Ūkininkas Aretas Paplauskas Marijampolės rajone, Žuvinto biosferos rezervato apylinkių šlapynėse ūkininkauja dar nuo 2007 m. Nuo laikų, kaip jis pats sako, kai dar apie jokią paramą iš valstybės tokiai veiklai „nei kalbos nebuvo“. Savo rankomis pelkę atkūręs ir ėmęsis ją reguliariai šienauti, šiandien Aretas jau skaičiuoja arti dvidešimties tokio ūkininkavimo metų ir sako, kad jei būtų galimybių, jis norėtų veiklą plėsti.

– Ūkininkauti pelkėse ėmėtės seniai, galima sakyti, kad tarp individualių ūkininkų jūs buvote vienas iš pradininkų. Kas jus sudomino pelkės atkūrimo idėja, ir kas paskatino imtis tokio, atrodytų, dar tuomet labai neįprasto, ūkininkavimo?

– Pradžioje ta pelkė neatrodė, kaip pelkė. Ji buvo visa apaugusi – karklais, alksniais, berželiais. Pjovėme, rovėme kelmus, kiek patys pajėgėme. Tuos pradžios darbus darėme visi – buvo talkos, padėjo draugai, kaimynai. Ir taip per metus „išvalėme“ apie šešių hektarų plotą, kurį nuo tada ir ėmiausi šienauti. Iškirtimą tuomet šiek tiek finansavo aplinkosaugos organizacija, o toliau buvo laikų ir be jokių išmokų.

– Jūsų įvykdytas pelkės atkūrimas iš tiesų yra sunkus darbas. Dėl sausinimo sukeltų pažeidimų, dėl klimato kaitos ir dažnesnių sausrų, dėl to, kad nebenugano tų plotų kanopiniai žvėrys ir ūkininkų galvijų bandos, buvusios šlapios pelkės ima želti netipingais augalais. Juos dabar jau tenka šalinti žmogui. Sakote, kad vėliau nebebuvo ir paramos, bet tokius sunkius atkūrimo darbus atlikęs, jau pelkės priežiūros nebeapleidote? Kaip viskas klostėsi toliau?

– Vėliau, kai atsirado parama, pradėjau šienaujamus plotus plėsti. Didinau ir išdidinau jau iki aštuoniolikos hektarų. Tą padariau per kokius ketverius metus, tuos plotus taip pat nuosekliai „valydamas“. Atkaklumo reikia, nes tie karkliukai, jų atžalos labai greitai atauga, jei metus nešienauji kokio kampo, po to su šienapjove jau, žiūrėk, ir neįveiksi.

Dabar jau yra įrengta reguliuojama užtvanka, kuri padeda šiek tiek geriau išlaikyti vandenį, nes kitaip vasarą jo nelieka. Vanduo yra pelkei būtinas – kad durpės sluoksnis būtų išsaugotas, kad augalai nereikalingi neaugtų, ir, aišku, ten perintiems vandens paukščiams. Jei žiemą nebūna sniego, jei pavasaris sausas, tai vietomis priauga net dilgėlių ir dagių, kurie šlapioje pelkėje natūraliai neaugtų, jie čia nereikalingi.

–  Šienavimo turite daug. O ką darote su nušienauta biomase, ar yra, kaip ją sunaudoti?

– Dalį nuganau ekstensyviu ganymu. Žuvinte buvau to pradininkas – 2013 m. nupirkome ir iš Latvijos parvežėme penkiolika herefordo veislės karvių. Įsteigėme karvių laikytojų bičiulių klubą, kuriame, pagal susitarimą, bandai augant, veršiukai turėjo būti dovanojami kitiems ūkininkams, kad gyvulininkystė plėstųsi. Šiandien pats turiu 30 karvių bandą.

Biomasės pasiimti pašarams atvyksta elnių augintojai. Nes yra ir geros kokybės tos žolės, ne vien viksvos, visokių tų žolių, jos kvepia skaniai, nors arbatą gali daryti (juokiasi). Savo gyvulius irgi ja šeriu.

Pradžioje buvo sunkiau sugalvoti, kur tą biomasę dėti. O dabar jau pavasarį, dar žolei net nepradėjus želti, ūkininkai iš anksto užsiprašo.

– Pašarų stygiaus neturite ir dar su kitais ūkininkais dalinatės. O ar prastesnės kokybės biomasę taip pat pavyksta sunaudoti?

– Geresnės kokybės suėda gyvuliai, o prastesnės kokybės susinaudoja pakratams. Dar ūkininkai biomasę naudoja kaip apatinį sluoksnį, ant kurio mėšlą suverčia. Biomasė viską sugeria, taip srutos neužteršia aplinkos. O šitą biomasę panaudoja kartu su mėšlu laukams tręšti.

Esu ir kompostui krūvą susivertęs, grynas juodžemis per porą metų pasidaro. Bet didesniems kiekiams reikia turėti technikos, kad būtų kaip tas krūvas perkasti.

– Ar apsimoka toks ūkininkavimas, ar rekomenduotumėte kitiems?

– Kol yra parama, tai tikrai apsimoka. Kone geriau nei sėti javus, nes su anais daug reikalų, o čia vieną kartą nušienauju per metus, kai paukščiukai išsiperi ir „išsilaksto“, ir ramus. Tik kas augina javus, jiems pelkės šienavimo laikas sutaps su rugiapjūte. (...) 

Rekomenduoti ūkininkauti pelkėse tikrai galiu, tik ar yra dar tokių laisvų plotų? Aplink mus nėra, nes visi tokie plotai jau paimti, naudojami. Jei tik būtų, tai pats juos paimčiau (juokiasi).

– Ačiū jums už pasidalinimą patirtimi.

–  Ačiū.

Kalbino M. Danielė, Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas

Interviu parengtas, įgyvendinant projektą „Žemės ūkio paskirties durpynų atkūrimo skatinimas, didinant tikslinių grupių gebėjimus Lietuvos ir Lenkijos pasienio regione (SavePeatLands)“. Finansuoja Europos Sąjungos Interreg VI-A Lietuvos–Lenkijos programa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir projekto partneris. Projektą įgyvendina Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas ir Lenkijos paukščių apsaugos draugija OTOP.