Ūkininkams daug žalos pridaro ūkinius gyvūnus puldinėjantys vilkai. Labiausiai nukenčia avių augintojai, kurie po naktinės vilkų puotos randa sudraskytas ir papjautas net po kelias dešimtis avių. Vis dažnėjantys vilkų išpuoliai ir jų daroma žala ūkininkus varo į neviltį, dalį jų net priverčia atsisakyti avių auginimo. Ūkininkai įsitikinę, kad vilkų Lietuvoje yra per daug ir reikia riboti jų populiaciją. Neapsikentę vilkų daromos žalos Lietuvos avių augintojai, prisijungdami prie visoje Europoje vykstančios avių augintojų akcijos „Uždek solidarumo laužą“, penktadienio vakarą užkūrė taikius laužus, taip siekdami atkreipti dėmesį į vis aštrėjančią problemą.

Gintarė Kisielienė, Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė

Gavome Vokietijos avių augintojų asociacijos kvietimą prisijungti prie šios akcijos. Visa Europa solidarizavosi, nes daugelyje šalių yra panašios vilkų daromos žalos problemos. Kiemuose, ganyklose degėme solidarumo laužus, kūrenome ugnį ar kepsnines, nes tai yra simbolis, Europoje naudojamas budint naktimis ir saugant avis nuo vilkų. Akcija norime atkreipti dėmesį į tai, kad vilkų populiacija Lietuvoje yra per didelė, vilkų elgesys pasikeitęs, ir tai yra didelė problema. Kartu susėdę valdžios atstovai, avių, galvijų augintojai, medžiotojai, aplinkosaugininkai, gamtininkai, mokslininkai turi spręsti, kaip apsisaugoti nuo vilkų, kurie eina pjauti avių, galvijų.

Vilkai, kurie pradėjo pjauti avis, ir toliau eis medžioti į ūkininkų valdas, o ne į mišką. Avininkystės sektoriui vilkų daroma žala pati didžiausia. Ir nors daug apie tai kalbame, situacija nesikeičia. Vilkų populiacija didesnė, negu manyta. Tai patvirtino Medžioklėtyros laboratorijos tyrimai.

Vilkas – miško sanitaras, bet tik tas vilkas, kuris gyvena ir medžioja miške, o ne tas, kuris eina į kaimą pjauti avių, įžūliai lenda į kiemus, aptvaruose taip užvaiko avis, kad jos sudrasko tinklus.

Mokslininkai nustatė 63 vilkų šeimas. Pagal Vilko apsaugos planą Lietuvos teritorijoje maksimalus šeimų skaičius yra 62. Pernai buvo nustatytos 53 šeimos. Per metus padaugėjo dešimčia šeimų. Jau turi būti nebe Vilko apsaugos planas, bet Vilko valdymo planas. Vilkų išpuolių daugėja, o ypač, kai vilkai pradeda mokyti medžioti vilkiukus. Vilkai nebebijo žmonių, prie gyvenviečių įžūliai ateina ne tik naktimis, bet ir dienomis. Nuo vilkų neapsaugo jokie aptvarai. Šis plėšrūnas per daug gudrus, apsaugos priemonės – tik lėšų švaistymas, nes jos neveikia. Tad ūkininkai naktimis saugo savo bandas. Dabar laukuose žolė žalia, dar galima avis, kitus galvijus ganyti, bet dėl vilkų negali vystyti avininkystės, gyvulininkystės. Ką reiškia vien tie kraupūs vaizdai, kai ūkininkas randa išskerstas avis su išverstais viduriais. Dažniausiai nukenčia ėriavedės, nes jos sunkiai bėga ir nuo vilko pasprukti negali. Ūkininkui didžiulis nuostolis, nes niekas neskaičiuoja realiai patirtos žalos. Suskaičiuoja kaip netektą mėsą, bet juk ta veislinė ėriavedė galėjo atvesti daug ėriukų, o to niekas neskaičiuoja.

Labai svarbu būtų operatyviai išduoti specialius leidimus ne medžioklės sezono metu sumedžioti probleminius, žalą ūkininkams darančius vilkus, nes po sėkmingo išpuolio vilkai kitą dieną sugrįžta į tą pačią vietą ir būtų galima juos sumedžioti, bet specialių leidimų išdavimas užtrunka apie mėnesį, kada vilkai jau tikrai būna kitur.

Gaila, kad žmonės radę vilkų papjautas avis ne visada apie tai praneša seniūnijoms, neregistruojama žala, o tai iškreipia statistiką, kuri yra labai svarbi. Leidimai vilką paimti iš gamtos ne medžioklės sezono metu gali būti išduodami tik esant tam tikram vilkų išpuolių atvejų skaičiui – skaičiuojama ne kiek papjauta avių, o įvykių kiekis. Todėl raginu visus avių, galvijų augintojus registruoti kiekvieną atvejį, kad būtų matoma reali vilkų daroma žala, problemos mastas.

Dėl vilkų augintojai patiria didelę moralinę žalą, jie prisiriša prie gyvulio, kurį augina nuo mažens. Avims, kurios po vilkų išpuolio liko gyvos, kyla didžiulis stresas, kiek būna išsimetimų. Sunku suprasti, kodėl valstybė, remdama gyvulių auginimą bei veislininkystę, leidžia juos draskyti, o valstybės skiriama kompensacija ūkininkams, nukentėjusiems nuo vilkų išpuolių, nepadengia visų patiriamų nuostolių. Niekas negalvoja, kaip avių, galvijų augintojui gyventi, ką jis jaučia matydamas sudraskytus, papjautus savo galvijus. Valdininkai paverkia, kad galvijų skaičius mažėja, bet kaip jis nemažės, jei ūkininkams nusvyra rankos po tokių baisių vaizdų ir matant, kad problema nesprendžiama.

Žilvinas Augustinavičius,

Anykščių r. ūkininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos avių augintojų asociacijos narys

Problema aštrėja, nes daugėja vilkų. Pernai buvo gana žymiai padidėjusi vilkų medžioklės kvota, bet rezultato nėra. Vilkų, matyt, yra gana daug, bet kai vyksta populiacijos skaičiavimas, prie to prisideda ne visi medžioklės būreliai ir kai kur lieka nesuskaičiuotos vilkų šeimos, o kvotos yra dalinamos pagal suskaičiuotas vilkų šeimas.

Yra ūkių, kurie auginti avis atsisakė dėl to, kad patiria vilkų išpuolius. Nėra paprasta matyti sudraskytas ir papjautas savo augintas ir puoselėtas avis. Kiek gi žmogus gali netekti? Akcijos metu prie solidarumo laužo, kurį uždegėme Vorutos kalno papėdėje, ne vienas avių augintojas pasakojo, jog kiekvieną naktį važiuoja ir saugo savo avių bandą nuo vilkų.

Aptvaras lauke avis saugo tol, kol vilkai išmoksta jį įveikti – kol sugalvoja, kad jį galima peršokti arba prasikasti po apačia. Jeigu aptvare bus vienas avis saugantis šuo, o ateis penki vilkai, tai šuns likimas irgi aiškus. Nėra nė vienos apsaugos priemonės, kuri šimtu procentų apsaugotų avis nuo vilkų, nebent tik į kokį betoninį tvartą uždarius, tada gal.

Valstybė renkasi, kas jai svarbiau. Šiuo metu vyksta krypimas į Žaliąjį kursą, o vilkai, matyt, jam priklauso, labai viską žalina... Deklaruojamas prioritetas tarsi gyvulininkystė, bet iš tiesų prioritetai, matyt, yra visai kiti.

Vygantas Šližys,

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos narys

Labiausiai nuo vilkų išpuolių kenčia avių augintojai. Mes solidarizuojamės ir juos palaikome. Kai vilkai išpjauna avis, ūkininkui didžiulė žala, stresas, o ir gyvulio gaila, ypač jeigu papjaunamos ėriavedės. Galvijų augintojams vilkų išpuoliai nėra tokia didelė problema kaip avių augintojams. Vilkas retai renkasi didesnius galvijus, dažniausiai pjauna avis, taikosi ir į veršelius. Vilkas gudrus, nenori būti sužalotas didelio galvijo, kuris gali įspirti, prispausti.

Vilkas prisitaikė, ieško lengvesnio grobio. Jam paprasčiau užsukti į sodybą nugvelbti avį, veršelį ar šunį, negu miške gaudyti stirnas ar šernus, kurių beveik nebėra.

Vilkų populiaciją reikia reguliuoti, taip daroma visur, bet vien medžiodami šiuos plėšrūnus problemos turbūt neišspręsime. Reikia įsirengti ir vilkus sulaikančius atitvarus, aptvarus.

Tomas Kovėra,

gamtos mokslų daktaras

Vilkų populiacija Lietuvoje vienareikšmiškai gausėja. Vis dažniau šie žvėrys sutinkami prie gyvenviečių, jie išpjauna ir nemažai avelių.

Atlikti genetiniai tyrimai rodo, kad yra vilkų ir šunų mišrūnų. Galbūt tokiam plėšrūnui tai suteikia šiek tiek drąsos ateiti medžioti arčiau žmonių. Vilkų išpuolių padaugėja, kai vilkės pradeda mokyti medžioti vilkiukus.

Vilkams miškuose sumažėjo maisto – jie papjauna stirnų, kurių tikrai netrūksta, tačiau labai sumažėjo šernų. Medžiotojus spaudė, jog šernus išnaikintų tam, kad verslininkai galėtų auginti kiaules. Miško kiaulės nėra kaltos, kad danas ar olandas nori kiaules auginti Lietuvoje. Vilkai mielai grauždavo pasigavę šerniukus, o kai miške nėra ką pasigauti, tada vilkai ateina prie sodybų – į kiaulių fermą jis neįlenda, todėl eina suėsti avytės. Gamtoje taip yra – jeigu mes ką nors iš jos išimame, sunaikiname, tai kažkas negauna valgyti, šiuo atveju vilkas. O šių plėšrūnų mėgstamiausias maistas – šernai, bebrai ir tik po to stirnos bei kt. Vilkai pasidarė drąsesni, jie grobio ima ieškoti nebe miške, o arti sodybų. Iš kitos pusės, vis mažiau lieka žmonių nuolatinės veiklos nepaliestų gamtos vietų.

Vilkas yra gudrus, kaipgi nepaims pyrago, jeigu jis padėtas jam po nosimi – avys laisvai ganosi, dažnai aptvertos tik elektriniu piemeniu, vieline tvora, kurią jis peršoka. Ūkininkai nakčiai turėtų suvaryti avis į tvartus, galbūt apsidrausti nuo vilkų daromos žalos. Kita vertus, vilkų populiacija turi būti reguliuojama. Ją reguliuoti reikia remiantis moksliniais argumentais, daromų apskaitų duomenimis, bet ne emocijomis, kai vieni vaikšto su transparantais ir rėkia nešaudyti vilkų, nes jie turi gyventi, o kiti sako, jog vilkai papjovė jų avis. Reikia mažiau emocijų, daugiau faktų, skaičių ir išvadas daryti iš jų.

Kęstutis Markevičius,

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas

Medžiotojai pastebi, kad vilkų daugėja. Mes ne vienerius metus kalbame, jog vilkų populiacija didėja, ir jų sumedžiojimo limitas turi būti didesnis, bet medžiotojų balsas į dangų neina. Kai avių, galvijų augintojai garsiai pradės reikšti pretenzijas dėl vilkų išpuolių ir didžiulės daromos žalos, gal tuomet valdžia padidins vilkų medžioklės kvotas.

Visiems kažkodėl atrodo, jog medžiotojai nori vilkus išnaikinti, bet taip tikrai nėra. Vilkai gamtoje reikalingi, tačiau jų populiaciją reikia reguliuoti ir tam pasitelkti mokslininkus, kurie atlieka genetinius tyrimus. Jie gali pasakyti, kiek Lietuvoje yra vilkų šeimų, nes medžiotojai tyrėjams pateikia visus reikiamus mėginius. Manau, kad Aplinkos ministerija su vilkus genetiškai tiriančiais mokslininkais nebendradarbiauja, nes vilkų medžioklės limitas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į mokslininkų tyrimus. O medžiotojai sumedžios tiek vilkų, kiek bus leista.