Šie metai nebuvo palankūs ruošiant žolinius pašarus – vasara lietinga, trūko ilgesnių saulėtų periodų. Labai sunku tikėtis gerų pašarų, kai siloso ar šieno gamybos procese nupjautus žolynus ne kartą merkia lietus. Nieko pakeisime, gyvulius teks šerti tokiais pašarais, kokius pavyko pasigaminti, tačiau labai svarbu juos išsitirti, kad būtų nustatytas maisto medžiagų ir energijos kiekis.

Ypač svarbi žolinių pašarų kokybė yra pienininkystės ūkiui, nes žemoka pieno supirkimo kaina verčia maksimaliai sumažinti produkcijos savikainą ir kuo daugiau pajamų gauti šeriant kuo mažiau brangių koncentratų, optimizuojant pašarų racionus pagal fiziologinius melžiamų karvių poreikius.

Kartais vyresnio amžiaus pienininkystės ūkių savininkai vis dar konservatyviai vertina žolinių pašarų tyrimo svarbą – esą pačios karvutės geriausia laboratorija, gyvuliai visada mieliau ėda skanesnį pašarą, tad viskas kaip ir gerai. Tačiau skanus pašaras ne visada maksimaliai naudingas. Iš patirties galima pasakyti, kad teisingai technologiškai užkonservuotas peraugusios žolės silosas toks pat kvapnus ir noriai ėdamas, kaip ir jaunos, tačiau argi sulyginama jų pašarinė vertė, maistingumas?

Jei pienininkystė yra ūkio pajamų šaltinis, o ne mėgėjiškas ūkininkavimas, tai ir siekis yra primelžti iš karvės kuo daugiau ir pigesnio pieno. Yra atlikta bandymų su karvėmis, kuomet viena grupė buvo šeriama itin kokybišku, o kita – prastu šienainiu. Rezultatas stulbinantis – primilžio skirtumas siekė net 1,5 t pieno per laktaciją. Ir tai – vien žolinio pašaro dėka. Tai neginčijamas įrodymas, kaip svarbu žinoti, kokios kokybės yra ūkyje pagaminti pašarai ir, remiantis jų tyrimo rezultatais, subalansuoti pilnavertį racioną, racionaliausiai panaudojant koncentratus.

Atsižvelgiant į vietovę ir klimato sąlygas, kilograme kokybiško žolės siloso SM būna vidutiniškai 6–6,3 MJ/NEL, o kilograme ypač geros kokybės siloso – 6,6–6,8 MJ/NEL. Suvėlavus ankstyvosios fazės žolės pjūtį, peraugusioje žolėje pirmiausia gerokai padaugėja ląstelienos ir sumažėja energijos. Vėlyvesniu pirmosios žolės augimo tarpsniu žalios ląstelienos kiekis kasdien vidutiniškai padidėja 0,3–0,4 proc., ir vyksta atvirkštinis energijos kitimo procesas (nuo 0,35 iki 0,6 MJ/NEL 1 kg SM). Taip su pavėluotos pjūties silosu karvių bandose žiemą, kai gausiai šeriama šiais pašarais, tik per vieną savaitę prarandama 5–10 kg pieno iš karvės.

Šėrimo specialistai teigia, kad siekiant visapusiškai optimizuoti žiemos racioną, kartu su žolės silosu tikslinga naudoti ir kukurūzų silosą, kuriame yra daugiau krakmolo bei energijos. Toks silosuotų pašarų (žolės ir kukurūzų siloso) derinys (iš viso 35–40 kg per parą) gausus ląstelienos, svarbios mikrobinių procesų vyksmui didžiajame prieskrandyje. Šiame biologiniame „reaktoriuje“ gyvuoja didelis kiekis mikroorganizmų, suskaidančių pašaro maisto medžiagas taip, kad galvijo organizmas galėtų jas lengvai suvirškinti ir panaudoti. Todėl šeriant karves svarbiausia – užtikrinti tolygią ir stabilią mikroorganizmų sudėtį bei mitybą.

Pašarinių žaliavų kokybė ir šėrimas neginčijamai turi daugiausia įtakos melžiamų karvių produktyvumui, palyginti su kitais veiksniais. Norint gerai ir teisingai šerti, reikia optimizuoti šėrimo racioną taip, kad karvė gautų pagrindines maisto medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiais, kurie atitiktų laktacijos laikotarpį.

Kiek maisto ir kitų medžiagų reikia karvei, priklauso nuo jos amžiaus, svorio, laktacijos laikotarpio, pieningumo, aplinkos ir kitų veiksnių. Karvės virškinimo traktas – labai sudėtinga laboratorija, kurios veikla priklauso nuo to, kiek ir kaip šeriama, kokios kokybės pašarai ir koks jų santykis. Pašarų racionų balansavimas yra būtinas pienininkystės ūkyje, o jų koregavimas turi vykti nuolat: pradėjus šerti naujais pašarais (atidarius naujas pašarų saugyklas, nusipirkus įvairių išspaudų ar kitų pašarų), gavus atsakymus apie bandos produktyvumo kontrolės rezultatus. Būtent šie rezultatai ir yra karvių organizmo būklės veidrodis, parodantis, ar tinkamai sudarytas šėrimo racionas bei galimybė ištaisyti daromas šėrimo klaidas.Karvės savo genetines galimybes gaminti pieną visiškai išnaudoja tik tuo atveju, kai racione yra optimalus kiekis visų maisto medžiagų. Jei paros davinyje ilgesnį laiką trūksta kurių nors medžiagų, organizmo atsargos išsenka, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja produktyvumas, karvė suliesėja. Per gausiai šeriamos karvės nutunka, sumažėja apetitas, pereikvojami pašarai, o pieno gamybos genetinis potencialas iki galo neišryškėja.

Ūkyje be specialisto pagalbos sudaryti optimalų maksimalią produkciją ir karvių sveikatą garantuojantį racioną nelengva. Tam reikalingos ne tik techninės priemonės (šėrimo programos), bet ir geras teorinis šio reikalo išmanymas, praktinė patirtis. Raciono sudėtinės dalys balansuojamos atsižvelgiant į komponentų maistinę vertę: sausąsias medžiagas (SM), žaliuosius riebalus, žaliuosius pelenus, žaliuosius baltymus, ląstelieną, ADF, NDF, mikro, makroelementus ir kt.

Nereikėtų spėlioti, kokia pagaminto silosuoto pašaro kokybė – būtina ją ištirti. Šią paslaugą teikia LŽŪKT konsultantai, atvykstantys į ūkį su mobilia pašarų tyrimo įranga (AgriNir analizatoriumi). Ėmėmės šios veiklos, nes siekiame sutaupyti ūkininkų laiko ir pinigų bei pateikti tikslius rezultatus. Tyrimai atliekami ir nedideliuose, ir stambiuose ūkiuose. Pašarų analizatoriumi nustatomi pagrindiniai pašarų kokybės rodikliai – SM, krakmolas, žalieji baltymai, ADF, NDF, pelenai, žalieji riebalai bei NEL, turintys didelę įtaką sudarant visavertį racioną ir užtikrinant maksimalios produkcijos gavimą. Pašarų tyrimai ir rezultatai išaiškėja po 1 minutės. Pinigai už tyrimo paslaugas simboliniai, o nauda – didžiulė.

Pašarai tiriami ir stacionariose laboratorijose (LAMMC Žemdirbystės institute ir kt.). Juos gali nuvežti ir patys ūkininkai, tik svarbu teisingai paimti pašarų mėginius.

Pagrindiniai mėginių paėmimo principai:

• neimti mėginio iš sugedusio siloso dalies (pvz., viršutinio tranšėjos sluoksnio, apie 20 cm);
• siloso mėginius imti tik pasibaigus fermentacijos procesui (praėjus maždaug 40 dienų po jo sudėjimo) ir, jei norime tikslumo, iš kelių kaupo ar tranšėjos vietų (arba kelių rulonų), vėliau užklijuojant paėmimo vietą lipnia juosta, kad nepatektų oro;
• kiekvieno į laboratoriją siunčiamo mėginio masė 0,5–1 kg;
• sudėjus mėginius į maišelius prieš uždarant, iš jų išspaudžiamas oras;
• pritvirtinama etiketė, kurioje nurodoma: ūkis, mėginio aprašymas, mėginio paėmimo bei parengiamas lydintysis dokumentas, kuriame nurodoma pašaro pavadinimas, mėginio paėmimo vieta, data, laikas, kokius tyrimus reikia atlikti, pašaro gamintojas, kontaktinio asmens telefono numeris, el. pašto adresas ir kita svarbi informacija.

Pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius