Alytaus rajone, Butrimonių seniūnijos vienkiemyje gyvenanti Ina Kaškonienė pagal kulinarinį paveldą kepa dzūkišką senovišką naminę duoną ir su vyru Petru savo žemėje augina levandas. Per karantiną jiedu sugalvojo ir kitus įsileisti pasigrožėti levandomis, nes augina 800 krūmų, o šiemet jų planuose – pasodinti dar 100 levandų. „Apetitas atsiranda bevalgant“, – juokaudama sakė levandų augintoja.

Atėjo laikas levandoms

Prieš šešerius metus draugės dovanotą pirmą paprastąją levandą savo sodybos žemėje pasodinusi Plasapnininkų kaimo gyventoja I.Kaškonienė nesustojo – kasmet plečia levandų augimvietes. Triūsti prie gėlių jai padeda vyras Petras, neprieštaravęs žmonai levandų lauką pavadinti „Levandų salele“ ir nemokamai atverti vartus lankytojams.

„Pas mus ne ūkis. Tiesiog daugiau levandų nei pas kitus Alytaus regione. Išgarsino COVID-19 pandemija, kuomet žmonės džiaugėsi galėdami apsilankyti bent kokioje ramybės salelėje. Mes taip ir pavadinome – „Levandų salelė“, – perminkiusi duoną apie levandas, kurios užima didžiąją dalį Kaškonų laisvalaikio, mielai pasakojo šeimininkė.

Apie levandų prisijaukinimą ir kam jų reikėjo, moteris atvira – svogūnų ir kitų daržovių galima nusipirkti, tad jų vietą užleido levandoms. Jie abu su vyru nusprendė, kad išėjus į užtarnautą poilsį atėjo laikas daryti tai, kas teikia džiaugsmo.

„Pas mus nėra įkurtas joks levandų ūkis. Aš levandas pradėjau auginti dėl grožio. Išsiplėtė jau iki tiek, kad dabar veši 800 levandų krūmų. Kada visuma pasidarė kaip grožis ir žmonės pradėjo vienas per kitą klausti, ar galėtų atvažiuoti ir pas mus pasifotografuoti, pasitarę sutikome. Mes jau nebe ūkininkai, levandas auginame ne dėl verslo. Mes abu senjorai, aš dar dirbanti senjorė, bet levandos mums nėra verslas. Levandų auginimas yra labai didelis mano ir vyro pomėgis“, – atviravo Ina.

Spėja visur

Kaškonų pasirinktas gyvenimo būdas byloja, kad kaime gyvenantys žmonės nebūtinai užsiima verslu, dar turi ir pomėgius. „Mes ūkyje nebedirbame 18 metų, nuo tada, kai vyras 2004 metais pasitraukė iš prekinės ūkio gamybos. Kažkada buvo ūkis, bet jau labai seniai. Dabar mes visiškai neūkiškai gyvename. Nuosavos žemės, kiek reikia levandoms, dar turime. O visa kita yra modernios lysvės, šiltnamis, dekoratyviniai augalai, tvenkinys su lelijomis. Mes jau visai ne ūkininkai“, – patikino moteris, pati dar tvarkanti ūkininko ūkio buhalterinę apskaitą nuotoliniu būdu.

I.Kaškonienė propaguoja kulinarinį dzūkišką paveldą, nes Dzūkijoje ir jos pačios šaknys, ir nebe pirmos kartos. Ji kepa tradicinę dzūkišką „bulką“ ir grynai tradicinę dzūkišką duoną ne dėl to, kad kažkam patiktų, o tam, kad išsaugotų senovinius receptus. Trupučiuką parduoda, bet tik tiek, kiek lieka laiko nuo pagrindinės veiklos. „Visi gerai žinome lietuviškas pensijas ir labai džiaugiamės, kad dar galime prisidurti darbu“, – dėl to nedūsauja I.Kaškonienė.

Kai atlieka laisvo laiko, ji išeina į lauką pakvėpuoti grynu oru ir leidžia laiką su augalais. Savo sodyboje jai pačios mieliausios levandos. Augintoja apgailestavo, kad šiemet levandos labai „graudžiai“ atrodo po žiemos. Dzūkė pastebi, kad birželio pradžioje levandos dar „pavargusios“, o pavasarį kai kurie krūmeliai atrodė lyg būtų mirę.

„Bet aš turiu kantrybės. Jau nebe pirmi metai 2–3 savaites laukiu, kol išlenda gyvybės spurgeliai iš šaknų apačios. Nepaaiškinamai nukentėjęs kas trečias–ketvirtas krūmelis. Dažniausiai nukenčia, kai būna labai storas sniego sluoksnis, nuo plikšalos, kai sunki žemė ar užmirksta. Pas mus smėlis, bet tiesiog netiko žiema. Socialinių tinklų grupėse tuo pačiu skundžiasi ir kiti levandų augintojai. Kelia nuotraukas, tai labai panaši situacija“, – turėdama 98 proc. vilties, kad prigesę levandų krūmeliai dar atgis, pasakojo Alytaus rajono gyventoja.

Per saulėlydį – užburia

I.Kaškonienei visada patiko kerinti levandų spalva ir užburiantis jų kvapas, bet ūkininkaujant levandoms neturėjo laiko. Keturis kartus keliaudama po skirtingus Italijos regionus, moteris žavėjosi ten augančiomis levandų plantacijomis. Palygindama moteris sakė, kad lietuviai augina rapsų laukus, o pietiečiai – levandas. Tad pagalvojo, kodėl nepabandžius. Kaškonai levandas augina nuo 2016 metų.

Kai tik pražys levandos, ateis metas jas kirpti. Specialios džiovyklos Kaškonai neturi, jų džiovykla tampa gyvenamojo namo antrasis aukštas. Kad negautų saulės, neišbluktų spalva, langelius uždengia ir sausai ant medinių grindų ištiesia džiovinti nuskintus levandų žiedus.

Italijos ir Lietuvos klimatas skiriasi. Dzūkijoje kiek šilčiau nei kituose Lietuvos regionuose. Tad beliko pasirinkti veislę, kuri žiemotų – jų lūkesčius pateisino paprastoji levanda, kuri, anot I.Kaškonienės, yra kantrumo įsikūnijimas. „Tai prastų žemių, kalnų augalas. Praktiškai visai nereikia tręšti, nes kuo labiau vargsta, tuo maloniau kvepia. Kaip ta dzūkų mergelė – kuo „biednesnė“, tuo gražesnė“, – pajuokaudama sakė dzūkė, primindama, kad ir laistyti reikia tik kol krūmelis prigyja, po to užtenka, kiek palaisto lietus.

Šeimininkė per vasarą draugauja su levandomis – jų negali palikti ramybėje ilgam. „Turiu mažutį akumuliatorinį trimerį, kuriuo dirbti ir moteriai nesunku. Juo nušienauju aplinkui kiekvieną krūmelį, stengiuosi jų nesužeisti, nesudarkyti, o takus šienauja žoliapjovė. Turiu ir sodo žirkles karpymui“, – apie būtinus darbo įrankius pasakojo augintoja.

Daug būna karpymo. Prieš rudenį nukerpa apie ketvirtadalį viso krūmo. Pavasarį žiūri, kaip atrodo pati levanda, ir vėl tvarko. Jeigu sunkiai sprogsta, patrumpina kotelius, palikdama vos 2 cm iki žemės. „Prie kiekvieno krūmo reikia pritūpti, atsiklaupti. Tai savotiška mankšta, bet levanda – nuostabus augalas. Vienkiemyje turime galimybę netrukdomi jas matyti ryte ir vakare. Kai gražus oras ir leidžiasi saulė, dar labiau išryškėja violetinė spalva, pasklinda neapsakomas levandų kvapas. Per saulėlydį nepaprastai gražiai atrodo“, – dėl ko verta jas auginti savo sodybose pasakojo I.Kaškonienė.

Planų yra

Dzūkė atvira – jeigu dabar būtų bent 10 metų jaunesni, jiedu su vyru Petru kurtų levandų ūkį. Juos domina ir levandinai – levandos hibridas. Levandinas žymiai aukštesnis už paprastąją levandą, iš jo gaunama daugiau eterinių aliejų. Toks ir yra levandų augintojų ūkininkų tikslas – eteriniai aliejai, hidrolatai. Iš levandinų jų išgaunama daugiau, todėl daugiau ir uždirbama. I.Kaškonienės žiniomis, eteriniai aliejai kokybiškesni išgaunant iš paprastųjų levandų, kurios tegul ir ne taip išvaizdžiai atrodo.

Kai Petras pasitraukė iš prekinės žemės ūkio gamybos, Kaškonai negalėjo pretenduoti į jokias paramas žemės ūkyje. Jie levandas galėjo patys pasidauginti, bet sodybos šeimininkei norėjosi greitesnio rezultato, todėl nusprendė nelaukti, kol iš sėklų prisiaugins levandų, ir jų nusipirkti. Tiesa, levandų kainos jų augintoją jau stebina. Mat savo „Levandų salelės“ kūrimo pradžioje dvimetį levandos krūmelį dar buvo galima nusipirkti už 1 eurą, o šiemet už dvimečius–trimečius levandų krūmelius augintojai jau prašė apie 5 eurus.

„Ne visada sėklos sudygsta, jas reikia stratifikuoti, paaugusias kitais metais persodinti. Tad pirkome. Prieš keletą metų jos nebuvo tokios brangios. Dabar jau yra levandų „išnešimas“, užeina mados reikalas“, – pastebi I.Kaškonienė, šiemet praplėsianti levandų salą 100 krūmelių.

I.Kaškonienė: „Paprastoji levanda – prastų žemių, kalnų augalas. Praktiškai visai nereikia tręšti, nes kuo labiau vargsta, tuo maloniau kvepia. Kaip ta dzūkų mergelė – kuo „biednesnė“, tuo gražesnė.“

Kai tik pražys levandos, ateis metas jas kirpti. Specialios džiovyklos Kaškonai neturi, jų džiovykla tampa gyvenamojo namo antrasis aukštas. Kad negautų saulės, neišbluktų spalva, langelius uždengia ir sausai ant medinių grindų ištiesia džiovinti nuskintus levandų žiedus. „Puokštėms levandas džiovinu atskirai. „Pundelius“ kabinu kojom aukštyn–galva žemyn, kad žiedai gražūs būtų. Tas, kurias džiovinu masiškai, paskui nukuliu, tik žiedukai išbyra, ir tada iš jų ruošiu ir pakuoju arbatas, kvepiančius maišelius, o iš kultukų ten jau niekas neišeina, nors jie dar kvepia, jau nepasinaudoja. Kai levandas užmeti ant aukšto, ten visas aukštas kvepia“, – negalėjo atsidžiaugti levandų kvapu moteris.

Anot jos, teoriškai Lietuvoje levandos turėtų išgyventi apie 20 metų. Pas juos levandos auga šešti metai, tai jau nedaug beliko laukti, kad tuo patys įsitikintų.

Pamatys Provanso laukus

„Šį mėnesį su vyru keliausime į Prancūziją poilsiui. Sūnus pakvietė. Pirmiausia važiuosime į Ispaniją, paskui Viduržemio jūros pakraščiu iki Provanso. Kaip mano močiutė sakydavo, jau kai tai pamatysiu, tai mirc, vaikeli, galėsiu. Tai ir aš, kai pamatysiu garsiuosius Provanso levandų laukus, jau būsiu įgyvendinusi didelę svajonę“, – artimiausiais planais pasidalino moteris, tačiau pripažino gyventi nenorinti niekur kitur, tik Lietuvoje.

Levandų augintojos teigimu, kai liko dviese su vyru, daržovių auginasi tik tiek, kiek reikia tam kartui išėjus pasirauti. „Gyvename ne taip, kaip anksčiau kaime. Išeini – prieskonių lysvė, truputį svogūnų, koks burokėlis, špinatas... Visko galima nusipirkti. Bulves augina žentas su šeima. Jaunimas tegul dirba, žento ūkis stambus, o mes gyvename taip, kad gyvenimu galėtume pasidžiaugti“, – mąstė tarp levandų ir dekoratyvinių augalų gyvenanti I.Kaškonienė.

Ji turi ir daugiau įdomių veiklų. Nors gyvena vienkiemyje, dainuoja vietos etnografiniame ansamblyje, dar 20 km važiuoja į Alytaus krašto tremtinių choro repeticijas. Pati gimusi tremtyje, o norėti visko, sako, gal per genus perėmusi iš mamos, nes ir ji buvo darbšti, viską mėgo.

Pozityviai mąstančios moters teigimu, vyras pritaria visoms jos „beprotybėms“. Čia jų abiejų antras gyvenimo šansas – abu našliai suėję į antrą santuoką. „Jis viskam pritaria, todėl aš galiu ir sodinti, ir dainuoti. Petras visų darbų mūsų sodyboje įkvėpėjas, variklis. Jis taip pat labai mėgsta grožį“, – likimo duota galimybe džiaugiasi Ina, pridurdama, kad jų gyvenvietėje ir Alytaus rajone gyvena daug protingų, įdomių žmonių, iš kurių galima daug ko pasimokyti.

Išranki dirvožemiui

Rūta Česnulevičienė, žemės ūkio mokslų daktarė

Tik ne Dzūkijoje aš matau šito augalo perspektyvą. Levandoms reikia visai kitokio dirvožemio. Smėliukas galbūt ir gerai, bet... Tikrai ne Lazdijų, ne Varėnos ir ne Alytaus rajonuose. Yra toks įdomus dalykas – kai slinko ledynai, jie nunešė visą gerąjį dirvožemio sluoksnį, šis nugulė ir ištirpo Šalčininkų rajone. Todėl Dzūkijoje tiek daug akmenų ir prasti dirvožemiai, o Šalčininkų rajone jie visai kitokie. Levandoms reikia dirvožemio, kuriame būtų kalkinių medžiagų.

Nuo 2005 iki 2019 metų Perlojos bandymų stotyje (Varėnos r.) auginome įvairias žoleles, kurios nuo seno augo Lietuvoje. Iš penkių sklypeliuose saugotų mėtų rūšių išliko tiktai miškinė mėta, kitos savaime išnyko. Ne dėl to, kad mes jų neprižiūrėjome ir nedauginome, ar kad šito darbo neišmanėme, tiesiog jos išnyko. Mes auginome ekologiškai, nes aš – tik už ekologinį vaistažolių auginimą. Levanda gali būti naudojama ir arbatai, todėl žolelės turi augti natūraliai gamtoje, be jokių trąšų. Mes mulčiuodavome žalia žole. Tada drėgmė išsilaiko ir vis tiek natūralios trąšos gauna.

Nors levandoms reikia lengvo dirvožemio, jame turi būti maisto medžiagų. Dirvožemiai Šalčininkų rajone išskirtiniai – esu ėmusi dirvožemio mėginius prie Eišiškių, tai ten visai kitas PH, dirvožemio turtingumas kaliu, fosforu ir azotu skiriasi nuo kitų Dzūkijos lengvų dirvožemių.

Būdama Prancūzijoje iš Provanso parsivežiau levandą. Aišku, labai skiriasi gamtinės sąlygos, kur Provansas ir kur Lietuva, tuo labiau Varėna. Tai gal tik porą metų parsivežta levanda išsilaikė.

Negaliu atsakyti kuo, bet turime tręšti, jeigu norime gauti derlių – gražių levandų žiedų. Aišku, jeigu augalas tik egzistuoja, tada ir žiedų mažai. Nežinau, ką naudoja tie ūkininkai, kurie Lietuvoje levandas ūkiuose augina. Provanse levandų auginimas plačiai išvystytas, ten ilgametės tradicijos. Levanda ne toks augalas, kurio nereikėtų prižiūrėti.

Žemdirbystės institute buvo bitynas ir pas juos nuo seno augo senovinė tikra lietuviška levanda. Po vienos žiemos nuvažiavusi jos neradau. Paaiškėjo, kad levanda neišžiemojo. Net Dotnuvoje – geroje žemėje. Pietų Lietuvos dirvožemiuose užauginti levandas sudėtinga, čia visai kitos žiemojimo sąlygos. Labai svarbu drėgmė, o mūsų dirvožemiuose, kadangi jie lengvi, visa drėgmė nusileidžia žemyn, nusineša maisto medžiagas ir reikia daug papildomai įdėti, kad vaistažolių ar levandų verslas neštų pelną, kad ūkininkas uždirbtų.

Mačiau per televiziją, kaip moteris nedaug levandų augina uždengusi akmenukais, kad nereikėtų ravėti. Nežinau, ar toks auginimo būdas pasiteisins. Levanda – rizikingas augalas lietuviškos žiemos sąlygoms. Žinome, koks šiemet buvo pavasaris. Todėl manyčiau, kad auginti levandas Lietuvoje yra rizikinga.