LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Atvažiavus į Vaidotų kaimo (Vilkaviškio raj.) ūkininkų Audronės ir Gedo Subatkių namus, svečius pasitinka lyg paminklas ant pakylos stovintis vikšrinis traktorius. Tampa akivaizdu, kad čia gyvena žemdirbių šeima.
Suprato, kad reikia plėstis
Ūkininkauti Audronė ir Gedas pradėjo 1993-aisiais, kai Audronės tėtis atsiėmė savo seniau turėtas valdas ir leido jomis naudotis dukrai bei žentui. Bet ir iki tol patirties žemės ūkyje porai nestigo. Gedas nuo 1978-ųjų dirbo Pajevonio kolūkyje, kuriame ėjo mechanizatoriaus ir vairuotojo pareigas. Kolūkyje dirbti jis pradėjo vos nuo 16 metų ir išdirbo iki pat 1994-ųjų. Būtent tais metais vyras su šeima apsisprendė visiškai susikoncentruoti į savarankišką žemės dirbimą.
Kaip ir didžiajai daliai šalies žemdirbių, Subatkiams ūkininkavimo pradžia nebuvo rožėmis klota. Iš pradžių turėti žemės plotai šeimai atrodė neaprėpiami, nes nei našios technikos, nei derliui sandėliuoti reikalingų patalpų jie tuomet dar neturėjo. Tiesa, pirmąjį traktorių Vaidotų kaimo gyventojai įsigijo dar tada, kai neturėjo nuosavos žemės – 1989-aisiais. Būtent jis ir sukrovė pirmąjį šeimos kapitalą.
Nepaisant to, kad buvo jaučiamas technikos stygius, žemdirbiams greitai tapo akivaizdu, jog norint toliau sėkmingai ūkininkauti būtina didinti valdas. Jau po poros metų suvalkiečiai dirbo per 20 ha žemės, o šiandien jų valdomi plotai užima daugiau nei 100 ha. 70 ha iš jų yra nuosava žemė, likusi – nuomojama.
Prieš trejus metus į svajonių namus Vaidotuose įsikėlę ūkininkai Audronė ir Gedas daug dėmesio skiria aplinkai.
Nuo kviečių iki žirnių
Vaidotų kaimo gyventojai savo žemėse įprastai sėja kviečius, rapsus, pupas bei žirnius. Seniau ūkininkai kasmet augindavo ir ne po vieną ha cukrinių runkelių, tačiau jau dešimtmetį to nedaro. Atsisakyti šių šakniagumbių privertė nuolatinės problemos su Marijampolės cukraus fabriku.
Tradiciškai 70 proc. visų plotų Subatkiai užsėja žieminėmis kultūromis, likusias žemes palikdami vasarojui. Šie metai – ne išimtis. Įprastai žemdirbiai per javapjūtę grūdų iškart neveža į supirkimo punktus, o sandėliuoja namuose. Čia prieš kelerius metus Gedas pats įsirengė savadarbę džiovyklą, tad jis visiškai nesibaimina, jog grūdai suplėks ar kaip nors kitaip praras savo kokybę. Kad reikia džiovyklos, G.Subatkis suprato, kai vienais metais vien dėl drėgmės šeima prarado daugiau nei 10 tūkst. litų.
Per javapjūtę iš karto į supirkimo punktus keliauja tik rapsai, o likęs derlius parduodamas žiemą. Pasak ūkininko, tuomet ir kainos neretai būna aukštesnės nei vasarą.
Nepriekaištinga tvarka
Į Vaidotus Vilkaviškio rajono ūkininkai persikėlė ne taip ir seniai – vos prieš trejus metus. Anksčiau šeima gyveno gretimame Matlaukio kaime. Nors naujas namas jau stovi, tačiau aplinkos tvarkymo darbai dar nėra iki galo baigti. Vis tik šeima niekur neskuba ir pamažu kuriasi tokią aplinką, apie kurią svajojo labai seniai.
Subatkių valdoma teritorija išsiskiria nepriekaištinga tvarka. Joje puikiai dera ne tik jaukūs ir šiuolaikiški namai, pavyzdingai tvarkoma aplinka, bet ir ūkiniai pastatai. Jie įrengti taip, kad juose galėtų tilpti ne tik traktoriai, kombainai ir kiti žemės ūkio padargai, bet ir keletas kiaulių. Joms žemdirbiai, pagal visus reikalavimus, yra įrengę tinkamas patalpas. Nors kiaules laiko tik dėl savęs ir didelės naudos jas augindama šeima neįžvelgia, tačiau visiškai atsisakyti šių gyvūnų jie negalėjo.
„Seniau laikėme keletą karvių, jas melždavome rankomis. Kartą žmona stipriai susižeidė pirštą, tad teko skubiai apsispręsti: ar didiname karvių bandą ir perkame specialią melžimo įrangą, ar visiškai jų atsisakome. Po ilgų svarstymų nusprendėme likviduoti pieno ūkį ir dėl to nė kiek nesigailime. Kažkada turėjome ir daugiau nei 30 kiaulių, tačiau visiškai jų atsisakyti negalėjome. Manau, jog kaime gyvenantis žmogus privalo turėti bent keletą kiaulių savo reikmėms“, – mintimis dalijosi G.Subatkis.
Į nepriekaištingą Subatkių ūkio tvarką dėmesį ne kartą buvo atkreipę ir Vilkaviškio rajono Savivaldybės vadovai. Šiais metais šeima tapo viena iš tradicinio konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojų šiame rajone. Anksčiau ūkininkai už savo veiklą taip pat buvo įvertinti ne vienu padėkos raštu.
Atvažiavus į Subatkių namus, svečius pasitinka lyg paminklas ant pakylos stovintis vikšrinis traktorius.
Sužavėjo ūkininkų vienybė
Pastarieji keleri metai ūkininkams buvo nelengvi – pasėliai kentėjo nuo šalnų, sausros ir liūčių. Negana to, ir šalies Vyriausybė buvo užsimojusi dar labiau apsunkinti sąlygas, norėdama žemdirbius apkrauti tam tikrais mokesčiais. Vis dėlto Lietuvos ūkininkai nebuvo linkę su tuo taikstytis ir visoje šalyje pradėjo protesto akcijas. Iš pradžių jie laukuose statė žalius kryžius, vėliau – su traktoriais važiavo į savo rajonų centrus. G.Subatkis taip pat neliko tam abejingas. Vyriškis ne tik savo laukuose pasistatė keletą žalių kryžių, bet ir kartu su dar maždaug 150 kitų Vilkaviškio rajono žemdirbių traktoriumi išriedėjo į Vilkaviškio miesto gatves. Toks gausus protestuojančių ūkininkų skaičius buvo vienas didžiausių visoje šalyje.
„Iš tikrųjų net ašara ištryško, kai pamačiau, kiek daug žemdirbių prisidėjo prie protesto akcijos. Labai džiugu, kad įrodėme, jog esame vieningi ir galime pakovoti už savo teises. Manau, visa tai davė teigiamų rezultatų“, – kalbėjo G.Subatkis.
Pelnas mažėja
Jis apgailestavo, kad nors dėl vis naujesnės technikos fiziškai ūkininkauti dabar yra daug lengviau, nei būdavo seniau, tačiau iš ūkio gaunamas pelnas kasmet vis mąžta. Brangstant žemei, degalams, trąšoms, chemikalams, įvairiems žemės ūkio padargams bei šio sektoriaus paslaugoms, grūdų kainos jau daugiau nei dešimtmetį nekyla. Ūkininkas prisiminė, jog vienais metais už toną kviečių mokėjo apie tūkstantį litų, o dabar už tą patį kiekį mokama vos apie 150 eurų.
„Reikia išlikti teisingiems ir negalima varyti Dievo į medį. Gyventi ir pragyventi iš ūkininkavimo tikrai įmanoma. O kai myli savo darbą, jis net neatrodo sunkus. Be abejo, reikia pripažinti, kad šiais laikais pradėti ūkininkauti, neturint jokio tėvų pakloto pagrindo, būtų labai sunku. Mes turime du vaikus. Dukra Dovilė jau seniai gyvena Kaune, tad į žemės ūkį ji tikrai negrįš. Studijas baigiantis sūnus Darius didelio susidomėjimo ūkio darbais irgi nerodo. Dėl to jau visiškai negalvojame apie plėtrą. Kiek turime, tiek užtenka“, – kalbėjo A. Subatkienė.
Jei plėsti žemės valdų šeima ir neketina, tai žemės ūkio technikos atnaujinimas yra jų planuose. Artimiausias Vaidotų kaimo ūkininkų pirkinys turėtų būti traktorius. Įprastai jį žemdirbiai stengiasi keisti kas penkmetį, tačiau dėl namo statybų to nebuvo pavykę padaryti jau 10 metų. Įprastai planuodami kokius nors pirkinius, Subatkiai stengiasi išsiversti be paskolų. Net chemikalus ar trąšas jie perka už sutaupytas lėšas. Ūkininkai tiki, kad taip jie nemažai sutaupo.
Šiuo metu ūkyje daug darbų nėra, tad šeima gali daugiau laiko skirti poilsiui, buvimui namuose, įvairiems pomėgiams. Gedas po sunkių ūkio darbų atsipalaiduoti mėgsta medžiodamas. Šį pomėgį vyras atrado vos prieš penkerius metus. Dabar jis priklauso Virbalio medžiotojų klubui „Beržas“. Pašnekovas sakė pats mėgstantis žvėrieną, tačiau ją ruošti patikintis žmonai.
Valentinas Jakimavičius
