Jei lankotės mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose, tikriausiai pastebėjote, kad ten savo produkciją siūlo ne vien bulvių, morkų, kopūstų ar kokių nors uogų pardavėjai. Šiose prekyvietėse neretai galima sutikti ir žmonių, pardavinėjančių namie užaugintus grybus. Tarp tokių – ir suvalkietis Ramūnas Skrinska.

Kitaip nei visi

Vilkaviškyje gyvenantis R.Skrinska naminius grybus auginti pradėjo dar visai neseniai – mažiau nei prieš dvejus metus. Nors šis laikotarpis neatrodo labai ilgas, jo visiškai pakako, kad šiandien vyras apie šiuos augalus žinotų kone viską. Net ir naktį pabudęs iš miegų jis nesunkiai galėtų įvardinti, kokių sąlygų reikia grybams ir kokių klaidų juos auginant geriau vengti. Tiesa, suvalkietis nevadina savęs visų grybų ekspertu. Tik shiitake grybų ir gluosninių kreivabudžių. Kitų grybų jam „prisijaukinti“ kol kas nepavyksta.

Pastaraisiais metais Lietuvoje namuose auginami grybai ėmė sparčiai populiarėti. Ypač japoniški shiitake grybai. Vis daugiau tautiečių jų stengiasi užsiauginti savo reikmėms. Tiesa, mūsų šalies sąlygomis šie grybai dažniausiai auginami lauke, specialia grybiena užkrečiant alksnių ar beržų kelmus. Visgi geriausia juos būtų auginti ant ąžuolo kelmų, nes šio augalo pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „ąžuolo grybą“. Deja, šių tvirtų medžių galima rasti toli gražu ne kiekvienoje sodyboje.

R.Skrinska pasirinko kiek kitokį grybų auginimo būdą – pastato viduje. Vyras pats iš šiaudų gamina šiam tikslui skirtus maišus, užkrečia juos grybiena ir laiko specialiai įrengtose patalpose.

Dėl to, priešingai nei dauguma tautiečių, vilkaviškietis mėgautis grybais gali ištisus metus.

Po euforijos – nusivylimas

Visą gyvenimą Ramūnas labai mėgo grybus. Laisvalaikiu jis dažnai važiuodavo į aplinkinius miškus grybauti, o namo parsinešęs pilnas pintines gėrybių iš jų ką nors būtinai skanaus pasigamindavo. Kai vyras išėjo į pensiją, jam kilo mintis grybų užsiauginti pačiam. „Vieni augina agurkus, kiti – šilauoges, morkas. Aš nusprendžiau šiek tiek išsiskirti“, – šypsojosi suvalkietis.

Jis teigė, kad internete apie grybų auginimą buvo pakankamai informacijos, tereikėjo ją susirasti ir atsirinkti, kas tinka, o kas ne. Tiesa, jis pabrėžė, kad teorinių žinių ne visada pakanka. Praktikoje dažnai viskas vyksta šiek tiek kitaip, nei būna aprašyta knygose.

Vyras pasakojo, kad iš pradžių pasigamino 10 specialių maišų, kuriuos užkrėtė grybiena. 8 iš jų davė norimų rezultatų, tad jau po mėnesio R.Skrinska mėgavosi skaniomis gluosninėmis kreivabudėmis. Pagautas entuziazmo ir azarto, Ramūnas netrukus pasigamino dar 20 maišų ir jau po truputį ėmė galvoti, kur realizuos užaugintus grybus. Vis dėlto šįkart rezultatais teko nusivilti. Net 18 maišų reikėjo išmesti, nes juose niekas neužaugo.

Lietuvoje namuose auginami grybai ėmė sparčiai populiarėti. Ypač japoniški shiitake grybai. Vis daugiau tautiečių jų stengiasi užsiauginti savo reikmėms. Tiesa, mūsų šalies sąlygomis šie grybai dažniausiai auginami lauke, specialia grybiena užkrečiant alksnių ar beržų kelmus. Visgi geriausia juos būtų auginti ant ąžuolo kelmų.

Ėmęs analizuoti galimas klaidas, suvalkietis greitai išsiaiškino, kad į maišus buvo įdėjęs per ilgus šiaudus. Atrodo, tai paprasta smulkmena, tačiau ji ir lėmė, kad grybai tąkart neužaugo. „Ruošiant substratą grybams, šiaudus reikia susmulkinti iki tam tikro ilgio. Priešingu atveju susidaro nereikalingi oro tarpai ir grybai nebeauga“, – paaiškino pašnekovas.

Žada plėstis

R.Skrinska pasakojo, kad substratas gluosninėms kreivabudėms daromas iš susmulkintų, išvirtų ir sterilizuotų šiaudų bei grybienos, kurią tenka pirkti iš tiekėjų. Nors ir bandė, pačiam pasidaryti kokybiškos grybienos vyrui taip ir nepavyko. Gluosninėms kreivabudėms taip pat būtina užtikrinti 10–12 laipsnių temperatūrą, o patalpose nuolat turi būti maždaug 85 proc. drėgmės.

Visiškai kitokių sąlygų reikia japoniškiems shiitake grybams, kuriuos vilkaviškietis pradėjo auginti kiek vėliau nei gluosnines kreivabudes. Japoniškų grybų substratas įprastai gaminamas iš grybienos, kviečių sėlenų ir ąžuolo drožlių, jiems reikia šiek tiek aukštesnės temperatūros bei didesnės drėgmės.

Šiuo metu Ramūnas abiejų rūšių grybus augina vienose maždaug 15 m² ploto patalpose. Visos gamybinės patalpos yra bent tris kartus didesnės. Kadangi kol kas neturi didesnių erdvių, vyras susidūrė su dar vienu iššūkiu – jam teko surasti „aukso viduriuką“ ir sugalvoti, kaip sukurti sąlygas, tenkinančias abiejų rūšių grybus. Ramūnas džiaugėsi, kad po kurį laiką trukusių eksperimentų jam tai pavyko padaryti.

Dar iki rudens suvalkietis ketina įsirengti dar vienas patalpas, kuriose taip pat galėtų auginti grybus. Galbūt tada jam pavyks užtikrinti abiem rūšims idealias sąlygas. „Žadu pasistatyti maždaug 30 m² ploto šiltnamį. Noriu jį apšiltinti, kad net ir šalčiausią žiemą jame būtų užtikrinama 10–12 laipsnių temperatūra“, – planus vardijo pašnekovas.

Įvykių neforsuoja

Vilkaviškietis šiuo metu didžiąją dalį užaugintų grybų realizuoja mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose, daugiausiai – Kauno. Vos pradėjęs auginti grybus nedelsdamas įteisino savo veiklą, pasirūpino visais reikalingais Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) leidimais. Nemažą dalį nedideliame grybų ūkyje esančių įrenginių vyras susikonstravo pats. Bene didžiausias iššūkis – konstruoti savadarbę drėkinimo sistemą, be kurios norimų rezultatų nebūtų.

Šiandien Ramūno namuose grybų galima rasti beveik kiekvieną dieną. Idealiomis sąlygomis jis tikina galintis kas savaitę užauginti daugiau nei 150 kg gluosninių kreivabudžių ir perpus mažesnį kiekį shiitake grybų.

„Į ūkininkų turgelius paprastai vykstu 2–3 kartus per savaitę. Viskas priklauso nuo turimos produkcijos kiekio. Aš pats nelabai galiu paspartinti vykstančių procesų. Čia ne kokių varžtų gamykla. Kada grybai užauga, tada juos ir pjaunu. Aišku, tuo metu, kai grybų pilna ir lauke, stengiuosi namuose jų auginti mažiau. O šiaip naminiai grybai prieš randamus lauke turi vieną didelį privalumą – jie nekirmija. Tereikia durų staktą ištepti specialiu tepalu ir į vidų nepatenka grybų kirmijimą skatinantys parazitai. Paprastai parduodu viską, ką užauginu. Man tai ne tik hobis, bet ir šioks toks verslas – puikus priedas prie pensijos. Galbūt ir galėčiau labiau forsuoti įvykius ir grybų užauginti dar daugiau, tačiau tuomet prasidėtų sunkus darbas ir greičiausiai dingtų malonumas. O aš to nenoriu. Man smagu dirbti sau, neturėti viršininko“, – juokėsi R.Skrinska.

Nesėkmingi bandymai

Tiek pats Ramūnas, tiek jo klientai grybus vertina ne vien dėl skonio, bet ir dėl medicininių savybių. Pavyzdžiui, shiitake grybas buvo žinomas Kinijoje daugiau nei prieš 2 tūkst. metų. Šis grybas yra populiarus ne tik Azijos šalyse, bet ir visame pasaulyje, o naudingosios jo savybės aprašytos įvairiuose moksliniuose straipsniuose, tyrimuose.

„Pasaulyje turbūt nėra labiau tyrinėjamo grybo nei shiitake. Mokslininkai net yra radę įrodymų, kad jie padeda kovoti su vėžiu bei įvairių rūšių virusais. Dėl daugybės naudingų šių grybų savybių, juos galima naudoti ir kaip profilaktinę priemonę, kuri prailgina jaunystę ir stiprina sveikatą“, – pasakojo R.Skrinska.

Vyras bandė auginti ir dar dviejų rūšių grybus – liūto karčių bei eringi grybus, dar vadinamus karališkaisiais trimitais, tačiau kol kas nesėkmingai.

„Jiems reikia šiek tiek kitokių sąlygų, nei šiuo metu mano auginamiems grybams. Iki šiol eksperimentai su jais nepavyko, tačiau rankų nenuleisiu. Tikrai dar mėginsiu surasti sėkmingą formulę ir išmokti auginti šiuos grybus. Kita vertus, lietuviai sunkiai priima naujoves, tad nežinau, kaip sektųsi naujų grybų realizacija“, – svarstė pašnekovas.