Lietuvoje populiariausios yra pramoninės mėsinių galvijų veislės – limuzinai, angusai, Šarolė, aubrakai, tačiau vis dažniau ūkininkai pasirenka auginti ir kitokių, kartais labai retų veislių galvijus.

Pirmieji Lietuvoje

Pernai į Lietuvą buvo atvežti pirmieji egzotiniai, iš Afrikos kilę vatusiai, užpernai iš Italijos atkeliavo pirmieji kianų veislės galvijai. O ūkininkės Kristinos Bekampytės-Šiaudienės ūkyje Kūlokų kaime (Marijampolės sav., Liudvinavo sen.) prieš kelis mėnesius apsigyveno keturios deksterių veislės telyčios ir veislinis buliukas. Juos su kilmės dokumentais ūkininkė parsivežė iš Vokietijos.

Egzotinių galvijų auginimu susidomėjusi K.Bekampytė-Šiaudienė teigė, kad galvijai Kūlokų kaime aklimatizavosi gerai. Šiuo metu Suvalkijos krašto ūkininkė deksterius laiko tvarte, bet mano, kad jie puikiausiai galėtų žiemoti ir lauke.

Šie galvijai K.Bekampytės-Šiaudienės ūkyje atsirado netikėtai. Vieną dieną socialiniame tinkle išvydusi įkeltą deksterių nuotrauką, moteris susidomėjo, kas tie mažieji egzotiniai galvijai. Ėmusi domėtis šia veisle, ūkininkė sužinojo, kad jie žemės ūkyje auginami ir kaip mėsiniai, ir kaip pieniniai galvijai.

Pasitaikius progai, kai ūkininkams buvo teikiama parama veisliniams gyvuliams įsigyti, ūkininkė surizikavo. „Tiesiog dėl įdomumo“, – aiškino Kristina, paklausta, kodėl nusprendė įsigyti Lietuvoje dar nematytų gyvulių.

Moters teigimu, patraukė dar ir tai, kad deksterių veislė yra nereikli gamtos sąlygoms. Per 30 metų pasaulyje ji paplito gana plačiai. Mažuosius galvijus į savo ūkius įsileido Naujosios Zelandijos, Australijos, Danijos, Vokietijos, Belgijos ūkininkai. K.Bekampytės-Šiaudienės žiniomis, prieš porą metų šios veislės galvijų įsivežė ir kai kurieEstijos ūkininkai. „Tad ir mes įsigijome. Tuo labiau kad jie tinka ir mėsai, ir pienui“, – privalumus vardijo Kūlokų kaimo ūkininkė.

Veislės aprašyme teigiama, kad karvė vidutiniškai sveria 300–350 kg ir yra nuo 92 iki 107 cm ūgio. Deksteriai yra dviejų tipų – pieniniai ir mėsiniai. Šios veislės karvės yra geros motinos, jų pienas pasižymi labai geromis savybėmis. Deksterių veislės galvijai yra ilgaamžiai, karvės veisimui gali būti reguliariai naudojamos 14 ir daugiau metų. Veršiavimosi problemos retos, o veršeliai dažniausiai atvedami labai greitai.

Bandą plės

Ateityje Suvalkijos krašto ūkininkė ketina bandą plėsti. Sieks, kad augintiniai susilauktų palikuonių. Juolab kad bandai didinti sąlygos palankios, nes ne viena K.Bekampytė-Šiaudienė yra įsivežusi šių egzotinių Lietuvoje galvijų. Dvi veršingos deksterių veislės karvės ir dvi telyčios, turinčios britiškus kilmės dokumentus, papuošė Kauno rajono ūkininkų Adelės ir Vytauto Astromskų ūkį. Jas šie ūkininkai įsigijo Estijoje.

Pasak K.Bekampytės-Šiaudienės, šių galvijų mėsa itin kokybiška – marmurinė ir savito skonio. Todėl ją labai vertina restoranai.

„Galvijininkystės ūkiai Lietuvoje mažėja, bet tie, kas linkę galvijus auginti, tai darys ir toliau. Deksterių veislė patraukli ir dėl to, kad jai reikia mažiau pašaro: tokio kiekio, kokio reikia išmaitinti vienai holšteinų veislės karvei, užtenka išmaitinti dviem deksterių veislės karvėms. Todėl šių karvių laikymo sąnaudos mažesnės“, – skaičiavo Kristina.

Be to, pasak ūkininkės, deksterių veislės galvijai nėra išrankūs pašarui, o prieaugis palyginti neblogas – dvejų metų buliuko mėsos išeiga siekia 56 proc. Augintojos teigimu, dėl tokio kaulų ir mėsos struktūros santykio deksterius auginti labai apsimoka. Pieno šios karvės duoda taip pat nemažą kiekį, todėl K.Bekampytė-Šiaudienė planuoja pasiauginti vieną karvutę ir pabandyti ją melžti. Pienas nėra įprastas, nes gana riebus. Deksterių veislės karvė per parą vidutiniškai duoda apie 10 litrų pieno, jo riebumas siekia 4–5 proc.

Investicija nenusivylė

Maži deksterių veislės galvijai Suvalkijos krašto ūkininkę tarsi užbūrė – tiek grožiu, tiek mėsa, tiek pienu. Moteris neslėpė, kad juos įsigyti ūkiui nemažai atsiėjo. Norint sulaukti paramos reikėjo, kad gyvuliai būtų grynaveisliai ir turėtų kilmės dokumentus. Kainavo ir jų parvežimas iš Vokietijos. Tačiau, ūkininkės teigimu, buvo verta.

Prieš pirkdama galvijus K.Bekampytė-Šiaudienė pasitarė su ilgametę ūkininkavimo patirtį turinčiu tėčiu. Stambus Kūlokų kaimo ūkininkas Juozas Bekampis dukters sumanymo nepeikia, nors egzotiniai gyvūnai ir kainavo daugiau nei pramoniniai.

„Mes gal per daug pripratę iš kiekvieno dalyko gauti pinigą. Tarakonai ir tie turi savo vietą po saule, tai kaip tokiems galvijams atsispirti? Negalima visko matuoti vien tik pinigais“, – kalbėjo J.Bekampis, neslėpdamas, kad šie galvijai skirti ne turtams krauti – jie savo grožiu pirmiausia pagyvina kraštovaizdį, juos pamačius, maloniau širdžiai pasidaro.

Tiesa, J.Bekampio teigimu, už gyvūnų laikymą kraštovaizdžiui pagyvinti Lietuvoje, skirtingai nei daugumoje Europos Sąjungos šalių, išmokos nemokamos, tarsi tai būtų vien tik ūkininko reikalas. Tačiau pažiūrėti tokių galvijų atvažiuoja ir mokinių, ir darželinukų grupės.

Bandyti – nėra blogai

Mindaugas Kinderis, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos l.e.p. direktorius

Kiekvienas augintojas pats sprendžia, ką savo ūkyje auginti. Tačiau tokius galvijus mes vis tiek labiau vertiname kaip egzotiką. Matyt, žmonės mato perspektyvą ir nori išbandyti ką nors naujo. Labai gerai, kad ūkininkai bando.

Tik malonumui

Arūnas Rutkauskas, Lietuvos ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos vadovas

Toks paįvairinimas širdies malonumui – puiku. Tačiau valstybės pagalba turėtų būti skiriama 4–5 plačiau paplitusias veisles auginantiems ūkininkams. Kalbant apie veislininkystę, su 4–5 gyvuliais nieko neįmanoma padaryti – nei selekcijos, nei atrankos. Tos naujos veislės gali būti tik kaip egzotinės – kaip ir šuniukai, kačiukai, kurie veisiami savo malonumui. Valstybei iš to naudos tikrai nebus, juos laikantiems ūkininkams – taip pat. Mūsų asociacija griežtai pasisako prieš tai, kad ir išmokos būtų mokamos, ir valstybės parama teikiama įsigyjant ir auginant tokius gyvulius. Taip neturėtų būti.