Lietuvoje sraigių augintojų gretos kasmet vis retėja. 2020 metų balandžio 1 d. duomenimis, jas augino 23 ūkiai, po metų – 17, o šių metų balandžio 1 d. duomenimis – tik 10 ūkių. Janina Krikštaponienė iš Trakiškio kaimo (Panevėžio r.) gali tapti viena ištvermingiausių sraigių augintojų Lietuvoje. Moters šeimos įkurtas sraigynas su sraigių mėsos perdirbimo cechu leidžia ūkininkei išgyventi, nes parduoti produkciją supirkėjams – neapsimoka. Ūkis naująjį sezoną pasitiko skaičiuodamas padidėjusias išlaidas, bet noro jas auginti neprarado.

Tūkstančiai mažylių

Nei pandemija, nei karas Ukrainoje, nei infliacija ar kiti veiksniai sraigių augintojos pasirinkimui įtakos nedaro. J.Krikštaponienės ūkis nei mažinamas, nei persiorientuoja į kitas veiklas. „Mūsų ūkis nedidelis. Mes jį jau kiek anksčiau sumažinome tiek, kiek patys pajėgūs atlikti visus darbus. Taip ir dirbame, veiklos apimčių daugiau nemažindami“, – sakė sraigių augintoja.

J.Krikštaponienė pasakojo, kad patalpose šaldytuve sraigės peržiemojo labai gerai. Augintinėms žiema buvo sėkminga. Į sraigių ūkį pavasaris atkeliavo kartu su kalendoriniu pavasariu, kovo 1 dieną, tada sraigės ir buvo pažadintos. Per tą laiką jau prisiveisė 200 tūkstančių mažiukų sraigiukų ir juos paleido augti į šiltnamį. Taip pamažėle ir juda sraigių auginimo ciklas. Artėjant balandžio mėnesio pabaigai šeimininkai lauke tvarkė aptvarus, kuriuose jau pasistiebė žolė, o kitus aptvarus atnaujino, įsėjo žolę ir nekantraudami laukė šiltų orų.
„Mažiukus sraigiukus dabar auginame šiltnamyje. Kai suaugs žolė, pasibaigs šalnos, atšils oras, tada savo sraigiukus iš šiltnamio nešime į lauką ir lauke jie ganysis iki rudens, kol užaugs. Toliau visi mūsų darbai bus planuojami lauke“, – aiškino ūkio įkūrėja.   

Asortimentas net ir išrankiam 

Sraigių produkciją Janina pati ir perdirba. Pavasarį prisiperino sraigiukų ir netrukus pradės rinkti sraigių ikrus, skirtus žmonių maistui. Jie papildys siūlomą produktų asortimentą. Iš sraigių mėsos pagal poreikį ištisus metus gamina įvairius užkandžius. Mat ūkininkė stebi, kad ne tik yra, bet ir vis daugiau atsiranda lietuvių, kurie pamėgsta sraigių patiekalus, ir džiaugiasi tuo.

„Valgančių sraigių mėsą tikrai labai daugėja. Viską, ką paruošiame, parduodame savo ūkyje. Turime nuosavą kaimo parduotuvę, tai joje prekyboje sraigių turime nuolatos. Žmogus, atvažiavęs į Trakiškio parduotuvę, gali bet kada nusipirkti. Jeigu matome, kad turime nedaug, vėl pasigaminame. Norisi, kad produktas visada būtų kuo šviežesnis“, – aiškino J.Krikštaponienė.
Jie siūlo sraigių mėsą, paruoštą tradiciškai, burgundiškai, kuri populiari, todėl šio produkto niekada nepritrūksta. Taip pat sraigių mėsą ruošia su pievagrybiais sviesto padaže, su sausojo vyno ir daržovių padažu. Populiarios spurgytės su sraigių mėsa. Šie patiekalai iš ūkio gamybos cecho kainuoja 5–6 eurus. Šeimininkė siunčia produkciją ir į kitus miestus, o aplinkui Panevėžį – patys pristato į namus.

Triūsia šeima

Sraigių auginimo ir jų perdirbimo verslas reikalauja ne tik didelių investicijų – tūkstančius augintinių reikia kasdien sočiai pamaitinti ir prižiūrėti. Anot J.Krikštaponienės, prasidėjus sezonui, būtinos apyvartinės lėšos, o dar brango pašarai, elektra, šildymas. Ypač, kai reikėjo išsiperinti mažiukus sraigiukus, kai nuolatos reikėjo šildyti patalpas. Be to, su sraigėmis – daug rankų darbo. Janina su vyru abu dirba šiame ūkyje. Kartais, kai darbų supuola ypač daug, pagalbon atskuba dukros. 

J.Krikštaponienė: „Labai daug kas klausia, kiek žmonių pas mus dirba? Kas viską sutvarko? O dirbame dviese, vaikų nenoriu atitraukti nuo savų darbų, nes visi užsiėmę. Darome tiek, kiek patys pajėgiame.“

Šiltėjant orams, ūkyje pasipylė ekskursijos. Nors tai atima laiko, bet šeimininkei susitikimai su žmonėmis suteikia ir malonumo. Ji mielai bendrauja. Būna įdomu abiem pusėms. Ir prie stalo pasibūna, ir pasikalba. Į Trakiškį jau tradiciškai suvažiuoja mokyklų, vaikų darželių vaikai, lankosi suaugusiųjų grupės. Tiems, kas nori, šeimininkai surengia degustacijas. Kas jų nenori, tada – tik ekskursija. Su pasėdėjimais, vaizdo medžiagos žiūrėjimu. Stebi apie 15 minučių trukmės filmą, kuriame suaugusieji ir vaikai pamato ir geriau susipažįsta su visais ūkio darbais, pradedant sraigių žadinimu ir baigiant produkto pagaminimu. J.Krikštaponienė ir šiemet jau bendrauja su lankytojais ir nieko nežada keisti. Toliau kuria kiemo dekoracijas, kad atvykusieji pasijustų laukiami. Visas sraigių auginimo ūkio kiemas, patalpos pamažu virsta ekspozicijų ūkiu.

„Labai daug kas klausia, kiek žmonių pas mus dirba? Kas viską sutvarko? O dirbame dviese, vaikų nenoriu atitraukti nuo savų darbų, nes visi užsiėmę. Darome tiek, kiek patys pajėgiame. Dėl to ir nesiplečiame“, – pasakojo ūkio šeimininkė.

Saviems poreikiams

Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje labai sumažėjo sraigių augintojų. Tokius pokyčius lėmė keli aspektai – tai fiziškai nelengvas darbas ir ne per daug pelningas verslas. Sraigių supirkimo kainos yra mažos, todėl ūkininkams neverta jų auginti. Kiek įdedama sąnaudų, rankų darbo, o pardavus sraiges, augintojui menkai kas belieka. Tokia situacija sumažino ūkių skaičių.

Daug metų su sraigėmis nesiskirianti J.Krikštaponienė suskaičiavo, kad jiems patiems, norint išauginti 1 toną sraigių, tenka sunaudoti apie 2 tonas pašaro. Nors sraigės mažutės, bet jų kiekiai dideli. Ūkininkė minėjo, kad tai, kas lieka nuo sraigių, kai jas vakare pašeria, ryte tenka paukščiukams – jie palesa sraigėms skirtų pašarų.

Per sezoną J.Krikštaponienės ūkyje išauginama iki 1 tonos sraigių. Pernai išaugino šiek tiek daugiau. Jiems tiek užtenka perdirbimui, gamina tiek, kiek yra užsakymų, kiek sugeba parduoti savo parduotuvėje. Tuo tarpu su sraigių supirkėjais jie nedraugauja. Kai nuvylė, daugiau negrįžta pas juos. „Jau pakankamai daug pridovanojome. Nuostolių tikrai turėjome nemažai, užtat dabar ir auginame tiek, kiek patys sugebame iki galutinio produkto pagaminti ir realizuoti“, – aiškino Trakiškio kaimo sraigių augintoja.

Vienija darbštumas

J.Krikštaponienė nesisieloja, kad į ūkį nemažai investavo. Kai jau daug ką buvo įsirengę nuosavomis lėšomis, atsirado galimybė paprašyti ES paramos, ir jie jos sulaukė – į ūkį atkeliavo 15 tūkst. eurų parama. Ją panaudojo praktiškai – įsirengė valymo įrenginius ir įsigijo automašiną su šaldytuvu.

„Tai buvo vienkartinė parama, ir mes jos labai nedaug gavome. Ir gavome tada, kai jos mums jau mažai reikėjo. Buvom jau viską savomis lėšomis ir savomis jėgomis įsirengę“, – sakė ji.

Dabar turi kuo išvažiuoti į šventes, gimtadienius. Išvykę vietoje gamina ir vaišina. Nors kai pabrango degalai, išvykimo galimybės tapo ribotos. Bet, kai labai prašo, neatsisako. Į savo bendruomenės ir kitokias šventes važiuoja prisistatyti, visada vaišina patiekalais iš sraigių mėsos ir stengiasi nestovėti vietoje – tobulėti.

Sraigių augintojos teigimu, labiausiai iš šalies valdžios norisi, kad jiems netrukdytų dirbti, neapkrautų mokesčiais. „Mūsų ūkis smulkus, tai nelabai į paramas ir pretenduojame. Gal stambiems ūkiams ar jauniems žmonėms, kurie dar mato didelę ilgą ateitį, tai labiau aktualu. Mes jau vis tiek pensinio amžiaus, tai nesame nusiteikę plėsti veiklą, nebent ateityje iš mūsų verslą perims vaikai, tada jiems gal ir reikės paramos – jie jau galės planuoti ir daryti permainas. Bet kol kas pasitenkiname tuo, kas yra, ir apie jokią plėtrą negalvojame ir to daryti nežadame“, – VL kalbėjo ūkininkė – sraigių perdirbėja. 

Trakiškis – nedidelė gyvenvietė Panevėžio rajone. Tačiau šiame kaime yra ir daugiau išvystytų verslų. Visai šalia sraigių ūkio veikia alaus darykla, kiti verslininkai užsiima baldų, katilų gamyba, plėtojamas pobūvių salių verslas, kai kurie ištikimi žemės ūkiui. „Trakiškyje yra visko. Čia tikrai nemažai verslų. Žmonės darbštūs ir ieškantys savo nišos kaime, bet daugiausia čia įsikūrė miesto žmonės. Nuo Trakiškio iki Panevėžio tik 7 kilometrai“, – džiaugėsi verslų kaimynyste Janina.