Nuo rugsėjo pradžios plūsta žinios apie rusiškų grūdų, galimai kartu su grūdais iš užgrobtų Ukrainos žemių, tranzitą per Baltijos jūros uostus. Politikų ir žemdirbių pozicija vieninga, nors Baltijos šalyse siūlomi sprendimai kol kas įvairuoja.

Nauji srautai

Grūdus iš okupuotų Ukrainos teritorijų Rusija siekia eksportuoti galimai pasinaudodama ir Baltijos šalių uostais, nors kelias tolimas ir ekonominiu požiūriu nepatrauklus: geležinkeliu, per Baltarusiją iki Kaliningrado srities, o iš ten – į Lietuvos pajūrį.

Nepatrauklus kelias vis dėlto gali būti pasitelktas, nes liepos pabaigoje Juodosios ir Azovo jūrų baseinas dėl karo veiksmų laivybai faktiškai užblokuotas. Tai skaudžiai smogia abiem pusėms. Ukrainos šaltiniai svarsto, kad Rusija patiria daugiau ekonominių nuostolių.

Vis dėlto Ukrainos žemės ūkyje taip pat susidariusi sudėtinga padėtis, stringant eksportui derliaus kainos katastrofiškai smunka. Ukrainos vyriausybė vienu metu siekia plėsti alternatyvius eksporto maršrutus, žemės ūkio gamintojus paremti finansiškai ir laikinai sandėliuojant derlių bei deda pastangas atkurti pilnavertį eksportą per jūrų uostus.

Šalies Žemės ūkio politikos ir maisto ministerijos duomenimis, palyginti su rugpjūčiu, eksporto padėtis rugsėjo mėnesį pagerėjo, vis dėlto eksportuota tik apie 40 proc. reikiamos apimties grūdų.

Alternatyvių kelių ieško ir Rusija. Vienu jų tampa Baltijos jūra. Rusijos grūdų sąjungos preliminariu vertinimu, kuriuo dalijasi Ukrainos žiniasklaida, šį sezoną Rusijos grūdų eksportas per Baltijos šalis gali siekti 5–6 mln. tonų, o jei bus prieinami Estijos uostai – 10 mln. tonų.

Padėtis Ukrainos okupuotose teritorijose stebima pasitelkiant palydovinius duomenis. Plotas apima apie 6 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, didžioji dalis jos nėra apleista, apie 80 proc. kasmet įdirbama.

Ukrainos žemės ūkio politikos ministras Tarasas Vysockis interviu Vokietijos kanalui „Deutshe Welle“ yra minėjęs, kad okupuotose žemėse (įskaitant šį sezoną) iš viso galėjo būti pavogta iki 50 mln. tonų žemės ūkio produktų.

Ar neklastojama kilmė?

Sujudimas prasidėjo po žemės ūkio ministro Kęstučio Mažeikos nuotolinio susitikimo su Ukrainos žemės ūkio politikos ministru T.Vysockiu rugsėjo pradžioje, kai Ukrainos atstovai perspėjo partnerius dėl šalies agresorės bandymo pasinaudoti ES šalių infrastruktūra, ypač Baltijos valstybių uostais, bei paragino užtikrinti veiksmingą grūdų kilmės kontrolę.

Lietuva operatyviai reagavo. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) Klaipėdos uoste pradėjo imti rusiškų grūdų siuntos mėginius jų kilmei nustatyti. Mėginiai pristatomi į Nacionalinį maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutą (NMVRI).

Dėmesio centre atsidūrė verslas, kuris iki šiol visuomenei beveik nematomas. Tačiau tame versle sukosi dideli pinigai, darbo turėjo uostai, geležinkeliai, krovos grupės, tarp jų ir atstovaujančios Rusijos kompanijoms. Ar verslas suksis ir toliau?

Kaip „Valstiečių laikraščiui“ paaiškino VMVT atstovė Aistė Prielgauskaitė, NMVRI sprendžia, į kurią laboratoriją pagal turimas paslaugų sutartis siųsti įvertinti, ar paimtų mėginių kilmės šalis nėra Ukraina. Tokie tyrimai užtrunka ne mažiau nei 3 savaites, todėl pirmuosius rezultatus tikimasi turėti ne anksčiau kaip šio mėnesio pabaigoje.

Grūdų iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų nepatikimų šalių tranzito per muitinės sandėlius kontrolė sugriežtinta jau prieš 2 metus, tačiau privalomas kiekvienos siuntos (įskaitant kiekvieną vagoną) tyrimas geografinei kilmei nustatyti iki šiol taikytas tik pašariniams grūdams.

Šiuo metu derinamas VMVT bendradarbiaujant su kitomis institucijomis parengtas teisės akto projektas, kad tikrosios geografinės kilmės nustatymo tyrimai būtų taikomi ne tik pašariniams, bet ir maistui skirtiems grūdams. Nauja ir tai, kad įsigaliojus teisės aktui siuntėjas būtų įpareigotas apie krovinį pranešti iš anksto.

Paėmus mėginius, grūdų siunta nėra stabdoma, tačiau paaiškėjus, kad joje esama grūdų iš Ukrainos, nedelsiant būtų pasidalyta informacija su Europos Komisija bei kitomis ES šalimis narėmis.

Tikslas – didinti nepatrauklumą

Per dvejus metus, kai tiriami iš šios krypties atvykstantys pašariniai grūdai, tokių atvejų nebuvo. „Nuo šios tvarkos įsigaliojimo 2024 metais tokių siuntų į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą nebuvo atvykę“, – patvirtina VMVT atstovė.

Manoma, jog būtent geografinės kilmės patikros atgraso naudotis šiuo eksporto kanalu, juo labiau kad jos gerokai pabrangina krovinį – tyrimų išlaidos tenka siuntėjams ar tarpininkams. Vienas mėginys atsieina apie 1,5 tūkst. eurų, o mėginiai imami iš visų sąstato vagonų.

Žemės ūkio ministras K.Mažeika yra užsiminęs apie svarstytinus teisės aktų pakeitimus, kad rusiškų grūdų tranzitas siuntėjams taptų dar labiau nepatrauklus: vagonus galima būtų sulaikyti, mėginius imti jau pasienyje – Pagėgiuose, Kybartuose.

Tirs ir latviai

Iki šiol ES vienintelė Lietuva taikė tranzitu gabenamų grūdų geografinės kilmės patikras. Dabar grūdų patikros schemą pradeda taikyti ir Latvija. Iš Baltijos šalių ji aštriausiai susiduria su Rusijos kilmės grūdų tranzito problema. Palyginti su praėjusiais metais, tranzitas per Latvijos uostus išaugo daugiau nei dvigubai.

Geografinės grūdų kilmės nustatymo technologijos savininkė yra Jungtinė Karalystė. Ukraina, bendradarbiaudama su ja bei Lietuva, 2024 metais pradėjo bendrą projektą identifikuojant grūdus iš Ukrainos. Yra surinkti grūdų pavyzdžiai iš visų šiuo metu laikinai okupuotų teritorijų.

Kiekvienas pavyzdys turi unikalius žymenis, susijusius su klimatu, dirvožemiu ir kitomis auginimo vietovės savybėmis. Remiantis šiais žymenimis sukurta duomenų bazė, leidžianti beveik idealiai identifikuoti grūdo kilmę. Mėginys tyrimui siunčiamas į laboratoriją Vokietijoje arba Prancūzijoje, tuomet patvirtinimui į Jungtinę Karalystę.

Vertybių ir konkurencijos klausimas

Nauja realybė sukėlė žemdirbių bendruomenių ir vyriausybių susirūpinimą. Pirmiausia akcentuojamas vertybinis, moralinis aspektas. Grūdai iš Rusijos dažnai vadinami kruvinais: jie gali būti maišomi su derliumi iš užgrobtų teritorijų; iš jų eksporto pelnosi šalies agresorės biudžetas, karo mašina.

Viešojoje erdvėje diskusijos šia tema Lietuvoje kol kas labiau matomos žiniasklaidoje. Žurnalistų pasiteirautas apie rusiškų grūdų tranzitą principingai pasisakė premjeras Mindaugas Sinkevičius. „Mes tikrai laisva ranka neleisime mūsų uosto infrastruktūra, geležinkeliu naudotis taip, kad paskiau kiltų abejonių, nes į mus žiūri ir mūsų partneriai Ukrainoje, kaip mes elgiamės“, – premjerą citavo BNS.

Grūdų augintojai ir prekybininkai taip pat kelia klausimą: kodėl apskritai vyksta rusiškų grūdų tranzitas? Keliamas konkurencingumo klausimas – pažeidžiami Lietuvos verslo, augintojų interesai.

Pasak Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos (LGPPA), rusiškų grūdų tranzitas tapo naujų iššūkiu: „<...> grūdai 10–15 proc. pigesni, ir tai mažina Lietuvos bei Latvijos grūdų konkurencingumą, ir šio eksporto pasekmės šių šalių ūkininkams bei eksportuotojams bus milžiniškos. Skaudžiai atsilieps ne tik grūdų kaina. Grūdams iš šio regiono eksportuoti reikės ir daugiau laivų <...>. Taigi, dėl kelių krovos kompanijų ir geležinkelių bendrovių noro užsidirbti, šalies ūkininkai ir eksportuotojai patirs didelių nuostolių.“

Lietuvos grūdų augintojų asociacija (LGAA) piktinasi: „Ar leisime Lietuvos infrastruktūrai tapti Rusijos grūdų eksporto koridoriumi?“ Asociacijos pirmininkas Audrius Vanagas vienareikšmiškas: Lietuvos keliai, geležinkeliai ir Klaipėdos uostas neturi padėti agresorei spręsti jos logistikos problemų.

Ypač šokiruoja faktas, kad rusiški grūdai ne tik užima vietą uostų terminaluose ir jiems suteikiama krovos pirmenybė, bet ir kad tokie grūdai laivuose gali atsidurti kartu su Lietuvos augintojų grūdais. Prieš gerą savaitę iš Klaipėdos išvyko vienas toks laivas su 50 tūkst. tonų grūdų kroviniu, kartu buvo pakrauta ir apie 2 tūkst. tonų lietuviškų grūdų.

LGPPA nuo to atsiriboja tvirtindama, kad Lietuvos grūdų eksporto kompanijos nekrauna rusiškų grūdų, tai yra krovinio užsakovo reikalas. Pasak šios asociacijos, grūdus krauna rusiškos kompanijos per Lietuvoje registruotus tarpininkus. LGPPA teigimu, grūdų krovimą per Klaipėdos uostą užkardytų Pinigų plovimo prevencijos kontrolė, transportavimo mokesčiai, neiškrautų vagonų sulaikymas (kol bus atlikti grūdų kilmės tyrimai).

Panašios nuotaikos ir Latvijoje bei Estijoje, nors pastaroji šalis su rusiškos kilmės grūdų tranzito problema beveik nesusiduria.

Kirs iš peties?

Rugsėjo pabaigoje Briuselyje posėdžiaus ES žemės ūkio ir žuvininkystės taryba. Šiame formate rengiamasi aptarti Baltijos šalyse dėl rusiškos kilmės grūdų tranzito susidariusią padėtį.

Latvija jau dabar ruošia tam tikrus politinius sprendimus. Grūdų geografinės kilmės tyrimu latvių politikai nenori apsiriboti. Vyriausybė pasiūlė 300 proc. tarifu apmokestinti rusiškus ir baltarusiškus grūdus, o Latvijos Seime vienos politinės partijos iniciatyva atsirado dar griežtesnės priemonės siūlymas – visiškai uždrausti Rusijos ir Baltarusijos grūdų tranzitą per Latviją.

Sprendžiant iš mūsų šalies ir Estijos premjerų itin glaustų pasisakymų, panašu, kad griežčiausia sankcija atitiktų visų trijų Baltijos šalių nuostatas, tačiau kol kas tai tik deklaratyvūs pasisakymai.

Tuo metu ekspertai primena, kad 2024 metais, kai ES sprendė Rusijos grūdų klausimą, Europos Komisija pasirinko aukštus importo muitus (dėl to faktiškai rusiški grūdai nėra importuojami), bet tyčia paliko tranzitą į trečiąsias šalis atsižvelgiant, kad galutinis gavėjas yra Afrikos ir kitos maisto stokojančios trečiojo pasaulio šalys. Užtikrinti tranzito laisvę, be to, reikalauja Pasaulio prekybos organizacija.

Ar su naujais draudimais nekyla pavojus įsivelti į tarptautinius teismus? Lietuva, 2022 metais nutraukusi baltarusiškų trąšų tranzitą per Klaipėdą, iki šiol bylinėjasi tarptautiniame arbitražo teisme Hagoje su „Belaruskalij“ ir „Hasenberg“, per 2024–2026 metų laikotarpį Vyriausybei tai jau kainavo gerokai per 3 mln. eurų.

Vertybiniai klausimai susiduria su ES ir tarptautine teise. Apie savo interesus kalba ir verslas. Krovos kompanijos perspėja, kad tranzito draudimas reikštų prarastus šimtus milijonų eurų, pretenzijas dėl jau sudarytų sutarčių nevykdymo, negautas įmonių ir valstybės biudžeto pajamas ir pan.

Dėmesio centre atsidūrė verslas, kuris iki šiol visuomenei beveik nematomas. Tačiau tame versle sukosi dideli pinigai, darbo turėjo uostai, geležinkeliai, krovos grupės, tarp jų ir atstovaujančios Rusijos kompanijoms. Ar verslas suksis ir toliau?