Lietuvai smogusi antroji koronaviruso pandemijos banga vėl grasina verslui. Smulkiųjų verslininkų situacija jau pirmosios pandemijos bangos metu buvo labiausiai nepavydėtina. Ar jie atlaikys naujus išbandymus, kurie užsitęs nežinia kiek?Ar verslui užtenka valstybės pagalbos ir kokia ji būtų naudingiausia? Apie tai „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininke Dalia Matukiene.

Kokia verslininkų situacija po pirmosios pandemijos bangos ir karantino?

Pirmosios bangos karantino laikotarpis iš tiesų buvo labai sudėtingas, skaudžiausiai jis kirto tiems verslams, kurie iš karto turėjo užsidaryti. Tačiau pamažu įsilingavo valstybės parama. Tačiau ji nebuvo tokia, apie kokią iš tikrųjų galvojome, tarkim, kaip Vokietijoje – mes taip pat siūlėme tą modelį. Šioje šalyje įmonėms pagal jų dydį ir apyvartų kartelę buvo išmokėtos tam tikros pinigų sumos, iš kurių mažiausia buvo 9 tūkst. eurų.

Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko sudėtingesnius sprendimus, iš kurių labiausiai pasiteisino pati paprasčiausia priemonė – labai smulkioms įmonėms, turinčioms 1–9 darbuotojus, buvo išmokėta 50 proc. gyventojų pajamų mokesčio, sumokėto 2019-aisiais. Tai buvo labai paprasta, suprantama priemonė, smulkioms įmonėms nesukelianti jokios administracinės naštos. Smulkiajam verslui kažkiek padėjo ir tai, kad buvo kompensuota tam tikra patalpų nuomos dalis, kai kuriems įtakos turėjo išėjimas į prastovas, taip pat„Sodros“ ir VMI mokesčių atidėjimas. Tai buvo šioks toks gelbėjimosi ratas, tačiau reikia pripažinti, kad kitomis priemonėmis verslininkai nelabai naudojosi, nes daugelį išgąsdino biurokratiniai suvaržymai.

Ar valstybės pagalba bent kiek amortizavo situaciją ir kas padėtų išgyventi dabar?

Verslas lėšas gauna iš savo vartotojų – jei jiems pasakyta likti namuose, tai jie niekur neis, nepirks, taigi apyvartos sustos. Nors didžiuosiuose prekybos centruose žmonių nemažėja. Parengėme Vyriausybei ir Ekonomikos bei inovacijų ministerijai mūsų siūlomą veiksmų planą, padėsiantį verslui išgyventi. Tai 4 pakopų planas. Jame siūlome tiems, kurie dabar gauna 257 eurų išmokas, mokėti ir toliau.Nepritariame Finansų ministerijos siūlomam Užimtumo įstatymo 51 straipsnio nuostatų keitimui, kad pretenduoti į 257 eurų išmoką galėtų tik dirbantieji savarankiškai, kurie Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) bus įtraukti į nukentėjusiųjų nuo ekstremaliosios situacijos ir karantino dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ūkinės veiklos apribojimų sąrašą. Taryboje įvertinome COVID-19 grėsmių paveiktą situaciją savarankiškos veiklos sektoriuje ir tai, kad visos veiklos, nepriklausomai tiesiogiai ar netiesiogiai, yra paveiktos COVID-19,o tai sukelia didžiules grėsmes verslo išlikimui, todėl siūlome nekeisti Užimtumo rėmimo įstatymo 51 straipsnio, bet tęsti išmokų mokėjimą, kaip numatyta įstatyme.

Įmonėms, kuriose pagal smulkaus verslo įstatymą yra1–9 darbuotojai, sumokėti praėjusių metų 100 proc. sumokėto GPM –tai leistų jiems pragyventi šį karantiną.Didesnėms, turinčioms nuo 10 iki 49 darbuotojų, mokėti 50 proc. pernai sumokėto GPM.Naujai, 2019 m. paskutinį ketvirtį ir šiais metais įsikūrusioms įmonėms mokėti GPM vidurkį. Juk būtent jos negavo jokios paramos. Žinoma, jei valstybė nori užsiimti biurokratiniais žaidimais, tegul tiria, kiek nukentėjo vidutinės įmonės, skaičiuoja procentaliai ir pan., tačiau smulkiuosius reikia atlaisvinti nuo administracinių suvaržymų ir visoms įmonėms, turinčioms mažai darbuotojų, be jokių išlygų mokėti subsidijas. Šitoms grupėms netaikyti jokių papildomų kriterijų, siekiant apsaugoti jas nuo administracinės naštos,o valstybę nuo papildomų sąnaudų –tikrinimų per „Invegą“, „Sodrą“.Tuomet dar bus galimybė kažkaip išlikti.

Kokių dar valdžios veiksmų reikėtų?

Praėjusio karantino metu siūlėme valstybei skubiai suformuoti metinius valstybės rezervo užsakymus iš smulkių ūkininkų ir šeimos ūkių vystytojų, smulkiųjų paslaugų teikėjų ir gamybininkų pirmo būtinumo apsaugos priemonėms ir kitiems su pandemija susijusiems poreikiams. Juk reikia tiesiog neleisti iš trečiųjų šalių įsivežti produktų artam tikrų paslaugų, tarkim, kaukių ar dar ko nors.Tai būtų pati didžiausia parama smulkiems ūkiams ir verslui. Tegul valstybė kaupia rezervą, juk yra globos namai, ligoninės, kažkam reikia juos maitinti, tegul kreipiasi į smulkųjį verslą. Man skambino ūkininkai ir klausė, gal kažkam reikia bulvių, niekas neima. Tai pagalvokite, kiek yra vienišų senukų, kurie neturi duonos kąsnio. Karantino laikotarpiu verslas ir šeimos ūkiai galėtų teikti savo produktus ir paslaugas senjorams, globos namams, ligoninėms, vaikų darželiams ir kitoms įstaigoms. O dabar gi padėtis visiems labai sunki, tačiau sprendimai yra pernelyg supaprastinti – visus uždaryti ir uždėti kaukes. Tačiau ką daryti, kad verslas išgyventų – niekas negalvoja. Juk reikėjo ir sienas daug anksčiau uždaryti, tačiau nieko nebuvo padaryta.

Ar daug smulkiųjų užsidarė, o gal žada užsidaryti?

Jokių duomenų apie tai, kas bankrutuoja, neturime, nes bankroto procedūros sustabdytos, mokesčiai „Sodrai“ ir VMI atidėti, informacijos nerenkame, mes tik girdime žinių, kad jau daug kas užsidaro, nes patiria sunkumų.

Pateikėme siūlymus Ekstremalių situacijų darbo grupei prie Vyriausybės, Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Seimo finansų ir biudžeto komitetui, būsimajai Vyriausybės valdančiajai koalicijai. Šiandien Vyriausybė žada spręsti tuos klausimus. Tačiau gali būti, kad mūsų balsas eilinį kartą į dangų nenueis.