Lietuvos ūkininkai teigia, kad triušininkystė prarado patrauklumą – pastaraisiais metais išaugus triušienos užauginimo savikainai, triušius auginti mėsai neapsimoka, nes lietuviams per brangu pirkti šį sveiką ir dietinį produktą. Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos, kuri dabar vienija 30 narių, vadovas Eduardas Kubilius teigia, kad triušininkystė Lietuvoje gyva tik entuziastų dėka.

Parduoti sudėtinga

Šiemet Vyšniūnų kaimo (Prienų r.) ūkininkas Dainius Vaškelevičius savo fermoje rūpinasi 1 200 triušių. Jis augina 4 veislių mėsinius triušius: Naujosios Zelandijos baltuosius, prancūzų avinus, kalifornus ir burgundus. Stengiasi išauginti veislinius, o kurie neatitinka standartų, augina pats mėsai, nors pastaraisiais metais situacija triušininkystėje ir nepalanki. Pasak prieniškio ūkininko, triušių augintojų, kurie juos augina mėsai, gretos retėja, triušininkystę, kaip verslą, renkasi vis mažiau žmonių.

„Visiškai neremiama sritis. Mums juk viskas brango – ir pašarai, ir resursai. Paprasčiausia, susiskaičiuojame, kad auginti triušį neapsimoka. Nebent tai lieka hobis, – VL paaiškino ūkininkas. – Pastarieji dveji metai parodė, kad auginant mėsai, suskaičiavus išlaidas, triušienos kilogramo savikaina pasiekė 17 eurų. Kas gali pirkti už tiek? Lietuvoje žmonėms per brangu.“

Triušių augintojas sakė nežinąs, kaip kaimyninėje Lenkijoje triušių augintojai išgyvena, gal juos finansiškai remia vyriausybė, gal kitaip palengvina gyvenimo naštą, kad lenkai ūkininkai daug pigiau prekybai parduoda triušieną. Anot D.Vaškelevičiaus, triušienos kaina Lietuvoje ir Lenkijoje skiriasi panašiai kaip ir politika – ženkliai.

Vieną kitą triušį mėsai dar nuperka ir lietuviai, bet ne taip, kaip buvo iki pandemijos. D.Vaškelevičius netiki, kad pardavimo apimtis būtų galima praplėsti per sveikuoliško maisto parduotuvėles. Sako, galbūt poreikis būtų apie 10 triušių per metus, daugiausia 20, bet iš tiek nė vienas triušių augintojas neišgyvens – parama neatkeliauja, pardavimai smukę, todėl ūkiai, norėdami išlikti, renkasi veislininkystės kryptį. Dainiaus pastebėjimu, ekologiniai triušininkystės ūkiai maždaug prieš 7 metus iš viso dingo iš Lietuvos, o veislinių triušių augintojų dar galima sutikti.

Pats D.Vaškelevičius savo triušių fermoje stabiliai išlaiko 1 200 triušių, tiek yra įsipareigojęs jų auginti, nes ūkio įkūrimui naudojosi Europos Sąjungos parama. Ypač sunku rasti rinką mėsos pardavimui. „Kiek įmanoma šeriame savu pašaru. Viskas, jeigu tik įmanoma, pagaminta ūkio būdu“, – aiškino ūkininkas.

D.Vaškelevičius specialiai triušiams kasmet augina lauką topinambų (bulvinių saulėgrąžų). Triušius palepina pačių augintais sultingais pašarais – morkomis, runkeliais, obuoliais, pačių paruoštu šienu, žole iš ūkio lauko. Darbo ūkelyje užtenka visai šeimai – tėčiui ūkiškuose ruošos darbuose vasarą daug padėjo sūnūs.

Nors triušių prižiūri daug, ūkininko teigimu, prognozės ateičiai, jeigu situacija triušininkystėje nepagerės, nelabai kokios. „Triušininkystė neturėtų būti valdžios užmiršta sritis. O dabar mes nesame priskirti nei prie gyvulininkų, nei prie kurių kitų“, – apgailestavo triušių fermos įkūrėjas iš Prienų rajono.

Brangiai kainuojantis hobis

Tumenčiznos kaime (Molėtų r.) Rimantė Mekienė augina veislinius triušiukus – nykštukinius avinukus. Tiesa, jie skirti ne mėsai, o auginimui namuose. Jos teigimu, šiemet jai gerai sekėsi, fermoje auga spalvoti triušiukai nykštukai. Vasarai baigiantis su jaunikliais jų šeimininkė suskaičiuoja apie šimtą. „Pasirinkau auginti nykštukinius triušiukus, nes buvau nupirkusi vaikams dvi pateles. Ir pati nejučiomis susirgau ta liga“, – atviravo triušių augintoja.

Ji pasakojo, kad prieš keletą metų Lietuvoje dar nebuvo grynaveislių triušių, skirtų auginti namuose. Jų augino gal tik viena veisėja. Moteris įsitikinusi, kad tokius triušius, kuriuos dabar augina jos šeima, tinka auginti tik namuose. Jie jokiu būdu nėra skirti mėsai. Šie triušiai yra mažiukai.

Be nykštukinių avinukų, Rimantė dar turi Angoros veislės triušių. Dar tik susipažįsta su šios veislės atstovais, nusipirko prieš pusantro mėnesio, todėl pabandys auginti bei veisti Angoros triušius. „Labai brangus šis mano pomėgis. Reikia susipirkti, susivežti viską, ko jiems reikia, tik taip ir gali auginti tinkamomis sąlygomis – reikalingi narveliai, maistas. Šiemet triušiams skirti pašarai labai brangūs. Dar būtini vitaminai, skiepai. Kai suskaičiuoju, viskas labai daug kainuoja. Kažkaip verčiamės – iš vienur paimame, į kitur įdedame“, – pasakojo Rimantė.

Augintoja dar tik svajoja gauti grąžą, parduoti veislinius triušiukus. Šiemet parodoms pasiliko netoli 30 triušių. Jie važinėja kartu su šeimininke. Su savo triušiais R.Mekienė šiemet dalyvavo parodoje Lenkijoje, Latvijoje, ne vieną kartą triušiukus parodė parodose Lietuvoje. Rugsėjo 10 dieną vėl važiuos į Lenkiją. Rugsėjo 21–24 dienomis dalyvaus triušių parodose Kaune. Po to vešis augintinius į Latviją. Tada vėl planuojamos dvi parodos Lietuvoje. Parodų tiek, kad tik spėk suktis.

Rimantės veislynui daugiau kaip dveji metai. Parodose jau yra gavusi nemažai apdovanojimų už gerai užaugintus ir puikiai įvertintus triušius. Jos teigimu, iš to kyla savotiškas azartas. Bet finansiškai, anot triušių augintojos, dalyvaudama parodose ji gauna tik diplomą ir pagal apdovanojimą skirtas statulėles. „Čia mano hobis, reikalaujantis labai daug išlaidų, darbo ir laiko. Vien narvelius išvalyti kiek laiko užtrunka. Visus apeiti, apžiūrėti, pamaitinti, pagirdyti. Man ir vaikai padeda“, – teigė R.Mekienė.

Sugalvojo papildomą verslą

Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos pirmininkas Eduardas Kubilius su žmona Rita triušininkystės ūkį puoselėja Ėriškių kaime (Panevėžio r.). Čia auginami satinų, Japonijos, reksų, ugninių, marderių veislės triušiai. Ši sutuoktinių veikla tęsiasi 25 metus.

Kubiliai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo plėtoti veislinę triušininkystę – daug dėmesio skiria kailinių veislių ilgaausiams. Ūkininkas triušius šeria savo išaugintais ir pagamintais pašarais – miežių, avižų, ankštinių kultūrų, liucernų mišiniais. „Aš pats gaminuosi pašarus. Pirktinių pašarų kainos kandžiojasi. Tad triušių augintojai bando suktis iš padėties visokiais būdais“, – tikino E.Kubilius, dabar su žmona Rita šeriantis apie 100 motininių patelių.

Jis teigė, kad pastaraisiais metais laukų nesertifikuoja, todėl negali sakyti, kad juose – ekologiniai pasėliai. Tačiau tai, kas auga, natūralu – netręšia ir nepurškia. 4 ha žemės įsėjęs liucernos, dobilų, rytinių ožiarūčių, kad būtų baltyminga žolė.

Jie džiaugiasi, kad triušiai gauna sveikus pašarus. Aišku, anot savininko, jų triušynas nėra pramoninis. Kai augina mėsai, 6 kartus per metus kergia pateles ir jos „išsieikvoja“. Jų vietą užima kitos ir užsisuka gamybos ratas. Augindami veislei pateles kergia porą ar vieną kartą per metus, priklausomai nuo veislės. Prie motinos triušiukus laiko net tris mėnesius, kad jie sustiprėtų – augina neintensyviai, neatjunko per anksti. Skiriasi ir pašarai – nenaudoja sojos, kuri dažnai būna genetiškai modifikuota, išspaudų. Panaudoja truputį šalto spaudimo rapsų, kanapių, linų sėmenų išspaudų. „Mūsų tikslas – užauginti veislei. Mes ir geriname, prižiūrime, ir kažką stengiamės patys išvedinėti. Idėjų yra“, – sakė E.Kubilius.

Sutuoktiniai panaudoja ir triušių kailiukus. Pagal poreikį iš jų pasiuva šiltų kepurių, pirštinių, šlepečių, liemenių ir net kailinukų. Papildomo verslo sumanytojo teigimu, jie neštampuoja ir į parduotuves savo siuvinių neveža, tai labiau vienetiniai gaminiai. Cecho nekuria, bet kai laiko turi, siuva. Tai yra rankų darbo gaminiai. „Kantrybės, žinių, patirties reikia turėti. Aš pats turiu rankų darbo triušinę kepurę pasisiuvęs daugiau kaip prieš 10 metų ir niekaip negaliu jos sunešioti – ilgaamžė“, – pastebėjo E.Kubilius.

Pasak pašnekovo, šį amatą jiedu su žmona Rita atrado besikalbėdami. Suprato, kad per tiek metų susikaupė geros kokybės kailiukų, kodėl nepabandžius iš jų kažką pasiūti. „Jeigu mes per 25 metus nežlugome, tai dirbsime ir toliau. Šviečiame, supažindiname vaikus, leidžiame paglostyti triušius, čia pat vietoje leidžiame vaikams iš kailiuko pasisiūti darbelį“, – kalbėjo E.Kubilius.

Sunkiausia – ekonominė pusė

Tie, kurie augina triušius mėsai, pasak Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos vadovo, niekaip nėra remiami, tik deklaruojami pasėliai, kai mišrus ūkis. Pačių Kubilių ūkis mišrus. Turi pasėlių, bet dėl kelių hektarų kombaino nepirksi, kaip ir didelio traktoriaus, apsiribojama smulkia technika. „Deklaravai pasėlius, gavai kapeikas, o už pievas iš viso juokingi pinigai. Veislininkystė yra dalinai remiama, bet netiesiogiai čia mokami pinigai tam, kuris augina triušius. Dalyvavimas parodose, triušių vertinimas, šiek tiek tai yra remiama“, – sakė pašnekovas.

Pasak E.Kubiliaus, dabar jų asociacija vienija 30 triušių augintojų. Pavyksta pritraukti ir jaunimo – 16 metų Aretas Stankūnas iš Pakruojo rajono į asociaciją su tėvelio leidimu yra įstojęs, kai jam tebuvo 14 metų, jaunuolis jau dalyvauja parodose su savo augintiniais.

„Be abejonės, sunkumų yra, dabar visiems sunku – pašarų kainos siaubingai šoktelėjo. Triušių augintojai trauko pečiais – ką dabar jiems daryti? Patys gamintis pašarus ne visi turi galimybių. Net ir tos pačios veislinės medžiagos, tegul ir ne visa ji būna veislinė, kainos išaugusios, o mėsos kaina nepakilo tiek, kiek kilo būtinos auginimo išlaidos. Taip, kad čia tokio didelio entuziazmo reikia. Verslą iš to sunku padaryti“, – atvirai sakė asociacijos vadovas.

E.Kubiliaus duomenimis, specialiai auginančių triušius mėsai yra vos keletas žmonių per visą Lietuvą, bet jie veislininkyste neužsiima – augina pramoniniu būdu. Tuo tarpu Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacija savo narius traukia tuos, kurie nori prižiūrėti ir gerinti triušių veisles. Sudarę selekcijos planus, kuriuos yra patvirtinusi Žemės ūkio ministerija. Asociacija veda apskaitą, pildo kilmės knygas. Yra įstoję į Europos Sąjungos smulkiųjų gyvūnų paukščių ir triušių augintojų asociaciją. Vieninteliai Lietuvai su savo triušiais atstovauja Europoje.

IŠNAŠA

D.Vaškelevičius: „Pastarieji dveji metai parodė, kad auginant mėsai, suskaičiavus išlaidas, triušienos kilogramo savikaina pasiekė 17 eurų. Kas gali pirkti už tiek? Lietuvoje žmonėms per brangu.“

R.Mekienė: „Šiemet triušiams skirti pašarai labai brangūs. Dar būtini vitaminai, skiepai. Kai suskaičiuoju, viskas labai daug kainuoja. Kažkaip verčiamės – iš vienur paimame, į kitur įdedame.“

E.Kubilius: „Aš pats gaminuosi pašarus. Pirktinių pašarų kainos kandžiojasi. Net ir tos pačios veislinės medžiagos, tegul ir ne visa ji būna veislinė, kainos išaugusios, o mėsos kaina nepakilo tiek, kiek kilo būtinos auginimo išlaidos. Verslą iš to sunku padaryti.“

Dainiaus Vaškelevičiaus ūkio nuotr.

Dainius Vaskelevicius

Rimantės Mekienės albumo nuotr.

Nykstukinis avinukas,1

R.Mekienės augintiniai