Dėl vis dar nesibaigiančios pasaulinės COVID-19 pandemijos dalis šalies savivaldybių kaip ir pernai, taip ir šiemet nesiryžo organizuoti kasmetinio konkurso „Metų ūkis“. Vilkaviškio rajonas buvo vienas iš tų, kuriame nuspręsta nelaužyti tradicijų ir paskelbti nugalėtojus. Šiemet prizininkų trejetukas išsiskiria požiūriu į žemę ir atsidavimu savo darbui.

Sunku kaip niekada

Konkursą „Metų ūkis“ kasmet organizuoja Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Žemės ūkio ministerija. Paaiškėjus nugalėtojams ir prizininkams rajonuose, jie įprastai būna sukviečiami į baigiamąją pagerbimo šventę. Jos data kol kas dar nėra paskelbta.

Šiais metais Vilkaviškio rajone komisijos nariai aplankė beveik tris dešimtis ūkininkų. Renkant nugalėtojus buvo vertinama žemdirbių kvalifikacija, išsilavinimas, žemės panaudojimas, sodybos aplinkos tvarka, pastatų būklė, chemikalų, trąšų ir degalų laikymo vietos, daugybė kitų niuansų. Įprastai šiuo konkursu siekiama paskatinti žemdirbius ūkininkauti dar pažangiau, siekti gamybos efektyvumo ir ekologinės pusiausvyros.

Pasak Vilkaviškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkės Onutės Kartavičienės, dar niekada vertinimo komisija, rinkdama geriausius ūkių savininkus, neturėjo tiek daug darbo, kaip šiais metais.

Inovatyvus ūkis

Pirmoji vieta Vilkaviškio rajone šiemet skirta Marijui ir Vitalijai Janušauskams. Trilaukio kaime gyvenantys žemdirbiai valdo kiek daugiau nei 500 ha augalininkystės ūkį.

Šeimos galva Marijus neplanavo tapti ūkininku, tačiau dabar prisipažįsta neįsivaizduojantis kitokio savo gyvenimo. Baigęs mokslus M.Janušauskas dirbo įvairią žemės ūkio techniką pardavinėjančiose įmonėse. Darbo specifika vertė jį daug keliauti, pažinti ne tik pačią naujausią žemės ūkio techniką, bet ir savo akimis pamatyti, kaip ūkininkauja pažangiausi Europos žemdirbiai. Galiausiai vyras suprato, kad ir ūkininkavimas gali būti verslas.

Laikui bėgant, M.Janušauskas įsigijo žemės, kurią pamažu ėmė pats dirbti. Ilgainiui žemės plotai plėtėsi, tapo sunku suderinti ūkininkavimą ir pagrindinį darbą, dėl to pastarojo teko atsisakyti. Santykinai vėlai ūkininkauti pradėjęs Trilaukio kaimo gyventojas apgailestauja, kad dėl to prarado galimybę pasinaudoti kai kuriomis paramomis, tačiau džiaugiasi, jog nuo pat pradžių turėjo aiškią viziją, ko nori ir kaip to pasiekti. Jau pirmaisiais metais jis žinojo, kad svarbiausia žemdirbiui yra turėti daug žemės.

Šiuo metu ūkininkas savo plotuose augina rapsus, kviečius, kvietrugius, pupas, žirnius ir grikius. Pastarąją kultūrą Marijus ryžosi išbandyti dėl to, kad grikiai sėjami gegužės antroje pusėje arba net birželio pradžioje, o kuliami rugsėjį, tad visiškai netrukdo kitiems darbams. Anksčiau Marijus su Vitalija augino per 120 melžiamų karvių, o bendras laikomų galvijų skaičius viršijo 500. Deja, prieš trejetą metų gyvulių teko atsisakyti. Ūkininko teigimu, norint, kad gyvulininkystė taptų pelninga, būtų reikėję išplėsti galvijų bandą. O daugiau investuoti į karves ir mėsinius galvijus jis nenorėjo. Pasak jo, mūsų šalies žemės ūkio politika nėra palanki gyvulių augintojams. Pieno ir mėsos supirkimo kainos neretai verčia ūkininkus galvoti ne apie būsimą pelną, o apie tai, kaip nepatirti didelių nuostolių.

Nuo 2002 m. ūkininkaujantys Marijus ir Vitalija Janušauskai per šį laiką sukūrė inovatyvų ūkį, kurio pavydėti galėtų daugelis kitų žemdirbių. Ūkyje vyrauja nepriekaištinga tvarka. Čia nesunkiai galėtų susigaudyti net visiškai pašalinis asmuo.

Nuo 2002 m. ūkininkaujantys Janušauskai per šį laiką sukūrė inovatyvų ūkį, kurio pavydėti galėtų daugelis kitų žemdirbių. Ūkyje vyrauja nepriekaištinga tvarka. Čia nesunkiai galėtų susigaudyti net visiškai pašalinis asmuo.

Atrodo, kad žemdirbiai apgalvojo net smulkiausias detales. Pavyzdžiui, žiemą jų garažas šildomas, kad darbas jame būtų komfortiškas, o atskirose patalpose tvarkingai sandėliuojamos augalų apsaugos priemonės, atsarginės žemės ūkio technikos dalys. Šios taip pat suskirstytos pagal paskirtį: vienur sukrautos traktorių dalys, kitur – kombainų, dar kitur – likusių padargų. Ūkyje yra ratų montavimo bei kondicionierių pildymo sistemos, ruošiamasi statyti didžiulę sunkiosios technikos plovyklą.

„Taip jau būna, kad vasarą, per didžiuosius karščius, kondicionieriai ištuštėja, o prisišaukti juos užpildyti galintį meistrą neretai būna sunki užduotis. Ratus taip pat stengiamės montuoti patys. Norime taupyti brangų laiką, kurio per javapjūtę neretai trūksta. Esu labai patenkintas tokiu ūkiu, kokį šiandien esame susikūrę. Žinau, kad jei man kas atsitiktų, visi procesai tikrai nesustotų. Mūsų darbininkai puikiai tvarkosi, jų nereikia nieko mokyti. Planų turime dar nemažai, bet viskam turi ateiti savas laikas“, – kalbėjo M.Janušauskas.

Dviprasmiškas sezonas

Iki šiol M. ir V. Janušauskai dar gyvena garažą primenančiose patalpose, tačiau jau netrukus šeima turėtų keltis į naujus namus. Patys ūkininkai naujo būsto niekada prioritetu nelaikė, visą dėmesį koncentravo į žemių bei technikos parko plėtrą. Vis dėlto augantys vaikai privertė šiek tiek pakeisti mąstymą. M.Janušausko teigimu, namus jie galėjo pasistatyti ir bet kuriame didmiestyje ir iš ten vadovauti ūkiui, tačiau vyras visada laikėsi nuostatos, kad tikras žemdirbys turi gyventi savo ūkyje.

Su panašia pozicija sutinka ir konkurso „Metų ūkis“ antros vietos laimėtojai Vilkaviškio rajone Žydrūnas bei Inesa Devetinai. Pora taip pat tik šiais metais persikėlė į naujus namus Klausučių kaimo pakraštyje, aplink kuriuos driekiasi šeimos dirbami plotai.

Kaip ir Janušauskų, Devetinų ūkis irgi yra išskirtinai tvarkingas. Nuo 1998 m. ūkininkaujantys šie Klausučių kaimo gyventojai šiandien valdo maždaug 90 ha plotą, verčiasi vien augalininkyste – augina javus bei rapsus. Šeimos ūkį kurti pradėjęs Žydrūnas tęsia tėčio pradėtus darbus. Pastarasis taip pat buvo žemdirbys.

Įprastai savo valdose Devetinai augina rapsus, kviečius bei žirnius. Visgi šiais metais nepavyko laiku įsigyti pastarosios kultūros sėklų, o kaip paaiškėjo vėliau, tai nuostolių neatnešė.

„Daugelis pažįstamų ūkininkų šiemet dėl gamtos sąlygų apskritai nenukūlė žirnių, turėjo juos užarti. Šio sezono derlių vertinu kaip vidutinišką. Labiausiai nuvylė vasariniai rapsai. Gerai, kad jų turėjau tik 5 hektarus. Juos pasėjus, pavasarį laikėsi sausi ir šalti orai. Vėliau prasidėjo lietūs. Nežinau, ar chemikalai suveikė per stipriai, ar buvo kitų priežasčių, tačiau vasariniai rapsai beveik neaugo, juos nustelbė žolės, o vėliau – ir praėjusiais metais šiuose plotuose augę žieminiai rapsai. Galiausiai viską teko nukulti ir išpilti gale lauko. Vežti į supirkimo punktus nebuvo ko“, – apgailestavo Ž.Devetinas.

Nuotaiką kiek pataisė žieminių kviečių derlius – iš hektaro vidutiniškai biro 7–8 tonos. Be abejo, šiemet džiugino ir aukštos grūdų supirkimo kainos. Tiesa, didžiąją dalį javų grūdų Devetinai dar laiko prie namų stovinčiame sandėlyje ir parduoti žada atšalus orams. Taip jie stengiasi elgtis kiekvienais metais, mat įprastai žiemą supirkimo kainos būna dar šiek tiek aukštesnės.

Puola šliužai

Trečioji vieta konkurse „Metų ūkis“ Vilkaviškio rajone šiemet skirta Matlaukio kaime ūkininkaujantiems Romai ir Antanui Kirvaičiams. Šie ūkininkai valdo apie 230 ha, kuriuose augina javus bei rapsus. Šeima išsiskiria ypatinga meile žemei. Pavyzdžiui, Antanas kas rytą keliasi dar prieš švintant ir keliauja apžiūrėti savo laukų. Ir visai nesvarbu, ar lauke lyja, ar šviečia saulė, ar pasėliai žiemoja, ar stiebiasi iš po grumstų. Vyras teigė jaučiantis ypatingą ryšį su gamta ir mėgaujasi leisdamas laiką gryname ore.

Kadaise Panevėžyje gyvenę Antanas ir Roma  Kirvaičiai apie ūkininkavimą Suvalkijoje net negalvojo – pora turėjo gerus darbus ir neketino nieko keisti. Tačiau mirus Matlaukyje gyvenusiam Romos tėčiui, sutuoktinis ėmė ją po truputį įkalbinėti grįžti į gimtinę ūkininkauti. Galiausiai jam pavyko.

Neabejotina, kad meilė žemei padėjo tvirtus pamatus ūkininkavimui. Kadaise Panevėžyje gyvenę Kirvaičiai apie ūkininkavimą Suvalkijoje net negalvojo – pora turėjo gerus darbus ir neketino nieko keisti. Tačiau mirus Matlaukyje gyvenusiam Romos tėčiui, sutuoktinis ėmė ją po truputį įkalbinėti grįžti į gimtinę ūkininkauti. Galiausiai jam pavyko.

„Mačiau, kad vyras labai to nori, nors aš dar slapčia vyliausi, kad jo nuomonė pasikeis. Aišku, dabar nesigailiu, kad viskas taip susiklostė, tačiau bent keletą pirmųjų metų kaime nesijaučiau gerai“, – prisipažino R.Kirvaitienė.

Kaip ir kitų šių metų konkurso nugalėtojų, Kirvaičių ūkis išsiskiria modernia technika. Štai šiemet šeima pirko naują javų kuliamąją, kurios jau labai reikėjo. Dabar ūkyje tetrūksta tik naujos sėjamosios, kurią tikimasi įsigyti artimiausiu metu.

Kalbėdamas apie savo ūkį, A.Kirvaitis pripažino, kad neįmanoma pabėgti nuo naujausių technologijų, tačiau, anot jo, jos ne visuomet pasiteisina.

„Dabar populiarėjanti beariminė žemdirbystė, kuri tausoja žemę, tačiau ir jai kenkia. Pavyzdžiui, išaugo sunaudojami chemikalų kiekiai, kurie nuolat brangsta. Be to, dabar augalai daug labiau kenčia nuo šliužų, apie ką anksčiau net įsivaizduoti negalėdavome. Šiemet šie parazitai vieną rapsų lauką taip nugraužė, kad viską teko atsėti“, – pasakojo A.Kirvaitis.

Kalbėdamas apie šio sezono derlių vyras jį pavadino vidutinišku. Kartu su vasarinėmis kultūromis prikultų javų kiekis siekė apie 5,5 tonas iš hektaro. Aišku, vidurkį sumažino labai menkas vasarinių kviečių derlius.

„Visi trys šių metų nugalėtojai yra užsispyrę, žemę mylintys bei kryptingai savo tikslų siekiantys ūkininkai. Jie taip pat yra ir bendruomeniški žmonės, padedantys seniūnijoms, prisidedantys prie vietinių bendruomenių veiklų. Džiaugiamės, kad tokie ūkininkai gyvena mūsų rajone“, – teigė Vilkaviškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė O.Kartavičienė.