukrą Rasa.

Ji nuo vaikystės sėdėdavo traktoriuje šalia tėvelio, ardavo, sėdavo, kultivuodavo. Ir techniką jam padėjo remontuoti. Tik daržų nemėgo ravėti, bet kai tėtis pašaukdavo, kad reikia kultivuoti, su džiaugsmu lėkdavo.

Mama važinėjo į Klaipėdą dirbti – Emilijos pareiga buvo nuvesti į mokyklą 4 metais jaunesnį brolį Arną. Kartais šis užsispirdavo ir tekdavo nešti. Vasarą anksti keldavosi – sąsiuvinyje buvo susirašiusi darbo planą: pašerti kiaules, palaistyti gėles ir kita. Būdama 9-erių metų Emilija mokėjo melžti karvę ir, mamai nesant, ją melždavo.

Visgi R. Šneiderienė negalvojo, jog dukra pasiliks kaime ūkininkauti. Ji manė, kad Emilija išvažiuos į miestą mokytis.

Mergina turėjo meninių ir sportinių pomėgių. Mažametė gražiai šoko – mama norėjo vežti į miestą, kad lavintųsi, bet neturėjo galimybių, o vėliau dukra šokti nebenorėjo. Spektaklyje „Marti“ Emilija sukūrė žiūrovus pravirkdžiusį Katrės personažą. Ir piešti mokėjo. Mokykloje ji sukaupė daug apdovanojimų už pasiekimus sporte – buvo bėgikė ir krepšininkė, varžybose užimdavo prizines vietas. Ji pusantrų metų važinėjo į Palangą, krepšinio treniruotes, bet dėl sveikatos atsisakė. R. Šneiderienė prasitarė, kad mokykloje Emilijai pranašavo manekenės ateitį. „Bet aš neturėjau laiko klausytis tų šnekų“, – atšovė dukra.

Ji neslėpė mokykloje, kad šeimos ūkyje dirba traktoriumi. Mama stebėjosi, jog paauglė tai išdrįso. „Aš tyčia važiuodavau, kad visi matytų“, – šypsojosi ūkininkė.

Kitur nenorėtų

Aplinkiniai įpratę modeliuoti kitų gyvenimą, nuspręsti, kuo jie turėtų būti, kaip gyventi. Emilija tų šnekų nesureikšmino. Ją traukė kaimas, technika, gyvuliai ir ji nepakilo į rožinių svajonių pasaulį – pasidavė žemės traukai. Tvirtai stovi, gyvena čia ir dabar.

Mamai užsiminus, ar nenorėtų išvažiuoti į užsienį užsidirbti, Emilija atsakė: „Pripratusi čia, kur visa giminė – ir vyro, ir mano. Kažin ar ilgai ištverčiau svetur.“ Ji neįsivaizduoja, kaip reikėtų gyventi mieste – reikia žolės, gėlių, jai ne tik patinka puoselėti šias, bet ir pjauti žoliapjove ar trimeriu.

Šiuo metu Emilija su šeima apsigyvenusi pas močiutę Švėkšnoje. „Ten miegu, čia dirbu“, – šypsojosi ūkininkė. Artimiausiais metais ūkininkų Kvekšų šeima planuoja šalia tėviškės pirkti namą. Dar vienas Emilijos troškimas – baigti buhalterijos kursus ir tvarkyti savo ūkio buhalteriją.

„Aš turiu viską: šeimą, dukrelę Liepą, kuriai bus pusantrų metų. Aš esu laiminga“, – šypsojosi Emilija iš Piktožių kaimo.

Virginija LAPIENĖ