Erdvioje ir svetingoje žinomų natūralios duonos kepėjų Audronės ir Albino Kisielių sodyboje Radviliškių kaime (Panevėžio r.) nuskambėjo jubiliejinė – dešimtoji – naminės duonos kepėjų šventė „Visur duona su pluta“. Čia šurmuliavo mugė, vaikų žaidimai, vyrai mojavo kūlimo spragilais, moterys slaptingai kvietė į aprūkymo žolynų dūmais apeigas, buvo demonstruojami senieji amatai ir skanaujama pagrindinės šventės veikėjos – tikros lietuviškos duonos.

Duoną tiekia į ligonines

Audronei ir Albinui duonos kepimas – šventas darbas. Jau ketvirtį amžiaus jie dirba taip, kad duona ant kasdienio stalo būtų maistas, pasotinantis ne tik kūną, bet ir sielą, o riekė – lyg malda, žyminti dienos pradžią, ir padėka už sėkmingą jos pabaigą. Sėkmingą šeimos verslą įkūrę Kisieliai savo išpuoselėtose plačiose sodybos erdvėse, kur kaip stacijos sunkų duonos gimimo kelią įprasmina tautodailininko Eduardo Tito skulptūros, kasmet sukuria šventę ir kitiems senolių tradicijas išlaikantiems duonos kepėjams bei tokios duonos gerbėjams.

Tik pernai dėl užklupusios pandemijos ir karantino buvo padaryta pertrauka, o šiemet vėl sušurmuliavo duonos kepėjų šventė – jubiliejinė. „Karantiną išgyvenome, nė vienas darbuotojas nesusirgo, gamybos nebuvome sustabdę, nors apimtys sumažėjo. Mes dalyvaujame mugėse, įvairiuose kituose renginiuose. Kai jie užsidarė, neliko prekybos, bet nedejuojame. Esame laimėję viešųjų pirkimų konkursus, duoną tiekiame Panevėžio, Pasvalio ligoninėms, socialinėms įstaigoms. Mūsų duona prekiaujama didesniuose „Maxima“ prekybos centruose, mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose. Dirbame ir nesiskundžiame“, – šypsojosi A.Kisielienė.

Kaime labai geidžiamas darbdavys

Organizatoriai laukė daugiau dalyvių, tačiau ne visi galėjo atvykti. „Natūralios duonos kepėjų nėra daug. O su didžiosiomis kepyklomis niekada nekonkuravome ir nekonkuruosime, mes pasirinkome kitą kelią – kepame natūralią duoną, be jokių cheminių priedų, ji brangesnė, bet tikra“, – teigė prieš 25-erius metus pedagoginį darbą į tradicinės kaimiškos duonos kepimą iškeitusi filologė.

Kasmet duonos šventėje apsilankantis Panevėžio rajono savivaldybės meras Povilas Žagunis pasidžiaugė, kad Audronė ir Albinas kuria verslą šiame krašte. „Jeigu anksčiau žinojome, kad skaniausia yra mamos ar močiutės kepama duona, dabar daug kam skaniausia Kisielių duona. Smagu, kad jie svetingi, paveldėjo gerą senovės lietuvių bruožą dalintis su kitais geromis emocijomis, duonos kvapu“, – pastebėjo meras.

Panevėžio rajono pakraštyje, Krekenavos seniūnijoje įsikūrusioje kepykloje darbuojasi Kisielių šeimos nariai ir dar kelios dešimtys aplinkinių kaimų gyventojų – kartu su keliais pardavėjais didžiuosiuose miestuose iš viso beveik pusšimtis darbuotojų. Toks darbdavys kaimiškoje vietoje labai geidžiamas.

Formavo ir kepė savo duoną

„Ilgus metus pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas, lydintis nuo lopšio iki karsto, buvo juoda ruginė duona – sunkiai auginta, nupjauta, išdžiovinta, iškulta, sumalta, rauginta, rankomis minkyta, išglostyta, ant ajerų paguldyta, peržegnota, krosnyje iškepta, atvėsinta, kvepianti taip, kad net graudu... Tokia svarbi, tokia šventa, visose apeigose naudojama, nuo visų bėdų, net nuo mirties sauganti“, – kasdienę duoną šlovinančiais žodžiais renginį pradėjo kartu su ūkininkais Kisieliais duonos kepėjų šventę organizuojančio Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro meno vadovė, mėgėjų teatro režisierė Jurga Švagždienė. Ji ir pati gerai žino kaimiškos duonos kvapą bei skonį, nes šeimą maitina ir draugus vaišina savo kepta duona.

Duonos gimimo kelias fragmentiškai atkartotas ir duonos kepėjų šventėje. Ir suaugusieji, ir vaikai mojavo spragilais, kuriais anksčiau buvo kuliami javai, Ramygalos malūno atstovai leido išbandyti, kaip senomis girnomis malami miltai. O Kisielių pirmosios duonos kepyklos vietoje įrengtose edukacinėse patalpose šventės dalyviai buvo kviečiami savo rankomis išglostyti ir suformuoti duonos kepaliuką, kuris kartu su kitais pašautas į karštą krosnį.

Čia jau bene septynerius metus rengiamos edukacinės programos. Buvusi mokytoja A.Kisielienė prisipažino, kad edukaciniai užsiėmimai kompensuoja pedagoginio darbo ilgesį ir tiek suaugusiems, tiek vaikams leidžia iš arti pamatyti duonos kelionę nuo duonkubilio iki stalo.

Nuo pasirinkimo raibo akys

Kaimyninio kaimo gyventoja Nijolė Adamkevičienė, dviejų rajone žinomų ūkininkų motina, į šventę atsivežė savo keptų skanėstų. Naminės duonos sakė jau nekepanti, pasitenkinanti pirktine, bet kepimo proceso nepamiršo. „Reikia išmanyti, kaip maišyti, raugti, laikyti, daug kas priklauso nuo krosnies bei kepėjos nuotaikos“, – pastebėjo ji.

Savo keptą naminę duoną pirmą kartą šventėje siūlė Daiva ir Ženia Karaman iš Miežiškių seniūnijos. „Ne kartą dalyvavome šioje šventėje, šiemet pasiryžome atsivežti savo duonos. Kepu ne aš, ukrainietis vyras išmoko kepti lietuvišką duoną“, – šypsojosi Daiva.

Ukrainietis kepti duoną išmoko būtent Kisielių kepykloje. O Audronei ir Albinui natūralaus duonos raugo bei pirmąją naminės duonos kepimo patirtį perdavė Miežiškių seniūnijos Nibragalio kaime tebegyvenanti jau prieš šimto metų artėjanti senolė Petronėlė Kurulienė. Ji pati Radviliškiuose iškepė pirmąjį kepalą ir palaimino: „Darykit, vaikeliai, kaip išmanote.“ Jos garbei pirmoji Kisielių duona pavadinta Petronėlės vardu. Kulinarinio paveldo sertifikatu įvertinta, „Agrobalt“ apdovanojimus pelniusi duona iki šiol vartotojų mėgstama ir perkama.

Dabar nuo Radviliškių kaimo kepyklos asortimento raibsta akys ir tįsta seilės – išsirinks ir tradicinio, ir pikantiško skonio mėgėjai. Vieni šventės dalyviai iškart žinojo, koks gaminys jų mėgstamas. Kitiems reikėjo ilgiau pagalvoti, ką pasirinkti: saldesnės, rūgštesnės ar visai becukrės ruginės duonos, pagardintos kanapėmis, moliūgų sėklomis, vaisiais, šviesios duonos su sėlenomis, linų sėklomis ir kt. Dažna moteris prašė duonos su vaisiais, taikliai pavadintos „Ponių džiaugsmas“, kuria galima mėgautis vietoje deserto. O vyrai rodė į česnaku ir lašinukais pagardintą duoną.

Širdis apsąla išvydus konditerijos gaminius. Bene labiausiai žinomas ir labai mėgstamas iš aukščiausios kokybės produktų kepamas šimtalapis, kuris parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“ buvo įvertintas aukso medaliu. Medalių bei apdovanojimų Audronės ir Albino kraitėje – daugybė. Visi jie pelnyti atsidavusiu, nuosekliu ir nuoširdžiu darbu.

Duonos kepėjai nuolat išbando naujoves, siūlo vartotojams naujų gaminių ir skonių. „Šių metų naujovė – grikių duona, nors iš tikrųjų tai nėra jokia naujiena. Mūsų kryptis – tradicinis gaminys, lietuvio gomuriui priimtinas, skanus ir sveikas“, – trumpai apibūdino A.Kisielienė.

Žolynų dūmai – nuo velnių ir virusų

Trakiškio moterys kvietė išbandyti iš senolių perimtą aprūkymą žolynų dūmais, kad velniai atstotų ir piktos dvasios nesikerotų. Po aprūkymo ne vienas prisipažino, kad dabar bus nebaisus ir bet kokios atmainos koronavirusas. Iš tikrųjų, kaip pasakojo slaptingos ceremonijos žinovės Valentina ir Vladislava, anksčiau žmonės tikėjo aprūkymo įvairių žolelių dūmais galia ir tokiu būdu atsikratydavo įvairių ligų, patirto išgąsčio. Ir dabar, pasak moterų, būna, kad po aprūkymo pradingsta sveikatos bėdos.

Tautodailininkas, juvelyras Igoris Skripka, demonstravęs metalo liejimo technologiją, dėmesį patraukė pernai Rokiškio krašte aptikto reto archeologinio radinio, kuris buvo nusiųstas ekspertizei į Angliją, kopija. Tai – bronzinis durklas, priskiriamas ankstyvojo bronzos amžiaus Varpinių taurių kultūrai. Tai gali būti pats ankstyviausias Lietuvoje žinomas bronzinis gaminys.

Kepyklos šeimininkus pasveikino Seimo narė Guoda Burokienė, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius ir kt. Kaip įprasta, duonos kepėjų šventėje savo kūrybos išmonę demonstravo medžio skulptoriai. Ūpą kėlė folkloro ansambliai „Raskila“ iš Panevėžio, „Upytės Vešeta“, miežiškiečių liaudiškos muzikos kapela „Rudenėlis“, pasirodė mėgėjų teatras „Avilys“ iš Krekenavos, koncertavo dailininkai Laura Remeikienė ir Rolandas Janušas.