Prienų rajonas – pienininkystės kraštas, todėl čia šiemetė pieno krizė pasijautė kaip niekur kitur – dalis smulkiųjų ūkių neišgyveno. Nesulaukę jokios valstybės paramos jie likvidavosi – išpardavė turėtas karvių bandas. Ir tik vienas kitas surado savo nišą – būdą kaip išgyventi.

Veža kauniečiams

Mišrų ūkį Virkininkų kaime (Stakliškių sen., Prienų r.) plėtojantis ūkininkas Aivaras Jonutis orientuojasi į pieno ūkį – laiko pieninių karvių bandą, o turimoje žemėje sėja kukurūzų, vasarinių ir žieminių javų. Balandžio antroji pusė šiame ūkyje – pats darbymetis ir kiek sunkesnis periodas – reikėjo užbaigti sėją, tręšimus. „Turbūt didžiausias šiuo metu rūpestis – pienas. Perdirbėjai siūlo labai mažas kainas, tad pieną vežame į Kauno turgus ir juose pardavinėjame. Ir tik labai mažą dalį pieno parduodame supirkėjams. Kai šiuo metu daug užtrūkusių karvių, tai per parą primelžiame apie 500 litrų pieno, o supirkėjams, kurie vidutiniškai moka nuo 17 iki 20 centų už kilogramą, nes kuo mažesnis kiekis, tuo ir kaina mažesnė, parduodame gal tik apie 50–100 litrų, o visą likusį primelžtą pieną parduodame tiesiai vartotojui“, – pasakojo ūkininkas.

Anot jo, jiems tiesiog pavyko rasti tiesiausią kelią pas vartotoją. Ir tai pavyko per šiemetes pieno gamintojų protesto akcijas. A.Jonučio ūkis gan ilgai, apie mėnesį, nemokamai dalino pieną kauniečiams. Ūkininkas buvo įvedęs limitą – vienam žmogui nuo 3 iki 5 litrų pieno, nes kai kas ateidavo atsinešdami ir 20–30 litrų talpas. Jeigu po tiek būtų dalinęs, tai daug kitų žmonių būtų net neparagavę šviežio pieno. Tad nustatė limitą, kad visi eilėje laukiantys žmonės galėtų paragauti nemokamo pieno. Mėnesį davė paragauti, o dabar miestiečiai – jau jo patys nusiperka.

„Dabar prekiaujame kiekvieną dieną mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose visame Kaune“, – tikino A.Jonutis, neslėpdamas, jog tai yra ir milžiniškas darbas – pieną reikia atvežti, pardavinėti ir tuo pat metu rūpintis ūkiu. Tad, kol ūkyje darbymetis, Aivarui padeda mama. Paskui vėl pačiam reikės tuo užsiimti – toliau pardavinėti pieną. Nors pripažįsta, jog kai jo nebūna, labai kenčia ūkis – stoja visi būtini darbai.

Be to, teko ir pasiruošti prekybai pienu mobiliuosiuose turgeliuose, nes juose parduodamas pienas privalo atitikti tam tikrus kokybinius reikalavimus, reikia turėti tam skirtą šaldančią talpą, kad pienas nešiltų, nes balandį atšilo, o prekiauti tenka nemažai valandų. Dar reikėjo gauti ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą prekybai. „Yra reikalų, reikia ir šiek tiek investicijų. Bet viskas įmanoma“, – sakė A.Jonutis.

Jis į Kauną pieną gabena pieno cisterna, o pirkėjams pieną pilsto į jų atsineštą tarą. Ūkininkas turi ir savo taros, kurią gali parduoti žmogui, nes ne visi atsineša. Paties susikurta sistema leidžia ūkininkui turgeliuose parduoti didžiąją dalį primelžiamo pieno.

Pajamos didesnės, kaip ir išlaidos

A.Jonutis VL teigė, kad tokia pieno realizavimo schema, kokią pasirinko jis, kai pieną parduoda tiesiogiai galutiniam vartotojui, šiuo metu, kuomet pieno supirkimo kainos yra labai mažos, padeda išgyventi, nors dėl to didėja ir išlaidos. Jų dydį lemia ne tik išaugusi pieno gamybos savikaina, bet ir išlaidos degalams, kurie reikalingi pieno vežiojimui į Kauną. Mobiliuosiuose turgeliuose ūkininkui pavyksta gauti 1 eurą už litrą pieno. „Pardavus tokia kaina (1 euras/1 l) triūsas atsiperka, bet, aišku, rūpesčių padidėja vos ne dvigubai. Kai pieną parduodi perdirbėjams, supirkėjai atvažiuoja į kiemą. Tad pamelžei, palikai šaldytuve, atvažiavo, pasiėmė – ir viskas. O pieną išvežiojant vartotojams, reikia įdėti daugiau darbo. Pieną reikia susipilti į specialią cisterną, užtrunka kelionė iki Kauno, o ir pardavinėdamas užtrunki ne vieną valandą – turguje turi būti ryte jau nuo 7 val. ir išbūti iki 12.30 val. O kol grįžti, kol išsivalai talpas – dar užtrunka. Tad realiai praeina daugiau nei pusė dienos. Be to, kai grįžti, jau nieko nebesinori daryti“, – apie savo darbo dieną pasakojo pieno ūkio savininkas.

Jis neslėpė, kad daug ir didelių vilčių į valdžios pažadėtą paramą pieno gamintojams nededąs, bet artimiausiu metu užpildys prašymą. Mat jis šiais metais perdirbimui pardavė tik nedidelius kiekius pieno, o jei ji ir priklausys jam, tai neaišku, kada ji pasieks pieno gamintojus. Vis tik, nepaisant iškilusių sunkumų, A.Jonutis tebegalvoja plėsti savo ūkį. Jo vizijose – dar labiau išplėtota pienininkystė. Plėtoti augalininkystę kol kas neketina, jų krašte – į šiaurę nuo Stakliškių – vyrauja nenašios žemės, tad perspektyvu galvoti tik apie pienininkystę. O jei pasėja javus, kukurūzus ar dar kažką, viską sunaudoja gamindami pašarus karvėms.

Šiuo metu A.Jonučio ūkyje auginama apie 50 melžiamų karvių, o išplėsti bandą galvoja bent jau iki 120. Dirbama apie 120 ha žemės, tiesa, ne itin derlingos. Ūkininkas pasistatęs naują fermą. Tačiau kol kas visus galvijus laiko vienoje patalpoje – ir veršelius, ir melžiamas, ir užtrūkusias karves. Jei dar plėsis – statysis atskirą fermą veršeliams.

A.Jonučio ūkis Prienų rajone – vienas stabilesnių, kurie dar negalvoja atsisakyti pienininkystės. Nors rajone yra nemažai smulkių ūkių, kurie dabar nyksta arba atsidūrę ant išnykimo ribos. „Bent mūsų krašte jų nedaug beliko. Išliko tik turintys bent 50 melžiamų karvių. Jie dar gali kaip nors sudurti galą su galu, o smulkiesiems išgyventi nepavyko. Tai labai liūdina“, – apgailestaudamas pasakojo kaimo realybę išgyvenęs ūkininkas.

Užsiimančių pienininkyste mažėja

„Valstiečių laikraštis“ apibūdinti žemės ūkio situaciją Prienų rajone paprašė Prienų rajono merą Alvydą Vaicekauską.   

Pristatykite rajono žemės ūkį, kokius pokyčius stebite?

Prienų rajone yra registruota 1 844 ūkininko ūkiai, žemės ūkio valdų registruota 3 631. Deklaruojama 47 604,51 ha, deklaruojančių asmenų – 2 770. Rajone daugiausia deklaruojama žieminių kviečių, žieminių rapsų, kvietrugių. Kiekvienais metais deklaruojančių asmenų skaičius mažėja, tai lemia didėjantys ūkiai. Mažėjančios pieno supirkimo kainos stipriai palietė ir mūsų rajoną. Mažėja ūkininkų, užsiimančių pieno gamyba, skaičius.

Rajone yra 481 pieno ūkis, juose laikoma 3 080 melžiamų karvių. Pieno ūkių pasiskirstymas pagal seniūnijas: Balbieriškio seniūnijoje  – 65 pieno ūkiai, Išlaužo seniūnijoje – 35 pieno ūkiai, Jiezno seniūnijoje – 61 pieno ūkis, Naujosios Ūtos seniūnijoje – 13 pieno ūkių, Pakuonio seniūnijoje – 28 pieno ūkiai, Prienų seniūnijoje – 17 pieno ūkių, Stakliškių seniūnijoje – 119 pieno ūkių, Šilavoto seniūnijoje – 71 pieno ūkis, Veiverių seniūnijoje – 72 pieno ūkiai.

Pieno ūkių pasiskirstymas rajone pagal pieninių karvių skaičių ūkiuose: iki 10 karvių – 422 ūkiai, 10–50 karvių – 42 ūkiai, nuo 50 iki 90 karvių – 17 ūkių.

 Kokiomis nuotaikomis rajono žemdirbiai pasitiko pavasario darbymetį?

Kiekvienas pavasaris būna su savais iššūkiais. Ne išimtis ir šie metai. Ši žiema neigiamos įtakos pasėliams neturėjo. Augalai peržiemojo, šalnos dar įtakos nepadarė, nors jų padarytą žalą, savivaldybės sudaryta komisija vertina nuo 2020 metų, kuomet pavasarinės šalnos ištinka sodų žydėjimo metu. Tokių vertinimų po vieną turėjome kasmet.

Ūkininkams nerimą kelia krentančios grūdų supirkimo kainos, trąšų kainų svyravimai. Vis tai daro įtaką galutiniams metų rezultatams. Jau keletą metų ūkininkams tenka susidurti su gamtos stichijomis: liūtimis, sausra, vėtromis... Nuo gamtos stichijų ūkininkas nėra apsaugotas. Dalį patirtos žalos kompensuoja draudimas, tačiau tuo pasinaudoja tik maža dalis ūkininkų. Su nerimu ūkininkai laukė pasėlių deklaravimo, tiesioginių išmokų bei Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano naujovių. Reikia rimtai žiūrėti į pasikeitusius žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės bei žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimus, su plotu susijusių priemonių taisyklių pakeitimus 2023 metams, pakeitimų yra ir išmokų už gyvulius taisyklėse.  

Kokia žemės ūkio Jūsų rajone ateitis?

Šiandien žemės ūkis neatsiejamas nuo bendradarbiavimo su mokslininkais ir į priekį

žengiančių technologijų, kurios padeda susitvarkyti su klimato kaitos iššūkiais. Vis daugiau vartotojų pageidauja kokybiško, ekologiško maisto, nes rūpi produktų kilmė, maistinės savybės, tvarumas ir gyvūnų gerovė. Todėl ūkininkai ieško būdų, kaip žemę dirbti ir gyvulius auginti pasitelkiant kuo natūralesnes priemones.

Kuo ūkis stambesnis, tuo didesnes galimybes jis turi atnaujinti technologijas ir prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau būtų neteisinga manyti, kad smulkus šeimos ūkis negali konkuruoti.