Rudenį ir pavasarį pulkais migruojančios žąsys – tikras džiaugsmas gamtininkams, kai galima ne tik pasigrožėti skrendančiais paukščiais, bet ir iš arti juos pamatyti nutūpusius pailsėti. Tiesa, migruojančios žąsys šiltų jausmų nekelia ūkininkams, nes jos savo poilsio ir maitinimosi vietomis pasirenka daugiametes pievas arba pasėlių laukus. Žemdirbiai lieja apmaudą, nes nebegali apginti savo pasėlių nuo šių paukščių – kasmet tenka skaičiuoti nuostolius. Tam, kad žemdirbiams reikėtų kompensuoti patiriamą žalą, pritaria ir ornitologai. Praėjusią savaitę pristatyta žąsų padaromų nuostolių apskaičiavimo metodika, tačiau ji kol kas nei Aplinkos ministerijos (AM), nei Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) nesudomino.

Pradėjo perėti ir Lietuvoje

Žąsų migracija yra įspūdingas reginys – dėl to sutaria tiek mėgėjai, tiek profesionalūs gamtininkai. Šie paukščiai nenustoja stebinti net ir visko mačiusių ornitologų – migracijos metu jie per parą gali įveikti daugiau nei tūkstantį kilometrų. Be abejo, tai yra ilga, sudėtinga ir varginanti kelionė, todėl žąsims ypač svarbu turėti kur pailsėti ir pasistiprinti.

Lietuvoje žąsys sustoja trumpam, kad atsikvėptų. Dažniausiai šie paukščiai stebimi spalio– lapkričio ir kovo–balandžio mėnesiais. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos nario Juliaus Morkūno, dažniausiai mūsų šalyje stebimos baltakaktės, želmeninės, pilkosios žąsys ir baltaskruostės berniklės. Aktyviausiai paukščiai stebimi nuo kovo vidurio iki balandžio antros dekados. Kartais atskiros žąsys užsibūna iki gegužės pradžios.

„Lietuvoje yra viena perinti žąsų rūšis – pilkoji žąsis. Šios žąsys Lietuvoje keičiantis klimatui aptinkamos beveik visus metus, kai nėra sniego ir ledo dangos. Šie paukščiai gali būti stebimų ūkininkų laukuose ir gegužės–rugpjūčio mėnesį. Bet ši rūšis dažnesnė tik atskirose Lietuvos vietose, Nemuno deltoje, Pietų Lietuvos ežeruose apie Metelį, Žuvintą, ir šiaurės rytų Lietuvoje prie Birvėtos žuvininkystės tvenkinių“, – aiškina J.Morkūnas.

Pasiteiravus, ar šie paukščiai yra įtraukti į saugomų rūšių sąrašą, ornitologas užtikrino, kad visi paukščiai yra saugomos rūšys pagal ES Paukščių direktyvą. Lietuvoje rečiausia yra mažoji žąsis, kuri saugoma visoje Europoje. Šios rūšies yra likę vos 100 individų.

„Lietuvoje taip pat yra saugoma ir čia perinti pilkoji žąsis. Ji taip pat saugoma pagal Lietuvos saugomų rūšių sąrašą, nes anksčiau buvusi reta rūšis pamažu atsikūrinėja. Šios rūšies medžioklė draudžiama. Kitos dvi rūšys – baltakaktė žąsis ir želmeninė žąsis – yra saugomos, nors tuo pačiu rudens migracijos periodu yra medžiojamos“, – sakė J.Morkūnas.

Tiek ūkininkai, tiek ornitologai sutinka, kad žąsų baidymo priemonės tik perkelia paukščius į kitą vietą, tačiau problema nėra sprendžiama. Paukščių mylėtojai ir žemdirbiai pabrėžia, kad reikia kompensacinių priemonių, kurios padidintų ūkininkų toleranciją derliaus nuostoliams.

Pasak jo, bendras žąsų skaičius yra stabilus, migracijos metu per Lietuvą gali praskristi 3–4 mln. įvairių rūšių žąsų. Svarbiausiose migracijos sustojimo vietose žąsys skaičiuojamos iki 50–70 tūkst. Nemuno deltoje ar 6–9 tūkst. – Žuvinte. Ornitologas pabrėžia, kad žąsų skaičius nedidėja. Žąsys keičia migracijos vietas, dažniau yra stebimos kitose Lietuvos vietose – tradicinės buvusios vietos tampa nebe tokios svarbios. Žąsis galima aptikti Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje.

Daugiausia žalos pridaro pavasarį

Žąsų pulkus savo laukuose jau įpratę matyti Raseinių krašto žemdirbiai. Raseinių rajono savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėja Lina Čėsnienė sako, kad daugiausia šių paukščių tupi Viduklės ir Kalnujų apylinkėse.

„Prieš kelerius metus mūsų buvo paprašyta surinkti informaciją, kur ir kiek žąsų būna ūkininkų laukuose. Mes paukščius skaičiavome, teikėme informaciją, tačiau negirdėjome, kad kas nors ruoštųsi kompensuoti paukščių padarytą žalą“, – gūžteli pečiais L.Čėsnienė, pridurdama, kad ūkininkai jau susitaikę, kad po saule vietos turi užtekti ir žąsims, ir jiems.

Panašios nuomonės laikosi ir mišraus ūkio savininkas Stasys Pranckus iš Alytaus rajono. Jis augina karves, taip pat sėja žiemkenčius, kuriuose pavasarį itin pamėgo lankytis migruojančios ir poilsio ieškančios žąsys.

„Daugiausia rūpesčių dėl šitų paukščių turime pavasariais. Kai šie paukščiai užsibūna žieminių kviečių laukuose, atskiri laukeliai atrodo kaip išmintos autostrados. Žąsys išgnaibo želmenis, lieka pustuščiai laukeliai. Daug kartų kėlėme šį klausimą, tačiau jokių pozityvių žinių neišgirdome. Kažkada važiavau su žmona pro laukus ir mano 10 ha sklype buvo tiek žąsų, kad per jas nesimatė jokio žalio lopinėlio, jų buvo gal tūkstantis“, – pasakoja ūkininkas.

Jis sako, kad žieminių kviečių laukuose, kuriuose nesilanko žąsys, byra vidutiniškai 6,6 t/ha, o laukuose, kur apsistoja šie paukščiai – 1,5–2 t mažiau. „Pavasarį žieminių kviečių jau neatsėsi, iš didesnių laukų netenkame apie 1 ha pasėlių, tiesiog susitaikome su praradimais“, – giliai atsidūsta ūkininkas, dirbantis žemes netoli Žuvinto.

Ornitologo J.Morkūno pasiteiravus, kiek laiko žąsys užsibūna pievose ar pasėlių laukuose, jis paaiškina, kad tai priklauso nuo žąsų rūšies, tačiau jos gali išbūti laukuose nuo kelių dienų iki mėnesio ar ilgiau. Jų buvimo laikas priklauso nuo to, kokios aplink yra buveinės, ar yra užlietų plotų, kur žąsys gali nakvoti ir skristi atsigerti. O gal aplinkui yra perinčių pilkųjų žąsų, kur žąsys laukus gali lankyti visą pavasarį ir vasaros pradžioje.

Situacijos įkaitės

S.Pranckaus kaimynai žemdirbiai, bandydami pasėlius apginti nuo žąsų, įsitaisė akustines patrankas, tačiau jos veikia tik lokaliai – pabaidytos žąsys nuskrenda į kaimyninį lauką. Kiti žemdirbiai paryčiais vyksta į savo laukus vaikyti žąsų.

Tiek ūkininkai, tiek ornitologai sutinka, kad žąsų baidymo priemonės tik perkelia paukščius į kitą vietą, tačiau problema nėra sprendžiama. Paukščių mylėtojai ir žemdirbiai pabrėžia, kad reikia kompensacinių priemonių, kurios padidintų ūkininkų toleranciją derliaus nuostoliams.

„Žąsys randa vis mažiau natūralių pievų, kur anksčiau susirasdavo lesalo, dabar tradicinėse žąsų sustojimo vietose dominuoja pasėliai, todėl žąsims vis sunkiau susirasti natūralaus lesalo.. Jos yra priverstos maitintis ūkininkų pasėliuose. Todėl žąsys yra situacijos įkaitės, ir maitinasi tuo, ko aplinkui yra daugiausia. Išbaidytos iš ūkininkų lauko jos vis tiek turės ieškoti lesalo ir nusileis į šalia esantį lauką. Geriausias sprendimas būtų kompensacijos, kurios turėtų būti mokamos pagal žalos apskaičiavimo metodiką.

Ūkininkų laukuose – tyrimai

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos profesorius Gediminas Brazaitis jau kuris laikas atlieka tyrimus ūkininkų pasėliuose ir pievose tam, kad būtų sukurta žąsų padaromos žalos apskaičiavimo metodika.

Jis pabrėžia, kad žąsų migracija – lokali problema, daugiausia turinti įtakos ūkiams, įsikūrusiems saugomose teritorijose, tokiose kaip Nemuno deltos regioninis parkas, Žuvinto biosferos rezervato prieigose ir kitose vietovėse, kurios susikerta su šių paukščių migracijos keliu. Mokslininkas įsitikinęs, kad svarbu įvertinti, kokią žalą žieminiams kviečiams ir daugiametėms pievoms gali padaryti migruojančios žąsys, įvertinant grūdų derliaus ir pievų produkcijos nuostolius.

J.Morkūnas: „Bendras žąsų skaičius yra stabilus, migracijos metu per Lietuvą gali praskristi 3–4 mln. įvairių rūšių žąsų. Svarbiausiose migracijos sustojimo vietose žąsys skaičiuojamos iki 50–70 tūkst. Nemuno deltoje ar 6–9 tūkst. – Žuvinte.“

Potencialios žalos apskaičiavimo metodiką profesorius pasiskolino iš užsienio kolegų. Tyrimas atliktas 2022–2023 m. paukščių migracijos sezonais. Tyrimai vykdyti 4 regionuose, 15 tyrimo vietų Nemuno deltoje, Pagėgių apylinkėse, Raseinių rajone, Žuvinto biosferos poligone. Iš viso įvertinti 9 žieminių kviečių laukai, 6 daugiametės pievos, 230 tyrimo plotelių daugiametėse pievose ir 410 kviečiuose. Iš surinktų tyrimų duomenų buvo bandoma nustatyti, kokią įtaką žąsys daro kviečių ir pievų derliui.

Nustatytas žalos dydis

G.Brazaitis pristatė, jog, vertinant migracijos metu besimaitinančių žąsų poveikį žieminiams kviečiams esant vidutinėms mitybinėms apkrovoms, gautas 3,8 proc. derliaus sumažėjimas, o aukštoms – iki 10,8 proc. derliaus sumažėjimas. Derliaus sumažėjimas sietinas su smulkesniais grūdais ir mažesniu jų skaičiumi varpoje.

Kviečių derliui apskaičiuota žala pagal 2023 m. rugpjūčio mėnesio kainas, lauke esat vidutiniškai 1 eksk./m², yra nuo 24,57–30,49 Eur/ha, priklausomai nuo grūdų kokybės klasės. Esant vidutinėms ir didžiausioms registruotoms migruojančių žąsų mitybinėms apkrovoms ūkininkų nuostoliai atitinkamai siekia 63,88–79,28 Eur/ha bei 184,28–228,69 Eur/ha.

Ekologiniuose ūkiuose, kuriuose ūkininkaujama ekstensyviai, žąsų padaryta žala nenustatyta. Tuo metu tirtose daugiametėse pievose, kuriose puotavo migruojančios žąsys, pievų derlius dėl žąsų mitybos sumažėjo apie 6 proc. – 358,5 kg/ha, o intensyviausiai lankytuose – 15,2 proc. arba 839 kg. G.Brazaičio skaičiavimu, pagal 2023 m. kainas migruojančių žąsų žala, kai jos pievose lankėsi vidutiniškai intensyviai, buvo 28,68–35,85 Eur/ha, o intensyviausiai lankytuose plotuose siekė 67,12–83,9 Eur/ha.

Kompensuoti nežada

VDU Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos profesorius G.Brazaitis pridūrė, kad ūkininkams reikia kompensacinių priemonių, kurios padidintų ūkininkų toleranciją derliaus nuostoliams.

Jis sutiko su ornitologo nuomone, kad žemdirbių naudojamos akustinės paukščių baidymo priemonės yra efektyvios tik lokaliai, išbaidyti paukščiai perskrenda į kaimyninius plotus ir problema yra perkeliama, bet nesprendžiama.

VL pasiteiravo ŽŪM specialistų, ar yra numatoma ateityje remtis pateikta žalos apskaičiavimo metodika ir padėti ūkininkams, kurių laukuose lankosi migruojantys paukščiai. ŽŪM atsakė, kad komentuoti nuostolių nežadama ir paragino kreiptis į AM, kuri į siųstus klausimus neatsakė.