Artėjant naujajam ES ir valstybės paramos laikotarpiui (2021–2027 m.), žemdirbių organizacijos svarsto apie savo ateitį. Vienos organizacijos valdžiai teikia pasiūlymus, įvertindamos savo ir kitų šalių patirtį, o kitos neretai pasiduoda godumui. Temą tokiai diskusijai iškėlė iš Žemės ūkio ministerijos „nutekėjęs“ vienos neseniai įkurtos žemdirbių organizacijos kreipimasis.

Išmokų perskirstymo nauda

Su Šilutės žemdirbiais susitikusi Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorė Rasa Melnikienė prisipažino: „Mūsų tyrimai rodo, jog padidinus tiesiogines išmokas (TI) iki 30 ha ūkiams, pajamos išaugo iki 60 ha žemės valdantiems ūkiams. Labai gerai, juk to ir siekėme. Juo labiau, kad Lietuvos stambieji ūkiai negali dejuoti – ES rinkoje jie stiprūs ir konkurencingi.“

Pasak LAEI direktorės, 3 proc. ūkių Lietuvoje valdo net apie 50 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės, o vidutinis ūkis pasiekė 19 ha, tačiau apie 90 proc. ūkių turi iki 30 ha žemės.

LAEI direktorei pritarė Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vadovas Vidas Juodsnukis. Susitikime su Kretingos ūkininkais jis konstatavo, kad prieita riba, kai Vyriausybė turi veidu atsigręžti į vidutinius ir smulkiuosius šeimos ūkius: „Kaimai traukiasi ir todėl, kad iki šiol ES paramą gaudavo tik apie 10 proc. ūkininkų. Paradoksalu, kad ES parama skirta kaimo plėtrai, tačiau būtent dėl ydingos paramos tvarkos kaimai ne augo, o traukėsi.“

Tokius teiginius išgirsite ne tik Šilutėje ir Kretingoje. Apie tai kalba beveik visų rajonų žemdirbiai. Tiesa, ne visi. Kas kalba kitaip?

Vidas Juodsnukis

Prašo tvarumo sau?

Praėjusią savaitę ant žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio stalo pateko Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidento ir stambiuosius ūkininkus vienijančios Žemės ūkio tarybos (ŽŪT) pirmininko Petro Puskunigio pasirašytas kreipimasis. Šiame rašte stambieji ūkininkai ministrui pataria, kaip reikėtų elgtis nustatant Lietuvoje įgyvendinamos ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2020-ųjų prioritetus. Tai tikrai išskirtinis raštas, nes jame pateikiami vienas kitam prieštaraujantys teiginiai. Pavyzdžiui, rašoma, kad svarbiausias ilgalaikės nacionalinės kaimo politikos strateginis tikslas yra išlaikyti kaimo vietovių gyvybingumą, tačiau jau kitoje pastraipose priekaištaujama dėl Lietuvoje taikomo ES paramos, t. y. TI perskirstymo ir, nepateikiant kokių nors konkrečių duomenų, teigiama, kad šis perskirstymas yra vienas didžiausių ES. Taip pat priekaištaujama dėl esą pernelyg didelio Kaimo plėtros programos (KPP) priemonių skaičiaus. Taigi viename sakinyje raginama išlaikyti gyvybingumą, o kitame jau priekaištaujama dėl priemonių, kurios padeda gyvybingumą stiprinti.

Toliau kreipimesi siūloma ES paramą koncentruoti taip, kad ji teiktų didžiausią grąžą, o kitame sakinyje jau siūloma siekti žemės ūkio regionų plėtros tvarumo, kitaip sakant, pusiausvyros. Tačiau juk kiekvienas suprantame – jeigu daugiau paramos skirsi stipriausiems ūkiams, tai jos mažiau liks silpstantiems vidutiniams ir smulkiesiems, taigi tvarumas, t. y. pusiausvyra, ne didės, o mažės. Taigi rašto autoriai paprasčiausiai gudrauja, siekdami išskirtinės paramos pirmiausia stambiesiems, pramoniniams, stipriems ūkiams ir pamindami gerokai silpnesnių smulkių ir vidutinių ūkių galimybes atsigauti.

„Deja, Lietuvoje vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad pelningai ūkininkauti gali tik stambieji ūkiai ir bendrovės. Tačiau tyrimai rodo, kad yra kitaip – negavę ES paramos daugelis stambiausiųjų ūkių dirbtų nuostolingai. Argi ne paradoksalu, kad būtent tokiems ūkiams valstybė skiria daugiausia paramos?“, – stebėjosi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Kaimo regioninės plėtros centro vadovas Rimantas Čiūtas ir pridūrė, kad vidutinio dydžio ūkiai gali dirbti daug efektyviau. Tai įrodo ir tyrimai, ir kaimynų lenkų pavyzdys, kai pelningai dirba 30–250 ha ūkiai.“

Teisingiau paskirstyti išmokas

Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų (LR ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus pritaria ŽŪT raginimui išlaikyti ar net sustiprinti kaimų gyvybingumą, tačiau tam pasiekti siūlo kitokias priemones.

Arūnas Svitojus

„Klysta arba specialiai klaidina teigiantys, kad ES parama turi būti skiriama tik tiems, kurie gautas lėšas gali panaudoti efektyviau ekonomine prasme. Tokio klaidingo manymo rezultatus matome Lietuvoje – kai valstybė pradėjo gauti ES paramą, kaimai nyko, ir netgi sparčiau. Taip nutiko todėl, kad ES lėšos daugeliu atvejų pasiekė ne tuos, kuriems turėjo būti skiriamos“, – kalbėjo A.Svitojus.

Ką daryti? Ar klaidas įmanoma ištaisyti? Nuo ko pradėti? LR ŽŪR pirmininkas papasakojo, kaip tokio pobūdžio problemos sprendžiamos kitose ES valstybėse.

„Kai kurios ES valstybės daugiau nei Lietuva TI moka už pirmuosius 30 ir net 50 hektarų. Lietuvoje sunkiai susitarėme daugiau mokėti už pirmuosius 30 ha. Stambieji ūkininkai tokiam pasiūlymui priešinosi, nors jie prarasdavo santykinai labai nedaug lėšų, o smulkesnieji ūkiai tokios paramos naudą pajausdavo. Taigi artimiausiu laiku reikia ir mums pasvarstyti – daugiau TI skirti už pirmuosius 30 ar 50 ha? Ir kitas klausimas – kokią maksimalią TI sumą gali gauti vienas ūkis – ES šalyse pasirenkama nuo 60 iki 150 tūkst. Eur per metus. Kokią maksimalią ribą pasirinksime mes?“, – klausimus kėlė A.Svitojus.

Protestavusieji turi skirtingų tikslų

Priminsime, kad 2018-ųjų pabaigoje Briuselyje Lietuvos žemdirbiai buvo surengę dvi protesto akcijas, kuriose lietuviai, kartu su kaimynais lenkais, latviais, estais, slovėnais ir čekais reikalavo bendrojoje ES rinkoje žemdirbiams sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas, mokėti vienodas išmokas. Šios dvi akcijos Briuselyje vyko tą pačią dieną, tačiau skirtingu laiku. Kodėl? Į šį klausimą atsako LR ŽŪR surengtoje protesto akcijoje dalyvavęs LR ŽŪR vicepirmininkas ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) pirmininkas Vytautas Buivydas: „Nuomonės sutapo tik dėl to, kad ES turėtų padidinti TI, tačiau kategoriškai skyrėsi dėl to, kaip šias lėšas paskirstyti Lietuvoje – LR ŽŪR siūlo daugiau ES paramos skirti remiant smulkiuosius ir vidutinius ūkius ir taip stabdyti kaimų nykimą, o Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) ir LŽŪBA siūlė daugiau remti turtinguosius, stambiuosius ūkius, kurie ir iki šiol gaudavo didžiausią ES paramos dalį.“

Gal jaunasis ūkininkas perlenkia lazdą?

„Paramos sklaida turi būti didesnė, tačiau aš nesistebiu, kad LŪS vadovai kategoriškai priešinasi tokiam pasiūlymui. Kodėl? Gal todėl, kad žuvis genda nuo galvos? Štai turiu oficialius duomenis – į ūkininkų Talmantų šeimos kišenę jau pateko apie 2 mln. Eur ES ir valstybės paramos. Bet jiems, matyt, norisi gauti dar daugiau, matyt jie taip supranta kaimo gyvybingumą ir tvarumą“, – rėžė V.Buivydas.

LJŪJS pirmininkas paminėjo ir tokios rėmimo tvarkos pasekmes.

„2004 m. Lietuvoje buvo 237 tūkst. ūkininkų, o 2017 m. liko 130 tūkst. ir šis nykimo procesas tęsiasi. Žinoma, kai kurie ūkiai turėjo pasitraukti dėl objektyvių priežasčių, tačiau buvo ir daug atvejų, kai jie buvo priversti pasitraukti nesulaukę jiems priklausiusios paramos. Jeigu padėtis nesikeis, tai po keliolikos metų Lietuvoje liks tik stambiausios žemės ūkio bendrovės ir tūkstančius hektarų valdantys ūkininkai. Ar Vyriausybė tikrai planuoja tokią kaimo ateitį?“, – klausė V.Buivydas.

Vytautas Buivydas

Išmokos už „galvą“?

Įdomu, kad ŽŪT kreipimesi be kita ko siūloma nustebinti Briuselį – TI skirti atsižvelgiant į žemės ūkio subjektuose dirbančių asmenų skaičių ir jų darbo laiką. Taigi Lietuva būtų vienintelė šalis ES, kuri išmokas skaičiuotų ne už deklaruotos žemės hektarą, bet už dirbančiųjų žemės ūkyje „galvas“. Lieka tik spėlioti, kaip tokią išskirtinę idėją pavyktų suderinti su kitu ŽŪT pasiūlymu – diegti modernias darbo vietas. Juk išmokas mokant už „galvą“, paprasčiausiai neapsimokėtų dirbti efektyviau! O darbų efektyvumą žemės ūkyje tikrai reikia didinti. Štai, pagal Eurostat duomenis, olandai iš hektaro uždirba 13–14 kartų daugiau nei lietuviai.

„ŽŪM nuolat mus ragina, kad dirbtume efektyviau, tačiau tuo pat metu valstybė sudarė itin palankias sąlygas grūdams auginti, nors akivaizdu, kad žaliavos eksportas valstybei yra nenaudingas. Mano nuomone, protingai elgiasi šalys, kurios daugiau paramos skiria žemės ūkio šakoms, galinčioms eksportuoti didesnės pridėtinės vertės produktus“, – kalbėjo V.Buivydas.

Išeitis – patarti ūkininkams, konsultuoti juos. Deja, į stambiųjų rankas pateko ir konsultavimo paslaugų teikėjai.

Kritikuoja komercinę konsultavimo tvarką

Susitikime su Telšių ir Kretingos rajonų ūkininkais LŠŪS vadovas V. Juodsnukis sakė, kad valstybė turi iš esmės keisti ūkininkų konsultavimo tvarką. LŠŪS vadovas pasakojo, kad su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) vadovu Edvardu Makeliu buvo pradėjęs tartis dėl smulkiųjų ir vidutinių šeimos ūkių konsultavimo.

„Deja, kai atėjo laikas susitikti ir aptarti konkrečius sprendimus, situacija radikaliai pasikeitė. Nujaučiau, kad direktoriui įtaką padarė konsultavimo tarnybos steigėjai – stambiausių ūkininkų interesus ginanti Lietuvos ūkininkų sąjunga ir Žemės ūkio bendrovių asociacija. Matyt, šių organizacijų vadovai suprato – kuo daugiau ES paramos gaus smulkieji ir vidutiniai ūkininkai, tuo mažiau jos atiteks stambiesiems“, – aiškino V.Juodsnukis.

Pasak LŠŪS vadovo, pastaraisiais metais susidarė paradoksali padėtis – valstybė rėmė tarnybą, rengusią verslo planus ir padėjusią gauti ES paramą būtent stipriausiems ūkiams.

Kaip reikėtų pakeisti tokią tvarką?

„Valstybė paramą konsultavimo paslaugoms teikti turi skirti tokiai organizacijai, kuri konsultuotų visus, pradedant nuo žemdirbių, iki šiol negavusių ES paramos dėl žinių trūkumo. Be to, elementarius konsultavimo patarimus ūkininkams galėtų teikti valstybės tarnautojai.