Širvintų rajone, Musninkuose, ūkininkaujantis Vidmantas Verikas beveik tris dešimtmečius savo gyvenimo patirtį dosniai dalija sūnums Martynui ir Liudvikui. Tad neatsitiktinai ir jie pasirinko ūkininko kelią – puoselėja augalininkystės ūkius.

Ėmėsi naujų darbų

V.Verikas pasakojo, kad, iširus kolūkiui, kuriame jis dirbo vairuotoju, jo gyvenimas pasisuko kitu kampu. Vyrui teko ne tik pakeisti savo specializaciją ir plušėti Musninkų ugniagesių komandoje ugniagesiu gelbėtoju, o vėliau – dirbti Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos direktoriumi, bet ir užsiimti ūkininkavimu.

„Manau, kad ūkininkavimas buvo užprogramuotas mano genuose, todėl ir ėmiausi šios veiklos. Juk mano šviesaus atminimo tėvelis buvo agronomas, o mama – kolūkio buhalterė. Žemė man visada buvo labai brangi“, – teigė Vidmantas.

Turėdamas 10 hektarų žemės, pirmuosius žemdirbiškus žingsnius jis žengė bulvininkystės srityje. Auginti bulves, anot V.Veriko, jam sekėsi puikiai, nebuvo problemų ir su jų realizavimu. Tačiau vėliau, rinkai prisipildžius bulvių ir susiaurėjus pirkėjų ratui, jis ėmė auginti grūdines kultūras. Tuo metu Vidmantas rimtai apsisprendė dirbti tik vieną darbą – ūkininkauti.

Išbandė įvairią techniką

V.Verikas teigė, kad vaikus nuo mažų dienų pratino dirbti ūkyje. Vyriausiasis Martynas prie traktoriaus vairo sėdo sulaukęs 12 metų. Jis gerai įvaldė rusišką techniką. Jaunėliui Liudvikui pasisekė, nes jis iš karto turėjo galimybę išbandyti užsienietiško traktoriaus privalumus. Martynas, paprašytas palyginti darbą „Belarus“ ir užsienietišku traktoriumi, tik nusišypsojo. „Tai nesulyginami dalykai. Ardamas laukus su „Belarus“ traktoriumi, skendau dulkėse, jutau, kaip tarp dantų smėlis girgžda. O dirbti nauju vakarietišku traktoriumi – vienas malonumas. Jame – ir kondicionierius, ir muzika, ir kiti privalumai. Išdirbęs visą parą nejaučiu nuovargio“, – teigė Martynas.

Jaunasis ūkininkas modernios technikos įsigijo Europos Sąjungos paramos lėšomis – jis sėkmingai dalyvavo jaunojo ūkininko programoje. Pasak Martyno, užsienietiška technika ne tik komfortiška, bet ir kokybiška. Ji – retai genda, dažniausiai pasitaikantys gedimai – elektros dalies. „Techninė būklė priklauso nuo priežiūros. Jei techniką prižiūri, ji tarnauja ilgiau. Visus gedimus pašaliname patys. Šiuo metu statome naujas, erdvias dirbtuves technikai remontuoti“, – sakė M.Verikas.

Širvintų rajone ūkininkaujančio V.Veriko (centre) sūnūs Martynas (kairėje) ir Liudvikas nuo mažų dienų buvo pratinami dirbti ūkyje.

Ir ugniagesiai, ir ūkininkai

Martynas pasakojo, kad, baigęs Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) vandens apsaugos inžineriją ir valdymą, turėjo galimybių dirbti melioracijos srityje, bet grįžo atgal į tėviškę, nes juto stiprią trauką žemės ūkiui. Šiuo metu jis, be ūkininkavimo, darbuojasi ir Ukmergės rajono Pabaisko ugniagesių komandoje. Neatsilikdamas nuo tėvo ir nuo brolio, ugniagesio darbą pasirinko ir jaunėlis Liudvikas. Jis džiaugėsi galėdamas dirbti Ukmergės rajono Šešuolių ugniagesių komandoje. Pasak jauno vyro, ugniagesio darbas, suteikiantis galimybę dirbti lanksčiu grafiku, sudaro puikias sąlygas ūkininkauti.

„Liudvikas baigė Edukologijos universitetą, turėjo savo šokių studiją, važinėjo po užsienį ir ten skynė laurus, bet vieną dieną suprato, koks yra tikrasis jo pašaukimas“, – šypsodamasis pasakojo Vidmantas. Jis džiaugėsi, kad jaunėlis sūnus sėkmingai darbuojasi augalininkystės ūkyje ir prižiūri 150 hektarų žemės. Vyriausiasis sūnus Martynas ir pats Vidmantas taip pat valdo po tokį patį žemės plotą. Didžiąją jos dalį ūkininkai nuomojasi. Jų kraštuose laisvos žemės nebėra, todėl smarkiai išplėsti ūkio ateityje neplanuojama.

Gelbėjo ES parama

Verikai ūkyje augina kviečius, kvietrugius, miežius, avižas, grikius, rapsus. Didžiąją dalį auginamų kultūrų sudaro žieminiai javai. Praėjusiais metais ūkininkai sėjo puikių rezultatų davusios veislės Skagen kviečius ir naujos – Vileika. Pašnekovai teigė, kad žiemkenčiai peržiemojo gerai, pasėliai atrodo puikiai.

„Kiek kviečių prikulsime šiais metais – sunku pasakyti. Vidutiniškai iš hektaro prikuliame apie 4 tonas. Dirvožemis mūsų kraštuose – prastas. Ant kalniukų vyrauja smėlis, apačioje – durpės, per vidurį – molis. Todėl didesnio derlingumo nepavyksta pasiekti“, – sakė ūkininkai. L.Verikas, kaip ir vyresnis jo brolis, dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros programoje ir ES lėšų dėka įsigijo purkštuvą, navigaciją, džiovyklą.

„Tie metai, kai įsigijau džiovyklą, buvo labai lietingi. Todėl džiovykla labai pagelbėjo, pateisino lūkesčius. Šlapius grūdus 12 tonų talpykloje išdžiovindavome per 3–4 valandas, vidutinio drėgnio – per 2 valandas“, – teigė Liudvikas. Džiovykloje grūdai kokybiškai išvalomi, todėl jų klasė gerokai pakyla. Ūkininkai tvirtino, kad džiovyklos efektyvumo dėka jiems pavyksta pasiekti geresnių finansinių rezultatų. Praėjusiais metais, pirmą kartą per visą ūkininkavimo laikotarpį, jų išauginti kviečiai pasiekė aukščiausią klasę. Verikai džiaugėsi turintys namuose savo „finansų ministrę“ – žmoną ir mamą Daivą, kuri tvarko buhalteriją bei rengia projektus.

Nebijo darbo

Abu Daivos ir Vidmanto Verikų vaikai jau sukūrę savo šeimas. Martyno žmona Rasa dirba vaistinėje ir lepina šeimyną skaniais patiekalais, ypač javapjūtės metu. Liudviko žmona Živilė prižiūri paukštininkystės ūkį, kuriame auginamos vištos dedeklės ir putpelės.

„Per metus viena višta dedeklė padeda 150 kiaušinių. Juos realizuojame Vilniuje ir pačiame ūkyje. Labai populiarūs putpelių kiaušiniai. Jie ne tik maistingi, bet ir skanūs“, – pasakojo Liudvikas, lesalų paukščiams užsiauginantis savame ūkyje. Lesalų gamybai ūkininkas naudoja kviečius ir žirnius, dar prideda mineralų.

„Jei nori gerai gyventi kaime, turi nebijoti darbo. Besikeičiantis žemės ūkis jaunimui tampa labai patrauklus, nes gali įgyvendinti visus sumanymus. Gyvendami kaime galime statytis namus, gerėtis gražia aplinka, mėgautis ramybe“, – tvirtino Martynas. Jis įsitikinęs, kad žemę pamils ir jo trimetis sūnus Mažvydas, kuris ateityje pratęs jo pradėtus darbus.