Ką daryti, ar klampoti dirvas, ar vėlinti rapsų sėją? Klausimas sudėtingas. Visi supranta, kad negalima sėti į permirkusias dirvas, tačiau visi žino ir tai, kad negalima per vėlai pasėti žieminius rapsus, nes labai sumažės jų žiemkentiškumas. Tada ūkininkams patarėme, kad iš dviejų blogybių geriau pasirinkti antrąją, tai yra šiek tiek vėlinti sėją, negu sėti į „balą“. Didesnė ūkininkų dalis taip ir pasielgė. Iki rugpjūčio 25 dienos (žieminių rapsų sėjos optimalaus laiko pabaiga) ūkininkai, nepaisant lietingų orų, jau buvo pasėję arti pusės planuotų sėti žieminių rapsų. Didelė dalis ūkininkų šį rudenį žieminius rapsus planavo sėti iki rugsėjo 5 dienos.

Pasėjus rapsus, atėjo metas sėti žieminius miežius, tačiau tada juos sėjančių dar nesimatė, nors orų sąlygos buvo palankios. Ūkininkai vis dar kūlė likusius javų pasėlius. Ir teisingai darė, nes buvo saulėta, kombainai galėjo dirbti. Per rugpjūčio trečiosios dekados 5-7 saulėtas dienas buvo nukulta beveik toks pat plotas žieminių kviečių, kiek per tris ankstesnes dekadas. Iš savo patirties ūkininkai žino, kad javapjūtės vėlavimas lemia ir žieminių javų sėjos vėlinimą. Net 35 % žieminių kviečių yra atsėliuojami. Vadinasi, būtina skubėti nukulti žieminius kviečius, antraip vėlinsime jų sėją.

Ūkininkai sprendžia dar vieną problemą: ar būtina prieš žieminių javų sėją pirmiau paskleisti mineralines trąšas, o po to sėti. Ar geriau skubėti pasėti, o po to, pasėliams sudygus, išberti trąšas. Mūsų nuomone, esant lietingiems orams, mažesnį nuostolį gausime, jei trąšas išbersime po sėjos, nei vėlinsime sėją. Tai tinka ir žieminiams hibridiniams miežiams.

Manome, kad šį rudenį žieminius miežius reikėjo sėti iki rugsėjo 5-10 dienos, nes dirvos pakankamai šiltos ir jose netrūksta drėgmės. Vadinasi, sėklos sparčiai dygs, daigai greitai formuos antžeminę dalį ir augalai suspės pasiekti IV organogenezės etapą bei pasiruošti žiemoti.

Rugsėjį prasideda ir žieminių kvietrugių bei žieminių rugių sėja. Planuojami jų plotai palyginus nedideli. Be to, jie auginami lengvesnėse žemesnio našumo žemėse, kurios greičiau pradžiūsta. Tačiau kvietrugiams ir rugiams praktiškai netaikoma neariminė žemės dirbimo sistema, nes pagrindiniai jų priešsėliai yra kitų rūšių migliniai javai, o tai beveik tolygu atsėliavimui.

Atsėliuojamiems pasėliams dirvas reikia arti. Žinant, kad beveik tris rugpjūčio dekadas lijo, tai javų šiaudų ligninas turėtų būti jau suardytas. Jei taip, tai galima arti dirvas iš karto po priešsėlinių augalų pjūties. Po to dirvą paruošiame sėjai ir sėjame. Jei turime laiko, trąšas išberiame iki sėjos, jei ne, tai po sėjos ar pasėliams sudygus. Svarbu per daug nesuvėlinti kvietrugių ir rugių sėjos laiko.

Tikras ūkininkų išbandymas laukia, prasidėjus žieminių kviečių sėjai. 2016 metų rudenį jų žadama pasėti apie 650 tūkst. hektarų. Darbo bus daug ir jo sėkmė daug priklausys nuo orų sąlygų. Mūsų pagrindinis uždavinys – per rugsėjo pirmąją pusę baigti kulti likusius javus ir vasarinius rapsus, po kurių bus sėjami žieminiai kviečiai. Jei orai leis, tai kviečius sėti pradėsime rugsėjo pirmoje pusėje, nes dalį paruoštų dirvų (po rapsų ir žirnių) jiems turime ir dabar. Be to, gamybinių bandymų duomenys rodo, kad ankstyva sėja didesnę naudą duoda, kviečius sėjant po gerų priešsėlių.

Atsėliuojamų žieminių kviečių sėją geriau perkelti į rugsėjo trečiąją dekadą, nes jiems ilgiau ir sudėtingiau ruošiamos dirvos (ražienų skutimas + arimas + kultivavimas). Įrodyta, kad priešsėjinis dirvų arimas ne tik pagerina būsimo atsėliuoto pasėlio sanitarinę būklę, bet ir yra geriausia priemonė sumažinti sudygusių pabirų kiekį pasėlyje. 2012-2013 metais Panevėžio rajono Aukštadvario ŽŪB buvo atlikti gamybiniai bandymai, kuriuose tirta arimo įtaka atsėliuojamų žieminių kviečių pasėlių sanitarinei būklei ir jų produktyvumui. Bandymų duomenys parodė, kad ariminis žemės ruošimo būdas padidino atsėliuojamų žieminių kviečių derlingumą net 2,0 t ha^-1. Bandymų autoriai teigia, kad atsėliuojamų žieminių kviečių derlingumo padidėjimas artoje dirvoje buvo gautas dėl pasėlių sanitarinės būklės pagerėjimo.

Manome, kad reikėtų atidžiau pasirinkti sėklų normas. Mūsų atlikti ūkininkų apklausos duomenys rodo, kad du trečdaliai jų sėja per dideles sėklų normas (4,5-5,5 mln. vnt. ha^-1). Taip didėja auginimo sąnaudos ir gauname per tankius pasėlius, kurie vėliau blogiau žiemoja. Jei optimalaus sėjos laiko žieminių kviečių sėklų normas sumažintume iki 3,5-4,0 mln. vnt. ha^-1 (priklausomai nuo dirvožemių našumo), tai lauke sudygtų apie 2,8-3,2 mln. vnt. ha^-1 augalų. Toks skaičius ne tik atitiktų pasėlio tankumo rudenį optimalius reikalavimus, bet ir sutaupytume lėšų įsigydami sėklas.

Be to, tokio tankumo pasėliuose kviečiai išauga daug stipresni ir žiemkentiškesni. Dėl to labai sumažėja jų iššalimo pavojus. Kai kurie ūkininkai mano, kad pasėlių tankumą labiau lemia ne tiek sėklų normos, kiek dirvožemių našumas ir agrotechnikos ypatumai. Taigi, kokią pasirinkti sėklų normą, spręsti Jums. Taip pat negalima pamiršti ir klasikinės tiesos, kad sėją vėluojant, sėklų normos didinamos, ir atvirkščiai.

 Prof. Albinas Šiuliauskas