Alksnėnų kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantis Karolis Greifenbergeris nuo mažens žinojo, kad nori būti ūkininku. Šiandien jis mėgaujasi gyvendamas kaime ir kitokios savo kasdienybės net nenori įsivaizduoti.

Sujungia dvi profesijas

Nuo mažens kantriai iš tėčio Juozo ūkininkavimo paslapčių mokęsis K.Greifenbergeris šiandien jau yra lygiavertis jo partneris, kurio žodis priimant tam tikrus sprendimus neretai būna lemiamas. Darbais vyrai yra pasiskirstę: ant Karolio pečių paprastai gula purškimai, tręšimai, javų kūlimas, o tėtis dažniausiai rūpinasi remonto bei kai kuriais kitais reikalais.

Kaip ir dauguma šiuolaikinių žemdirbių, Greifenbergeriai ūkyje neskaičiuoja laiko. Ypač per patį darbymetį būna taip, kad iš namų vyrai išeina vos išaušus, o grįžta jau sutemus, kai likę namiškiai seniausiai miega.

Kai kurie ūkininkai skundžiasi, jog per javapjūtę beveik neišlipa iš kombaino, tačiau Karolis tikrai nėra iš tokių. „Aš kaip tik mėgaujuosi tomis akimirkomis. Net naktį kuldamas javus džiaugiuosi tuo procesu. Juk tai savotiška visų metų grąža. Realiai metus ir dirbame tam, kad turėtume galimybę „nusiimti“ derlių. Aš tikrai per javapjūtę nejaučiu jokio nuovargio“, – teigė K.Greifenbergeris.

Ir kur bus pavargęs, jei kuldamas grūdus Karolis savotiškai sujungia dvi mėgstamiausias savo veiklas – ūkininkavimą ir vairavimą. Jaunas vyras neabejoja, kad jei nebūtų tapęs žemdirbiu, greičiausiai vairuotų kokią nors sunkiasvorę transporto priemonę.

Vairuoti jis pradėjo dar būdamas mažas. Kartą, būdamas vos kelerių metukų, jis niekam nieko nesakęs užvedė traktorių ir, nors dar nepasiekė sėdynės, stovėdamas drąsiai jį vairavo po kiemą. Tai pamačiusiam tada ne vienam namiškiui širdis iš baimės nusirito į kulnus.

„Galiu drąsiai teigti, kad jei kas nors ūkyje nepasisektų, tikrai tapčiau vairuotoju. Gal net tolimųjų reisų. Man labai patinka sėdėti prie vairo“, – sakė jaunasis žemdirbys.

Valdo rizikas

Pastaraisiais metais Karolis dirba maždaug 200 ha žemės plote. Savo ūkyje vyras sėja tradicines kultūras: kviečius, rapsus, žirnius, pupas. Ne taip seniai jis augino ir cukrinių runkelių, kurių turėjo apie 25 ha, tačiau pradėjus gesti šakniavaisių nuėmimo technikai į naują investuoti nenorėjo, tad galiausiai cukrinių runkelių atsisakė.

„Šiuo metu pagrindiniai pavasariniai darbai jau yra baigti. Pasėtos pupos, žirniai, vasariniai kviečiai. Kadangi dirva sausa, darbai ėjosi pakankamai sklandžiai“, – pasakojo Karolis.

Jis prisipažino pavasario laukęs su šiokiu tokiu nerimu, mat nebuvo aišku, kaip pasėliai ištvers itin šaltą žiemą, kurios metu termometro stulpelis ne kartą buvo nukritęs žemiau 30 laipsnių šalčio padalos. Laimei, bundanti pavasarinė gamta iš žiemos miego pažadino ir pasėlius.

„Kai kuriose vietose lomose po žiemos laikėsi vanduo, ten žieminių rapsų pasėliai buvo išmirkę. Vis dėlto jau keletą metų juos draudžiame. Tai išties pasiteisina. Paprasčiausiai ramiau naktimis miegame. Anksčiau taip pat esame turėję tam tikrų problemų. Buvo keletą sykių vasarą javai išguldyti, bet draudimas visada kompensuodavo nuostolius. Neabejoju, kad taip bus ir šiemet. Jau buvo atvykę draudimo ekspertai, apžiūrėjo laukus. Dabar laukiame, kol jie apskaičiuos patirtus nuostolius“, – pasakojo K.Greifenbergeris.

K.Greifenbergeris: „Jei ne tėvų paklotas pamatas, pats vargu ar būčiau tapęs žemdirbiu. Neįsivaizduoju, kaip dabar kam nors reikėtų pradėti ūkininkauti, neturint žinių ir tam tikro įdirbio.“

Karolis – vienas iš tų ūkininkų, kurie nieko nepalieka savieigai ir nuosekliai valdo rizikas. Jo strategija paprasta, bet efektyvi: pasėlių draudimas, išankstinės derliaus pardavimo sutartys bei savalaikis pasirūpinimas degalais ir trąšomis. Šiemetis kainų šuolis prasidėjus Persijos įlankos karui Alksnėnų kaimo žemdirbio užklupti nespėjo – ištekliais pavasariui jis pasirūpino dar gerokai iki jų pabrangimo.

Nors ateities perspektyvos dėl aukštų kainų išlieka miglotos, K.Greifenbergeris nepraranda optimizmo. „Labai nesinorėtų matyti užpraėjusių metų scenarijaus, kai trąšos labai pabrango, o grūdų kainos nukrito. Tąkart teko skaičiuoti nuostolius. Nors ūkyje dauguma sezonų gana panašūs, vis dar tikiuosi, kad patys derlingiausi ir sėkmingiausi metai laukia ateityje“, – mintimis dalijosi Karolis.

Fabrikas po atviru dangumi

K.Greifenbergerį pelnytai galima vadinti inovatyviu žemdirbiu. Jis ne tik aktyviai domisi rinkos naujovėmis, bet ir drąsiai jas diegia savo valdose. Alksnėniškis jau ne vienus metus atlieka dirvožemio tyrimus, leidžiančius tiksliai dozuoti trąšas bei purškimus, daug dėmesio skiria melioracijai ir bendram žemės derlingumo didinimui.

Karolis taip pat nuolat bendrauja ir tariasi su kitais ūkininkais, tarp kurių yra nemažai tokių, kaip ir jis – panašaus amžiaus, turinčių panašų žemės plotą.

Kasmet Vilkaviškio rajono gyventojas konsultuojasi ir su žemės ūkio specialistais, tačiau aklai jais stengiasi nepasitikėti.

„Reikia turėti ir savo nuojautą. Jei klausyčiau vien to, ką sako konsultantai, greičiausiai prisipirkčiau daugybę nereikalingos produkcijos ir jau po metų bankrutuočiau. Bet kokiu atveju turiu pats priimti galutinius sprendimus. Apskritai, žemės ūkyje būtina išlaikyti šaltą protą ir turėti kantrybės. Seniau buvau daug impulsyvesnis, tačiau bėgant metams supratau, kad tai nieko nepakeis. Pamažu išmokau ramiau reaguoti į gamtos gana dažnai krečiamas išdaigas. Dabar jau suprantu, kad ūkininkavimas – tai fabrikas po atviru dangumi, kurio visų procesų aš negaliu kontroliuoti“, – vaizdžiai pasakojo pašnekovas.

Mintys apie dronus

Šiuo metu Karolio akiratyje – dronų technologijos. Jaunas vyras planuoja įsigyti mažiausiai 20 tūkst. eurų kainuojančią skraidyklę, kuri leistų posėlį pasėti tiesiai į dar nenupjautų javų laukus.

„Tai padėtų išvengti skuboto laukų skutimo iškart po javapjūtės. Sėklos jau būtų dirvoje, beliktų laukti jų sudygimo. Esu tikras, kad dronai yra žemės ūkio ateitis. Jie tikrai padeda sutaupyti nemažai laiko, o tai – neįkainojama“, – technologijų naudą akcentavo Karolis.

Alksnėnų kaimo gyventojas neabejojo, kad po 5–10 metų ūkininkavimo taisyklės bus kitokios. Jei Europos rinką užpildys produkcija iš trečiųjų šalių, vietos augintojams teks ieškoti naujų nišų. Karolis neatmeta galimybės orientuotis tik į aukščiausios kokybės maistinius grūdus arba išbandyti naujas kultūras, pavyzdžiui, sojas. Nors Vilkaviškio rajone ši kultūra vis dar egzotika, o realizacijos klausimai lieka atviri, šiaurės Lietuvos pavyzdžiai rodo, kad pokyčiai neišvengiami.

Tikisi, kad sūnūs paseks jo pėdomis

Oficialiai ūkininkauti Karolis pradėjo tik prieš 5 metus, tačiau, kaip ir dauguma ūkį iš savo tėvų perimančių asmenų, jis žemdirbyste užsiiminėjo nuo pat vaikystės.

„Man nebuvo sunkūs jokie darbai. Atrodo, viskas klostėsi natūraliai, ėjo link to, kad vieną dieną ir pats pradėsiu ūkininkauti. Aišku, jei ne tėvų paklotas pamatas, pats vargu ar būčiau tapęs žemdirbiu. Neįsivaizduoju, kaip dabar kam nors reikėtų pradėti ūkininkauti, neturint žinių ir tam tikro įdirbio“, – svarstė pašnekovas.

Turbūt žemdirbystė užprogramuota jo genuose. Jo senelis ūkininkavo ne vieną dešimtmetį, o nuo 1996 m. tą daro ir tėvai. Karolis norėtų, kad šią veiklą pratęstų ir jo vaikai. Su žmona Deimante jis augina du sūnus: pustrečių metų Karlą bei dar pirmojo gimtadienio laukiantį Adą. Vyresnėlis, panašu, irgi turi „ūkininko geną“. Jis su malonumu leidžia laiką tėčio traktoriuje, o tarp jo žaislų karaliauja technikos modeliai ir žemės ūkio padargai.

„Būtų džiugu, jei sūnūs ateityje pasirinktų ūkininko kelią. Galų gale, viską, ką kuriame šiandien, darome galvodami apie juos. Labai norisi, kad darbai turėtų tęstinumą ir būtų kam perduoti sukauptą patirtį bei ūkį“, – atviravo Karolis.

Nors žemdirbio kasdienybėje pasitaiko įvairių iššūkių, vyras įsitikinęs – kai darbas mielas širdžiai, visos problemos tampa įveikiamos.

Svarbiausia – viską išlaikyti

Planuodamas ūkio modernizavimą, jaunas ūkininkas didžiausią dėmesį skiria efektyvumui. Šiuo metu jo prioritetų sąraše – erdvių grūdų sandėliavimo patalpų statyba. Nuosavas sandėlis leistų nukultą derlių iškrauti akimirksniu, išvengiant varginančio ir brangaus laiko gaišimo eilėse prie supirkimo punktų.

„Šiuo metu ūkyje jaučiamės stabiliai – technikos parką atnaujiname pagal poreikius, o drastiškos plėtros neplanuojame. Aplink darbuojasi daug stiprių žemdirbių, tad konkurencija dėl žemės plotų milžiniška. Mūsų pagrindinis tikslas išlieka nepasikeitęs – dirbti pelningai ir išlaikyti tai, ką jau esame sukūrę“, – dėstė K.Greifenbergeris.

Karolio pozicijai pritaria ir žmona Deimantė. Moteris neslepia, kad gyvenimo kitur nei kaime tiesiog neįsivaizduoja. Anot jos, ūkis – tai ne vieno žmogaus darbas, o bendras šeimos reikalas, ypač išryškėjantis per darbymetį. Kol vyrai rūpinasi technika ir derliumi, ant moterų pečių gula visa buitis bei organizaciniai rūpesčiai, be kurių sklandus ūkio variklis tiesiog sustotų.

Karolio ir jo žmonos požiūris į žemę, gyvenimą kaime ir svarbiausias vertybes rodo, kad žemės ūkyje sėkmę diktuoja ne vien gamta ar rinkos kainos, bet ir užsispyrimas bei gebėjimas planuoti kelis žingsnius į priekį. Galų gale, geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai dirbama ne iš pareigos, o su tikra aistra.

Jūratė Pauliukaitė