Kybeikių kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantys Audrius ir Jolanta Savickai valdo tvirtą gyvulininkystės bei augalininkystės ūkį. Darbuotis tėvams padeda augantys ir it ąžuolai tvirtėjantys penki sūnūs.

Neblogas sezonas

Šiais metais, bent jau Suvalkijoje, žemdirbiai derliumi skųstis negali. Ne išimtis ir Savickai. Iš hektaro žieminių kviečių laukų šeima prikūlė kiek daugiau nei po 6 t grūdų, o iš rapsų – 3,5 t. Panašūs rodikliai fiksuoti ir praėjusiais metais. Skirtumas tik tas, kad šiemet buvo aukštesnės grūdų supirkimo kainos, tačiau ir išlaidos ūkyje labai išaugo.

Beveik trečdalį užauginto derliaus Savickai buvo įsipareigoję parduoti pagal iš anksto sudarytas sutartis. Nors dalis žemdirbių šiemet džiaugėsi užfiksuotomis kainomis, Kybeikių kaimo ūkininkai to paties padaryti negalėjo – per javapjūtę grūdai buvo superkami šiek tiek brangiau. Tiesa, viso prikulto derliaus suvalkiečiai į punktus iš karto neišvežė. Kaip ir kasmet, dalį derliaus jie pasiliko namuose – žada parduoti artėjant pavasariui. Pasak ūkininkų, tuomet kainos dažniausiai būna šiek tiek aukštesnės.

Šiais metais dėl drastiškai išaugusių trąšų ir chemikalų kainų Savickams, priešingai nei daugeliui kitų žemdirbių, neteko nukentėti. Visą reikiamą produkciją jie buvo nusipirkę dar praėjusį rudenį. Vis dėlto artimiausiu metu Kybeikių kaimo gyventojai ketina atlikti žemės tyrimus, o ateityje laukuose barstomų trąšų kiekį planuoja sumažinti perpus.

„Pernai pasisekė laiku įsigyti trąšų, tačiau šiemet jau teks keisti ūkininkavimo įpročius. Dabartinės kainos visus žemdirbius verčia skaičiuoti“, – sakė A.Savickas.

Šiuo metu darbai ūkyje, bent jau augalininkystės sektoriuje, beveik baigti. Beliko užarti keletą laukų ir techniką bus galima saugiai pastatyti į garažus žiemai.

Dalies atsisakė

Nors greitai į laukus važiuoti bent kurį laiką jau nebereikės, darbo ūkyje tikrai netrūks. Iš laukų į tvartus netrukus turėtų parkeliauti nemažas būrys melžiamų karvių bei mėsinių galvijų. Iš viso – maždaug pusšimtis gyvulių. Dar visai neseniai jų skaičius buvo daug didesnis, tačiau dėl nuolat blogėjančių sąlygų pieno sektoriuje Savickai nusprendė dalies karvių atsisakyti. Praėjusių metų pabaigoje daugiau nei 30 karvių ūkininkai pardavė supirkėjams iš Lenkijos.

A.Savickas teigė pavargęs nuo kasdieninių rūpesčių ir nuostolingo darbo. Vyras prisipažino, kad buvo labai skaudu atsisakyti tokio būrio gyvulių. Tarp jų tikrai buvo ne viena gera karvė, duodanti daug pieno. Vis dėlto šeima jau nematė kitos išeities.

Šiuo metu Vilkaviškio rajono ūkininkų laukuose ganosi jau tik maždaug dvi dešimtys piendavių. Nedaug trūko, kad ir šios būtų parduotos, tačiau vasaros pradžioje pradėjusios kilti pieno supirkimo kainos kybeikiškius bent trumpam privertė persigalvoti. Vasarą už litrą pieno jie gaudavo po 35 centus.

Dėl nuolat blogėjančių sąlygų pieno sektoriuje Savickai nusprendė dalies karvių atsisakyti. Praėjusių metų pabaigoje daugiau nei 30 karvių ūkininkai pardavė supirkėjams iš Lenkijos. Jie prisipažino, kad buvo labai skaudu atsisakyti tokio būrio gyvulių.

„Tokių kainų dar niekada nėra buvę. Aišku, išlaidos taip pat išaugo. Kai kurie kolegos ūkininkai tikino skaičiavę, jog, nepaisant didesnių pieno kainų, pelnas iš ūkio nė kiek neišaugo. Aš pats dar galų nesu suvedęs. Gaila, bet šiuo metu pieno supirkimo kainos vėl ima kristi. Kol kas turimų karvių dar nežadame atsisakyti. Pašarų žiemai prisiruošėme pakankamai, tad bent iki pavasario jas tikrai laikysime. O tada vėl spręsime, kaip elgtis toliau“, – kalbėjo A.Savickas.

Sūnaus iniciatyva

Vilkaviškio rajone ūkininkaujantis A.Savickas pasakojo, kad dauguma jo kolegų jau seniai atsisakė karvių ir šiandien nė kiek dėl to nesigaili, gyvena ramiau nei iki tol. Pats vyras, net jei ir pasiryš išparduoti piendaves, trauktis iš gyvulininkystės sektoriaus nežada.

Jau kurį laiką šeimos ūkyje daugėja mėsinių galvijų. Tai – vyriausiojo Audriaus bei Jolantos sūnaus Povilo sumanymas. Jaunas vyras žada dar labiau išplėsti mėsinių galvijų bandą, o patį ūkį ketina modernizuoti. Pagrindinis jo tikslas – pačiam perdirbti užaugintą produkciją.

„Noriu įsirengti skerdyklą. Aišku, savomis lėšomis įgyvendinti tokį sumanymą gali būti labai sudėtinga, todėl bandysiu ieškoti įvairių paramos galimybių. Sumanymų turiu daug ir pačių įvairiausių. Norėčiau juos visus įgyvendinti per artimiausią dešimtmetį. Tikiu, kad man pavyks“, – neabejojo Povilas.

Siekdamas įgyti dar daugiau žinių, reikalingų ūkyje, jaunas vyras dalyvauja įvairiuose seminaruose, mokymuose, o naują informaciją stengiasi pritaikyti praktikoje.

Kartu su Povilu šeimos ūkyje dirba keturi jaunesni broliai: Martynas, Matas, Justas ir Gustas. Visi jie – nepamainomi tėvų pagalbininkai. Aišku, ne visi dėl mokyklos ar studijų reikalų gali kasdien padėti tėvams, tačiau, kai tik atsiranda galimybė, jie visada noriai įsitraukia į ūkio reikalus. Vaikinų mama Jolanta sakė, kad atžalos – didžiausias šeimos turtas.

„Šiais laikais pasisamdyti pagalbininkų kaime praktiškai neįmanoma. Dalis žmonių nenori dirbti, dalis – negali. Sūnūs mums – didžiulė paspirtis. Per darbymetį visi kartu plušame neskaičiuodami valandų. Būna sunku, bet visiems sykiu – daug smagiau“, – šypsojosi J.Savickienė.

Investuoja į plėtrą

Turėdami galimybę Savickai stengiasi modernizuoti savo ūkį. Dar labiau išplėsti valdomus daugiau nei 100 ha žemės plotus nėra lengva – tarp Suvalkijos žemdirbių vyrauja itin nuožmi konkurencija. Didžiąją dalį žemių seniai užvaldę stambiausi ūkininkai, o ir į atsiradusius laisvus plotus jie pretenduoja pirmieji. Mažesniems žemdirbiams pakonkuruoti beveik neįmanoma.

Jei atsiranda galimybių įsigyti naujų plotų, Savickai stengiasi jomis pasinaudoti. Pasak Audriaus, norint bent jau išlaikyti ankstesnių metų uždarbį, tai daryti būtina. Kitaip tariant, uždirbti iš žemės tampa vis sunkiau.

Nemažą dalį uždirbamų pinigų Kybeikių kaimo gyventojai investuoja į techniką. Šiais metais šeima jau pakeitė senutėlį grūdų kūlimo kombainą „Don“ į naujesnį. Artimiausiu metu Savickai planuoja įsigyti naują sėjamąją, praplėsti grūdų sandėliavimo patalpas bei garažą. Šiek tiek uždirbamų lėšų Savickai skiria ir pasėlių draudimui. Jei prieš keletą metų savo plotus draudė vos vienas kitas žemdirbys, dabar tą daro vis daugiau ūkininkų.

„Įvairių rizikų žemės ūkyje netrūksta, o apdraudę plotus galime miegoti šiek tiek ramiau. Vienais metais nemažą dalį mūsų laukų išguldė liūtys. Laimei, derlių vis tiek pavyko nuimti, nors jis ir buvo daug prastesnis. Kai gavome pasiūlymą apsidrausti plotus, pernelyg ilgai nesvarstėme. Pusę reikiamos sumos kompensuoja valstybė, iš pradžių reikia sumokėti tik 20 proc. siekiančią įmoką, o likusius pinigus galima atiduoti rudenį, pardavus derlių. Tokios sąlygos mus visiškai tenkina“, – sakė A.Savickas.

Jis patarė ir kitiems žemdirbiams drausti savo pasėlius. Ūkininko teigimu, investicijos nėra labai didelės, o galima grąža kartais net gali išgelbėti ūkį.