Nors tvarumo sąvoka yra gana abstrakti, turinti be galo plačią prasmę ir dėl to diskutuotina, sakoma, kad „tvarumas“ yra „sutarimo pagrindas“. Tai reiškia, kad tai yra kažkas, ką mes visi laikome teisingu ir geru reiškiniu.Tvarumas apima tris dimensijas: ekonominį augimą, socialinę įtrauktį ir aplinkos apsaugą.Kalbant apie maisto gamybą, Jungtinėms Tautoms(JT) tvarumo tikslas yra teiginys: „Atėjo laikas permąstyti, kaip auginame, dalinamės ir vartojame maistą“ (JT, 2015). Šio tikslo įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo visų šalių tvaraus vystymosi politikos, planų ir programų.

Pelnas neturėtų būti svarbiausia

Siekiant tvarios ir gerai veikiančios maisto grandinės, kuriami įvairūs metodai, tačiau nuo teorijos pereiti prie realių pokyčių yra sunku. Maisto gamybos grandinės sudėtingumą nelengva sumažinti, orientuojantis į išsikeltus kiekybinius rodiklius, o įmonės, gaminančios maistą ir besiskelbiančios tvariomis, nes, esą, rūšiuoja atliekas, dar toli gražu neatitinka tvaraus verslo koncepcijos.

Tvarumo, konkurencingumo, kokybės ir saugos klausimai žemės ūkio produktų gamybos sferoje yra svarbiausi tarp mokslinių tyrimų, ypač besivystančiose šalyse. Sodininkystės gerinimas yra viena pagrindinių Lietuvos žemės ūkio plėtros strategijų. Tačiau dažnai prioritetu tampa pelnas, o produktų biologinės vertės rodikliai lieka antraeiliame plane.

Sodininkystė laikoma viena svarbiausių žemės ūkio šakų dėl užauginamų įvairių vaisių ir uogų bei iš jų pagaminamų produktų. Neįmanoma pervertinti sodininkystės svarbos, tenkinant šalies ir jos regionų gyventojų maisto poreikius, nes vaisiai ir uogos dėl didelio biologiškai aktyvių medžiagų kiekio juose yra vertingi ir nepakeičiami maisto produktai.

Iškreiptos funkcijos

Šiuolaikiniai pasaulio globalizacijos procesai, itin konkurencinga aplinka ir nacionalinių interesų tenkinimas kelia naujus reikalavimus ir sodininkystės ūkių plėtros strategijai. Pastarąjį dešimtmetį situacija primena amerikietiškuosius kalnelius – keičiasi dažnai ir labai kardinaliai: nespėjus prisijaukinti vienos rinkos, ji uždaroma, pripratus prie kitos – ji plačiai atidaroma ir kitiems, dėl to produkcija tampa nekonkurencinga, tenka nuolat keisti planus. Aplinkosauginių reikalavimų metai iš metų tik daugėja, įsipareigojimai, reikalavimai ir kontrolė tapo pagrindiniai šios veiklos palydovai. Deja, socialinis aspektas nebus stiprus, nes dažnai šiame sektoriuje dirba užsieniečiai, kurie su mūsų tradicijomis, kultūra, bendravimo stiliumi, papročiais ir pan. tik vos susipažins, o tvarumu, tokiu, kaip jis apibrėžiamas,– perduoti, palikti ateinančioms kartoms,– nebus suinteresuoti.Norint suvokti sodininkų perspektyvas, svarbu suprasti suinteresuotų šalių galimybes, o pasitelkus praktines ir teorines žinias, įvertinti stiprybes ir trūkumus kelyje į tvaresnę gamybą.

Tvarumas – nesibaigiantis procesas

Lietuva turi visas būtinas sąlygas užauginti pakankamą kiekį geros kokybės vaisių ir uogų, tačiau ekspertų atliktas šio sektoriaus vertinimas leidžia daryti išvadą, kad mūsų sodininkai pagal daugumą rodiklių nepajėgūs konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis. Todėl siūloma suinteresuotoms šalims aktyviau dalyvauti visuose vertinimo ir planavimo etapuose, kur didelė reikšmė skiriama tvarumui, diskusijoms ir bendriems sprendimams.

Sodininkystėje daug dėmesio buvo skiriama tvarumo vertinimo sistemos kūrimui, siekiant įvertinti atotrūkį tarp esamos maisto gamybos situacijos ir norimos padėties. Tvarumo vertinimas turėtų apimti visas tris dimensijas, atsižvelgiant į galimas pasekmes,bei įtraukti visuomenę, galutinį vartotoją. Tai sudėtinga, nes nėra vieno metodo, kuris galėtų būti kaip vienintelis ir galutinis. Maisto gamyba yra ypač sudėtingas procesas, nes ji priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, dirvožemio kokybės ir klimato sąlygų. Socialiniai ir ekonominiai veiksniai taip pat yra svarbūs, nes maisto gamyba ir sukuriama ekonominė vertė daro įtaką kaimo bendruomenėms. Pridėtine verte galima laikyti ir sukuriamas darbo vietas (įvairias veiklas), ir naudą vartotojams.

Pati didžiausia tvarumo vertinimo problema yra ta, kad nėra bendro sutarimo dėl termino. Suvokimas, kas yra tvari maisto gamyba, priklauso nuo konteksto, nuo geografinių, socialinių ir kultūrinių veiksnių. Kalbant apie rodiklių pasirinkimą, kiekvienam rodikliui skiriamas dėmesys priklausys nuo vietos sąlygų. Todėl atliekant vertinimą, svarbu turėti žinių apie visus šiuos aspektus ir grandinės dalyvius, geografinius ir ekonominius, socialinius ir ekonominius veiksnius. Kiekvienas atskiras žemės ūkio sektorius veikia skirtinguose kontekstuose, priklausomai nuo „ūkio tipo, ūkininko ar patarėjo požiūrio ir įgūdžių“, o jų analizė rodo, kad,vertinant ūkių tvarumą,kontekstui tenka itin svarbus vaidmuo. Be to, vykstant tyrimams ir įgyjant daugiau žinių, taip pat kai visuomenė gyvena naujais rūpesčiais, tvarumo sąvoka keičiasi. Tvarumas yra ne statusas, kurį reikia pasiekti, o nesibaigiantis procesas.

Iššūkis vertinant tvarumą maisto vertės grandinėse yra skirtingos suinteresuotųjų šalių vertybės ir skirtingas sąvokų „tvari maisto gamyba“ ir „tvari maisto vertės grandinė“ supratimas. Kai kurie iš šių skirtumų atsiranda dėl skirtingų suinteresuotųjų šalių interesų.

Banalus pavyzdys – verslas nori gauti pelną, vartotojas kokybę, vyriausybė – įgyvendinti strateginį planą aplinkosaugos srityje. Jei pagrindiniai planavimo ir vertinimo kriterijai tvarumui yra nežinomi, nepastebimi arba jeigu nesuderinami, iškyla dvi pagrindinės problemos: neteisingi matavimai, vertinimai ir perėjimo dėl nesėkmingos politikos prie tvarumo nebuvimas. Pavyzdžiui,įmonė teigia, kad yra tvari įsigydama biologiškai greitai yrančias pakuotes, tačiau žaliavą, pavyzdžiui braškes sulčių gamybai atsiveža iš Ukrainos ar net Kinijos, taip logistikoje darydami žalą aplinkai jau net nekalbant apie tai, kad vietiniai augintojai neturi kur realizuoti uogų, nekuriamos darbo vietos vietiniams gyventojams, nevyksta plėtra. Matant visą kontekstą galima teigti, kad tokia įmonė toli gražu nėra tvari.

Kad tvarumo vertinimas būtų prasmingas, turėtų būti atsižvelgiama į skirtingų suinteresuotųjų šalių vertybes. Suinteresuotosios šalys apibrėžiamos kaip tai, kas prisiima pasekmes ir imasi veiksmų, siekdamos pokyčių.

Tai yra sodininkai, kurie gamina, vartotojai, kurie perka jų produkciją taip darydami įtaką jų pelno rezultatams ir  dėl ko galimi pokyčiai ateityje, įstatymus priimančios institucijos, kurios tvarumą gali stiprinti per vertinimą skiriant finansines paramas, per įstaigas, kontroliuojančias gamybą, ir pan. Reikia diskusijų ir sprendimų, kas mūsų šalyje iš tiesų yra tvari gamyba, tam, kad nebūtų klaidinamas vartotojas, vyktų pokyčiai.

Svarbiausia grandis – ūkininkas

Žemės ūkio maisto vertės grandinėje pagrindinė suinteresuotoji šalis yra ūkininkas. Ūkininkas turi didžiausias galimybes daryti įtaką kitų vertės grandinės dalyvių tvarumu iir (arba) tam, kaip vartotojai vertins maisto produktus. Ūkininkas taip pat prisiims netvarios praktikos pasekmes tiek trumpuoju, tiek ilgalaikiu laikotarpiu. Tvarios ūkio praktikos siekis yra tvaresnės maisto vertės grandinės prielaida. Be to, ūkio lygis yra pagrindinė tvarumo varomoji jėga kaimo plėtrai. Jei ūkininkai nežino, kas yra tvari gamyba, t. y., jei jiems trūksta supratimo apie ekonominių, socialinių ir aplinkos veiksnių poveikį, jiems bus sunku siekti tvarios maisto gamybos. Maisto ir žemės ūkio tyrimuose vyrauja dvi tvarumo perspektyvos: verslo ar ūkio perspektyva (ar ūkis gali išsilaikyti ilgą laiką)ir visuomenės perspektyva (ar ūkis prisideda prie tvaraus visuomenės vystymosi).

Produktų kokybė ir geresnis perdirbimas yra svarbus ekonominio aspekto klausimas, siekiant užtikrinti, kad kuo daugiau produkcijos būtų galima parduoti kaip turinčią didelę vertę. Produktų, kurie naudojami tik švieži (pavyzdžiui,burokėliai), atliekų procentas yra didelis, tačiau produktų, kuriuos galima perdirbti, pvz., nuluptų ir apdorotų šakniavaisių, atliekų procentas yra mažesnis. Kiek iššvaistoma laukuose auginamų uogų, daugiausia lemia oro sąlygos. Parduodant per didmenininką šviežios produkcijos kokybės kriterijai yra griežti, o tiesiogiai pirkėjams parduodantys gamintojai kokybės kriterijus nustato lanksčiau.

Vertina vietinę produkciją

Socialinė gerovė yra susijusi su tuo, kaip ūkis sąveikauja su visuomene. Sodininkystės produkcijos kontekste svarbiais buvo laikomi keturi aspektai: vietos visuomenė, dalyvavimas įvairiuose gamybiniuose, socialiniuose tinkluose, darbo sąlygos ir sveikata bei sauga. Panašu, kad gamintojų tinklas, bendradarbiavimas yra vienas iš svarbiausių ūkio plėtros ir pasitenkinimo darbu veiksnių. Ūkininkai tai pripažįsta ir kalbėdami apie geresnę techniką, kuri užtikrina efektyvumą ir teigiamą socialinį aspektą. Toli nuo didmenininko įsikūrę ūkininkai gali jausti sodininkų organizacijų tinklo stoką. Daugelis ūkininkų dalyvauja įvairiuose plėtros projektuose, kurie suteikia jiems papildomus ryšius stiprinant gamybos tinklą regioniniu ir nacionaliniu mastu, be to, jie aktyviai dalyvauja ūkininkų asociacijose.Ūkininkai turėtų daugiau dėmesio skirti ir bendradarbiavimui su kitų pramonės šakų atstovais.

         Dauguma ūkininkų teigia, kad jaučiasi darantys labai teigiamą įtaką vietos visuomenei ir kad vietos visuomenė vertina jų darbą. Vienam iš uogininkystės ūkių, parduodančių uogas tiesiai iš ūkio, tai pritraukia klientų vietinei parduotuvei ir kitai veiklai kaime. Visi ūkininkai, parduodantys produkciją tiesiogiai pirkėjams, teigia sulaukiantys daug teigiamo klientų dėmesio ir įvertinimo už vietinės produkcijos gamybą. Dauguma ūkininkų sako, kad gyventojai labai noriai perka vietines prekes ir paslaugas.

Be to, ūkiai suteikia darbo vietų. Todėl ūkiai savame regione yra gana rimtas darbdavys.Visi ūkininkai sako, kad jie didžiausią dėmesį skiria sveikatai ir saugai, o ypač samdydami žmones. Panašu, kad daug dėmesio skiriama ir naujų darbuotojų mokymui, o kai kurias sudėtingesnes operacijas atlieka tik ūkininkas.

Atliekos – alternatyvus energijos šaltinis

Tvarumo ekonomikoje svarbią vietą užima aplinkosauga. Pagrindiniai atliekų šaltiniai sodininkystėje yra plastikas ir biologinės medžiagos. Didėjantis įvairių dangų naudojimas siekiant pagerinti augalų mikroklimatą ir sumažinti kenkėjų žalos riziką, įvairios augalų apsaugos priemonių pakuotėsbei galutinio produkto, tiekiamo pirkėjams, tara padidino plastiko atliekų kiekį.Biologinės atliekos, tokios kaip supuvusios uogos,kompostuojamos, pažeistos daržovės ir lapai dažniausiai apariami.Kai kurie ūkininkai taip pat diskutuoja apie galimybes panaudoti biologines atliekas kaip alternatyvų energijos šaltinį.

Tvarumas nėra terminas, kurį ūkininkai vartotų kasdieniuose pokalbiuose. Tačiau pastebima, kad Lietuvos sodininkai masto apie tvarumo perspektyvas ir kad visi jie tai sieja su savo ūkio valdymu. Didžiausias dėmesys skiriamas aplinkosaugai, ekologiškų ar nacionalinės kokybės valdymo sistemų diegimui. Tai gali būti susiję su parama, kurią gauna ūkininkai, vykdydami tokias veiklas. Kadangi tvari maisto gamyba yra Vyriausybės tikslas, tvarios gamybos sistemos kompetencijos kūrimas gali paskatinti ūkininkus dar labiau didinti tvarumo lygį ūkyje.

Žemės ūkis yra ilgalaikis projektas, nes daugelis veiklų ir aspektų, pavyzdžiui, sėjomaina, naujų dirbamų žemės plotų ruošimas, tranšėjų kasimas, turės pasekmių ir ateičiai. Investicijos į žemės ūkio techniką, saugyklas ir pan. taip pat turi būti pagrįstos ateities planavimu. Gebėjimas planuoti yra vertingas gebėjimas, perduodamas iš kartos į kartą, o ūkininkui praktiškai neįmanoma planuoti tolimos ateities.Tačiau kuo didesnės ilgalaikio planavimo galimybės, kuo palankesnė ir tobulesnė formalizuotų planų tvarka, tuo geresnės sąlygos sodininkystės ūkiams veikti, tuo didesnė galima užauginamos produkcijos ekonominė vertė, tuo svaresnis tokių ūkių socialinis ir aplinkosauginis efektas.

Svarbūs ekonominiai rodikliai

Kalbant apie ekonominio atsparumo dimensiją, negalima pamiršti, kad gamintojams svarbu yra užsitikrinti pajamas. Visi tirti ūkiai priklausė ir nuo kitų sektorių (ne vien sodininkystės)gaminamos produkcijos. Viena pagrindinių aukšto tvarumo lygio priežasčių sodininkystėje yra teigiami ekonominiai rodikliai. Taip pat yra kompromisų tarp aplinkosauginio ir ekonominio aspektų, susijusių su veiksniais, turinčiais įtakos derliui. Naujovės, reikalaujančios aukšto lygio kompetencijų, gali sumažinti riziką, nes sumažina klimato keliamus iššūkius, taip pat padidina gamybos efektyvumą ir rankų darbo poreikį. Pastebėta, kad rinkos klausimai, tokie kaip ilgalaikės sutartys, pavyzdžiui, su didmenininku, gali padidinti saugumą, o tai ypač aktualu vaisių ir uogų augintojams. Taip pat svarbu skirti didesnį dėmesį alternatyviam perdirbimui, siekiant padidinti kokybės kriterijų neatitinkančių produktų vertę.

Socialinės gerovės aspektas

Kalbant apie socialinės gerovės aspektą, ūkininkai jaučiasi vertinami už atliekamą darbą ir indėlįį savo vietines bendruomenes. Būtent dėl to ūkininkai savo darbą ir laiko prasmingu. Vietinė ekonomika daro didelį poveikį ūkininkų veiklai.O socialiniai tinklai yra svarbi tvarios gamybos prielaida.

Sodininkystės ūkiai tiekia sveiką maistą, ūkininkai gauna tinkamas pajamas ir prisideda prie savo vietos bendruomenių gyvenimo. Pagrindinė problema Lietuvoje turbūt yra pardavimai. Tačiau Vyriausybė ypatingą dėmesį skiria sodininkystės produkcijos ir vartojimo didinimui. Kad pasiektume aukštesnį tvarios sodininkystės produktų gamybos lygį, turėtų būti daugiau bendradarbiaujančių sodininkystės ūkininkų,galinčių bendromis jėgomis parduoti didesnius kiekius tvariai gamybai tinkamos produkcijos, taip pat svarbi infrastruktūros plėtra, kurios šiandien trūksta. Esminis šios plėtros veiksnys yra gamintojų tinklas.

Audronė Ispiryan