Veisiejų krašto (Lazdijų r.) 45 metų ūkininkas bei verslininkas Remigijus Liaukonis derina nemažai verslo krypčių – abu su žmona augina veislinius mėsinius galvijus, yra įkūrę kaimo turizmo sodybą. Šeimos galva dar vadovauja medienos verslui, rūpinasi nuosavu mišku, nes pagal išsilavinimą yra miškininkas, o meilę žemei, gyvuliams, darbštumą perėmė iš savo tėvų.

Yrėsi savarankiškai

„Nė vienas jaunas ūkininkas neiškrito iš dangaus, jis atėjo tęsti ūkininkavimo tradicijų vietoje tėvo ar senelio, o tokių atvejų, kad būtų visiškai naujai įsikūręs, reta“, – sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos Lazdijų skyriaus pirmininkas Kęstutis Sujeta.

Kraštiečio R.Liaukonio kelias link ūkininkavimo suko save išbandžius tėčio ūkyje ir medienos versle. Anot Remigijaus, ūkininkavimo įgūdžių ir žinių jaunystėje sėmėsi mišriame tėčio ūkyje. Jo tėvas Jonas Liaukonis tebeūkininkauja, tik mažina apimtis – jau atsisakė pienininkystės, bet ir toliau dirba žemę, verčiasi augalininkyste.

„Kai kūrėsi tėčio ūkis, vyko statybos, nuo tada matydavau, kaip tėtis ūkininkauja, per atostogas, per išeigines visuose darbuose padėdavau“, – pamena R.Liaukonis.

Kai 2015 m. pats Remigijus registravo savo ūkį, paaiškėjo, kad žemės valdą registravęs 2010 m., todėl negalėjo pretenduoti į paramą jauniesiems ūkininkams. Dėl to ilgai nesikrimto, yrėsi savarankiškai. Matydamas veislinių gyvulių paklausą, o ir jų kainos tuo metu buvo gana aukštos, nusprendė auginti aubrakų veislės galvijus, juos veisti ir išsaugoti gryną vieną veislę. Skaičiuoja jau devintus šios veiklos metus, o per tą laiką buvo ir sunkesnių, ir lengvesnių laikotarpių.

„Reikia stebėti rinką ir kruopščiai skaičiuoti. Nors galvijus auginame jau ne vienus metus, praėjusieji metai jau parodė, kad kažkas ne taip – kažkur pradėjo „nesueiti galai“. Ar dėl valdžios priimtų neteisingų sprendimų, ar dėl kitų priežasčių. Mano ūkis palyginus dar jaunas, bet ir man pasijautė: vieni metai sunkyn, kiti – dar labiau sunkyn. Žiūrėsime, kokie bus šie metai“, – apie prastėjančią situaciją veislinės gyvulininkystės sektoriuje kalbėjo aubrakų augintojas.

Reproduktorius – beragis

Ūkininkavimo pradžioje Remigijaus ūkio bandą sudarė 20 žindenių karvių, kurias jis vadina mamomis, ir vienas grynaveislis bulius. Šiemet pavasarį likę 15 „mamų“. Anot ūkininko, dalį jų reikėjo išbrokuoti, nes neatitiko veislės tipiškumo, veislės parametrų, raumeningumo, vienos aubrakės charakteris netiko, todėl šeimininkas nutarė jos atsisakyti. Nuo pat pradžių iki šiol ūkio bandoje gyvena grynaveislis genetiškai beragis aubrakas Grimas.

„Beragiai – šiek tiek vienas kitam draugiškesni gyvuliai, ne taip susižaloja. Ir šeimininkui, jeigu būtų kritiška situacija, mažiau rizikos. Pažiūrėjus į buliaus dydį, nemanau, kad žmogus gali apsiginti prieš tokį gyvulį, jeigu jam kas atsitiktų, todėl visada turime laikytis atstumo, žiūrėti, kokia jo nuotaika, iš toliau įvertinti situaciją. Šiaip ir paglostai, ir pasišneki. Bet svetimą žmogų pamatę jie visą laiką žiūri suklusę, tarsi klaustų – kas čia atėjo? Laikomės saugaus atstumo. Tas mūsų beragis didžiulis bandos reproduktorius, grynaveislis, su kilmės dokumentais, geros genetinės vertės. Jo veislinės vertės indeksas aukštas – 130 balų, nors jeigu daugiau nei 100 balų, tai jau būna bandos gerintojas. Dabar jau ir mano karvės atsiveda vaikus beragius. Šiemet seminare, kai pasakiau, kad mano bandos bulius beragis, seminaro lektoriai net nustebo ir patikino, kad labai retai pasitaiko beragių, o ypač dar beragis aubrakas. Iki tol galvojau, kad taip turi būti“, – atviravo ūkininkas.

R.Liaukonis: „Šiemet seminare, kai pasakiau, kad mano bandos bulius beragis, seminaro lektoriai net nustebo ir patikino, kad labai retai pasitaiko beragių, o ypač dar beragis aubrakas. Iki tol galvojau, kad taip turi būti.“

Kai seminaro lektoriams ūkininkas parodė savo augintinio beragio nuotrauką, jie sakė norėsią atvažiuoti į Remigijaus ūkį ir gyvai šį eksponatą bei jo palikuonis beragius pamatyti. Ūkio šeimininkas skaičiavo, kad vieninteliam pagrindiniam bandos reproduktoriui beragiui aubrakui eina aštunti metai ir pajuokavo, kad tuojau reikės jį leisti į pensiją. Pradės žvalgytis jam pamainos, nes, jo nuomone, maždaug nuo 8 metų amžiaus buliaus reprodukciniai rodikliai pradeda kristi. Be to, jeigu norėtų savo ūkio bandoje pasilikti auginti telyčias į būsimas „mamas“, tai vis tiek reikėtų kito reproduktoriaus, kad nebūtų giminingi. R.Liaukonis iki šiol augina ūkininkavimo pradžioje įsigytą motininę bandą, o palikuonis perduodavo kitiems.

Deja, įsigyti naują reproduktorių nėra taip paprasta – gali tekti tai padaryti užsienio aukcionuose, kuriuose reikiamas reproduktorius gali kainuoti ir keletą tūkstančių, ir keliasdešimt eurų.

Prisijungė ir žmona

Dzūkijos krašto mėsinių galvijų augintojas neneigė, kad šiame versle jo entuziazmas ir dabar nėra prigesęs, tik per patirtį žino, kad priimant sprendimus prieš tai reikia gerai pagalvoti. „Anksčiau buvo noras plėstis, didinti bandą, dabar noras – ją optimizuoti, bandoje pasilikti tik pačius geriausius gyvulius. Mano tikslas – ne didinti kiekybe, o kreipti dėmesį į kokybę“, – kalbėjo ūkininkas.

Nors veislei išaugintus galvijus ūkis parduoda, pasak aubrakų augintojo, įdėta grąža jam dar negrįžta. Grynaveislius gyvulius pirko iš Lietuvos ūkio, bet jų tėvai atvažiavę iš užsienio. Teko paruošti ganyklas, įrengti aptvarus, įsigyti gardus, galvijų sugaudymo stakles, svarstykles. „Iš pradžių reikia labai daug investuoti. Jeigu skaičiuojant nuo nulio, tai ūkio bazei sukurti reikia net kelių šimtų tūkstančių eurų. Kartu skaičiuoju ir pašarų ruošimo techniką, kultūrinių ganyklų įsėjimą. Patys veisliniai gyvuliai tūkstančius eurų kainuoja“, – skaičiavo ūkininkas.

Dabar ūkio šeimininkui tenka pasirūpinti pašarais ne tik savo, bet ir žmonos Giedrės atskirai įkurto ūkio aubrakų bandai. Vasarą žmonos ūkio aubrakų bandoje apimtys buvo išaugusios iki 40 galvijų, rudenį dalį jauniklių pardavė.

Iš pat pradžių Remigijus kūrė mišraus ūkio koncepciją, o pasipildžius žmonos galvijų bandai, savaime daugiau orientuojasi į gyvulininkystę, nes gyvulių daugėja, jiems reikia pievų, reikia pasiruošti pašarų. Tad ūkyje pievų plotų daugiau, negu skirtų javams, bet ir javams kiekvienais metais naujų plotų atsiranda, nes nori patys užsiauginti pašarų-grūdų gyvuliams. Šeimininkas stengiasi žemę paskirstyti taip, kad kur susidaro didesni masyvai vienoje vietoje, arčiau namų, ten kuria ganyklas, nes gyvulių per dešimtį vietų neišmėtysi, o kur ploteliai nedideli – sėja javus, nes grūdus užsiauginęs ir išsikūlęs gali parsivežti ir iš toliau.

„Aubrakai yra paranki veislė – nepersiėdantys gyvuliai. Paėdė, kiek jam reikia, atsigulė, atrajoja, vėl atsistojo, paėdė, gali pašarų duoti iš karto dviem paroms, bet jis pasiims tik tiek, kiek jam reikia“, – atkreipė dėmesį Remigijus.

Įsiliejo į turizmo paslaugas

Remigijus su žmona Giedre užsiima ne tik žemės ūkiu – jie netoli Veisiejų puoselėja kaimo turizmo sodybą. Kaip sakė šeimininkas, kai javai laukuose pasėti, atsiranda laiko ir su žmonėmis pabendrauti. Giedrė Liaukonė, dekoratyvinės sodininkystės profesionalė, dirba Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje, o laisvu laiku prie šeimos kaimo turizmo sodybos namelių prižiūri gėlynus – sodyboje atsakinga už visus augalus.

Po COVID-19, kai pavojingas virusas buvo pristabdęs lankymąsi sodyboje, vėl į Liaukonių sodybą važiuoja žmonės pasisemti jėgų kaimo ramybėje. Miestiečiai ankštuose butuose gyventi ir dirbti pavargsta. Jau pernai Liaukonių kaimo turizmo sodybos veikla buvo visiškai atsistačiusi.

Sezonas pas juos prasideda gegužės mėnesį ir baigiasi rugpjūčio pabaigoje. Šeimininkai teigė, kad užimtumas šiltuoju metų laiku tokiose kaimo turizmo sodybose visada būna didelis, nes atostogauja daugiau žmonių, nei yra pasirengusiųjų jiems teikti paslaugas. Liaukoniai turi sukūrę tokią infrastruktūrą, jog pas juos yra galimybė ir aktyviam, ir ramiam poilsiui, teikia įvairių paslaugų – gali priimti didesnius žmonių kolektyvus iki 30 žmonių ir visus suguldyti nakvynei. Įsirengę krepšinio, tinklinio aikšteles, teniso kortus, aktyviam poilsiui vasarą siūlo plaukimą baidarėmis.

Mediena – populiari

Anot R.Liaukonio, pats pirmasis jo sukurtas ir iki šiol pagrindinis yra medienos apdirbimo verslas. Kol dėmesio nebuvo skyręs žemės ūkiui, vyras jau užsiėmė miškininkyste. Viena iš jo bendrovių – lentpjūvė. R.Liaukonis įsitikinęs, kad be medienos statybos ir ateityje neapsieis, nes medis turi savų privalumų – medžiaga (žaliava) yra natūrali, konstrukcijos lengvos. Verslininkas tikino, kad Lietuvoje medienos turime nemažai, todėl ji vienokiu ar kitokiu pavidalu vis tiek bus populiari.

Paprastai medienos apdirbimo paslaugų poreikis išauga šiltuoju metų laiku, kai vyksta intensyvios statybos, kai žmonės turi pinigų ir nori kažką atsinaujinti ar pasistatyti naują pastatą. Bet ir šio verslo rinkoje neišvengiami pasitaikantys „linksmieji kalniukai“.

„Kai bankuose pakilo palūkanos, žmonės jau atsargiau planuoja naujas statybas. Pasiskaičiuoja, kokio brangumo bus paskolos. O tie, kurie senus pastatus tvarkosi ar stogus keičiasi, tai atėjo laikas – ir tvarkosi, nes žmonės nori pasigerinti gyvenimo kokybę“, – pasakojo R.Liaukonis.

Baigęs miškininkystės studijas tuometiniame Žemės ūkio universitete, Remigijus iš karto šoko į verslą. Nė dienos pagal specialybę nedirbo „valdiško“ darbo. Koks miškininkas gyvens be miško, todėl rūpinasi ir nuosavu mišku. Kai rudenį ūkyje žemės darbai pasibaigia, žiemą eina dirbti į mišką – valo išvartas, kerta medžius, o pavasarį sodina jaunus medelius, juos ugdo.

Gelbėja medžius

Pastaruoju metu Dzūkijos miškams didelę žalą daro juos puolantys medžių žievėgraužiai kenkėjai. Ne išimtis ir Liaukonio miškas.

„Jau pernai pastebėjau, kad yra tam tikrų požymių, tad iš karto ėmėmės sanitarinių kirtimų. Pašalinome sergančius, nudžiūvusius medžius ir kažkaip nuosavuose miškuose tuos židinius apgesinome – sutvarkėme. Bet jeigu kaimynas savo miške nesitvarko, tai iš kaimyno plotų vabalai vėl persikels į sveikų medžių masyvus. Bėda rimta – jeigu nieko nedarysi, tai gali būti ir katastrofa, nes kenkėjai minta žalia mediena, yra žievėgraužiai. Kur nudžiūsta medis, tai jis žūsta dėl to, kad ten vabalai jau būna padarę savo darbą, o po to perskrenda į kitus sveikus medžius“, – kalbėjo R.Liaukonis, aiškindamas, su kokiais rūpesčiais susiduria būdamas miško savininku.

Anot Remigijaus, pirmiausia žievėgraužiai užpuola silpniausius medžius, nes sveikas medis dar bando apsiginti, užpilti sakais, kažkaip kitaip prieš vabalus kovoti, bet kenkėjai užpultus sveikus medžius iš pradžių nusilpnina. Kai užpuolusių kenkėjų tankumas pasidaro labai didelis, medis pasiduoda ir žūsta, o vabalai išskrenda į kitus plotus ir kitus medžius. Per vasarą gali išsiveisti net dvi vabalų generacijos. Dzūkijoje jau yra tokių vietų, kur važiuojant hektarai medžių nudžiūvę. Neslepia, kad baisu žiūrėti į medžius – žuvę ištisi medynai.

„Miške, kaip ir žemės ūkyje, medį pasodinus reikia jį prižiūrėti, aplink jį ravėti, jį ugdyti, ilgai auginti. Medžiai juk ne javai, kuriuos per vienus metus užaugini. Lapuotį medį užaugini per 60, spygliuotį – per 100 metų. Mano universiteto dėstytojas sakydavo: kaip rugius pasėji ir pjauni, taip ir mišką pasodinus ateina laikas, kai jis pasiekia savo brandą. Jeigu ekonominės naudos nori, turi sutvarkyti laiku, nes po to kiekvieni metai atneš vien nuostolių – bus tik blogiau“, – teigė Veisiejų krašto miškininkas.

R.Liaukoniui iš visų verslų arčiausiai širdies miškininkystė. Nors ir specifinė sritis, finansiškai iš jos gali uždirbti daugiau, o žemės ūkis, jo nuomone, labai įvairus, dinamiškas, kiekvienas sezonas, kiekvieni metai vis kitokie. Be to, technologijos žengia į priekį, skaitmenizuojasi, kiekvienais metais atsinaujina technika, todėl ūkininkas turi nepailsti domėtis naujovėmis, keičiasi agrotechniniai sprendimai, augalų veislės, net gamta.

„Todėl turi labai intensyviai ir nuolat domėtis, o miškininkystė – gal labiau nusistovėjusi, kaip patį medį užauginti technologija ta pati, aišku, dabar jau ir čia yra naujovių. Medžius augina vazonėliuose šiltnamiuose – geriau prigyja, anksčiau medelius sodindavo ir augindavo daigynai. Nors ir miške dirbanti technika labai pasikeitusi“, – VL sakė R.Liaukonis.