Europos kombinuotųjų pašarų gamintojai baiminasi, kad jau ateinančiais metais ES gali pristigti sojų miltų – deficitas gali siekti 10 proc., t.y. gali trūkti apie 30 mln. t sojų miltų. Šį trūkumą galėtų kompensuoti ES šalių, tarp jų – ir Lietuvos, ūkininkai, išplėsdami sojų auginimo plotus. Tačiau mūsų šalyje sojų auginimo plotai, užuot didėję, tik traukiasi, nors auginti šią kultūrą bando vis daugiau žemdirbių.

Sugeba užsiauginti

Kandrėnų kaimo (Kupiškio r.) ūkininkė, agronomė Kristina Kazlauskaitė kartu su broliais ūkininkais Stepu ir Ignu Kazlauskais vysto ekologiškų paukštynų veiklą. Sojas jie pradėjo auginti per COVID-19 pandemiją. Pradžioje nedideliame 0,5 ha bandyminiame plote. Kitais metais sojas užaugino keliuose hektaruose ir, nuėmę derlių, jį pardavė. Trečią kartą – 2022 metais, Kazlauskų ūkis sojas ekologiškai išaugino 25 ha. Tuomet sojų pupelių derliaus panaudojimas buvo aiškus – ūkininkai augina mėsinius viščiukus, vištas dedekles, paukščių pulkas didelis, todėl norint gerai subalansuoti pašarus, reikalingas nemažas sojų kiekis. Tad savo ūkio sojos turėjo praturtinti paukščių pašarus.

Jie gali palyginti augalus, nes Kazlauskų šeimos ekologinis ūkis augina ir standartinius ankštinius augalus – žirnius, pupas, ir nestandartinius – pluoštines kanapes sėklai, soras, iš baltyminių augalų – dobilus, kurie, kaip ir sojos, praturtina dirvą. Tačiau po 2022 metų sezono sojų į savo ūkio sėjomainą nebeįtraukė.

„Sojų pupelių derlius 2022 metų rudenį buvo vidutiniškas, mus jis tenkino, bet susidūrėme su techninėmis sojų pupelių savybėmis. Būtent dėl šios priežasties ir sustojome, jų neauginame. Sojas reikia ekstrahuoti. Jų negalėjome tik sumalti kaip paprastas pupeles ar žirnius, nes sojas reikia dar termiškai apdoroti. Sojų pupelės turi tam tikrų medžiagų, jos ir kelia rūpestį. Kadangi mūsų sojų pupelės buvo augintos ekologiškai, negalėjome pirkti paslaugos ten, kur apdorojamos atvežtinės genetiškai modifikuotos sojos. Tai tiesiog sustojome, nes neturėjome kur apdirbti išsiaugintų sojų, o ekologijoje reikalavimai yra labai griežti“, – apie tai, kas lėmė sojų auginime dvejų metų pertrauką, paaiškino K.Kazlauskaitė.

Ūkininkė sakė, kad nuo 2022 metų rudens sojų derlių tebesaugo sandėlyje, bet vis mąsto apie jų paruošimą. Ūkio planuose – nusipirkti ir ekstrahatorių, ir presą aliejui spausti. Tada patys galėtų termiškai pakaitinti pupeles ir išsispausti sojų aliejų. Pasigamintą produktą naudotų gaminant paukščių lesalus. Jeigu pavyktų tokius planus įgyvendinti, galėtų vėl ūkyje auginti sojų pupeles.

„Iš Lietuvos šiluma nesitraukia, ilgėja lietuviškas ruduo, o ilga vegetacija sojoms tinkama net kai naktys būna ilgos, o dienos – trumpos. Manau, kad sojų auginimas turi tik populiarėti, nes sojoms sąlygos augti Lietuvoje kol kas tik gerėja“, – teigė Kupiškio krašto ūkininkė.

Ekologinio ūkio atstovė lygino žirnius, pupas bei sojas, ir tikino, kad sojos keičiantis klimatui yra labai perspektyvi kultūra. Kristinos pastebėjimu, pastaraisiais metais žemdirbiams nelabai sekėsi išauginti pupų derlių, o žirnių derlius taip pat priklausė nuo situacijos – žirnius labai puolė kenkėjai arba jiems pakenkdavo sausros. Išbandę ir išmokę auginti sojas, paukštininkystės ūkio šeimininkai galvoja, kad sojų išauginimo perspektyva turėtų būti nebloga, nebent išplitus per Lietuvą labai dideliems sojų plotams, galbūt ir joms atsirastų pavojų – ligų, kenkėjų, išlįstų problemų, bet kol kas to lyg ir nėra.

Domėjosi ir ministras

Sojų auginimo Lietuvoje perspektyvas, susitikime su šią kultūrą auginančiais ūkininkais Svečiuliais, aptarė ir žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, nuvykęs tiesiai į ūkį, pranešė Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). Ūkininkai Kęstutis ir Kazimieras Svečiuliai, bendradarbiaudami su mokslininkais, semdamiesi patirties kaimyninėse šalyse, sojas kulia jau antrus metus.

Šis augalas yra vertingas priešsėlis, praturtinantis sėjomainą, sukaupiantis du kartus daugiau azoto (60–200 kg/ha) nei žirniai. Savo laukuose ūkininkai jau bando 12 mūsų platumoms pritaikytų sojos kultūros rūšių iš Lenkijos, Čekijos, Austrijos ir Kanados. Surenka 3,4 t/ha derlių. Ir sunkiame raudono molio, ir mažiau derlinguose dirvožemiuose derančio augalo kol kas nepuola jokie kenkėjai.

„Šiandien mums labai trūksta mokslininkų rekomendacijų, veiksmingų strategijų didesniems, mažesniems ūkiams, o laikai keičiasi. Štai iki šiol neperspektyvia Lietuvoje laikyta, gausiausiai dirvožemį azotu aprūpinanti kultūra jau puikiausiai dera mūsų laukuose. Kol kas pas mus jos niekas nesuperka, bet tai netolimos perspektyvos klausimas, nuo pernai ji įtraukta ir į remiamų kultūrų sąrašą. Kaimynai superka neribotais kiekiais, be didesnių apribojimų“, – pranešime spaudai cituojamas K.Starkevičius.

Anot jo, kaimynai lenkai kelia sau ambicingus tikslus. Pernai soją augino 40 tūkst. ha, šiemet – 80 tūkst. ha, o tikslas – auginti soją 1,5 mln. ha ir visiškai apsirūpinti šia baltymine medžiaga be GMO, neimportuojant jos iš Brazilijos, Amerikos ar kitų regionų. „Lenkai turi parengę savą Baltymų programą, skatinant ir remiant šių kultūrų auginimą. Turime geras galimybes nuimti ir perdirbti derlių, belieka išstudijuoti gerąją kaimynų patirtį ir neatsilikti“, – sakė žemės ūkio ministras.

Nuo 2024 metų soja įtraukta į baltyminių augalų sąrašą ir tampa tinkama susietajai paramai gauti. Baltyminiai augalai yra svarbi pašarų gamybos sektoriaus tiekimo grandinės dalis, o soja pašarų gamyboje – vienas pagrindinių baltyminių augalų. Baltyminių augalų bei jų mišinių augintojams numatytas išmokos dydis – apie 55 Eur/ha, o šiai paramai bus skirta 2,255 proc. visų tiesioginėms išmokoms skirtų finansinių asignavimų.

Pabandė, bet neprigijo

Ukmergės rajono ŽŪB „Ekonauda“ vadovas Ramūnas Nanartavičius prisimena, kad ir jie gal prieš 10 metų buvo sojų pupelių augintojai. „Bandėme auginti, bet nelabai mums jos tiko, tai ir nebeauginame. Trūko jų brendimui saulėtų dienų. Nors tuomet lūkesčiai nepasiteisino, dabar gal jau yra naujų veislių, gal kažkaip kitaip auginama. Dar neplanuojame atnaujinti sojų auginimo, bet kažkada gal ir vėl auginsime“, – pakalbintas VL sakė R.Nanartavičius.

Sojas 5–6 metus auginęs Kėdainių rajono ūkininkas Nerijus Mileris dabar visai atsisakė žemės ūkio verslo. Jo tėtis Stasys Mileris, pagelbėdavęs sūnui, soją tebevadina labai reikšmingu augalu. Pasak jo, profesorius Antanas Svirskis labai daug žiniomis, praktiškais patarimais padėjo jo sūnui ir kol plotai buvo mažesni, sekėsi gana neblogai. Kartu su dar dviem ūkininkais Nerijus sojų plotus buvo išplėtęs net iki 600 ha ir augino ekologiškai. Jie iš Ukrainos pirkdavo sėklą, buvo pasiskaičiavę, kad iš 1 ha gali gauti gerą pelną.

„Mano sūnus augino, aš tik jam padėjau. Du traktoriai dirbdavo tarpueiliuose. Lenkijoje buvo nusipirkę specialų tarpueilių įdirbimo ravėtuvą, valdomą elektronikos. Tarsi viskas buvo gerai, bet jie nespėdavo: kol viename gale padarydavo, kitame jau būdavo apžėlę. Sojų pupelės subręsdavo rugsėjo pabaigoje, tik vieną labai lietingą rudenį nespėjo visų laiku kombainu nuimti. Visus kitus metus būdavo užaugintos, laiku nuimtos, išdžiovintos, sufasuotos į didmaišius, sunkiasvoriu transportu išvežtos ir parduotos Vokietijoje. Negalima sakyti, kad buvo nenaudinga auginti, bet, mano įsitikinimu, per daug užsigriebė, neklausė patarimų auginti perpus mažiau, tada būtų buvę lengviau „apžioti“, – nei kritikuodamas, nei girdamas pasakojo S.Mileris.

Jis pamena, kad sojos užaugdavo gražios, joms Anciškėse, šalia Truskavos, žemė buvo tinkama. „Sojoms Lietuvoje užtenka saulės. Ypač kokia šiemet vasara buvo, tokiomis sąlygomis Lietuvoje buvo galima labai gerą sojų pupelių derlių užauginti. Jeigu būtų tokie metai, kaip šiemet, tai tik augink sojas ir džiaukis. Tokiomis sąlygomis viską gali. Kai tokie karščiai, būtų reikėję labai mažai papildomai džiovinti. Niekas negali patikėti, bet jos pas mus užauga puikiai. Reikia tik noro“, – kalbėjo S.Mileris.

Neprasimuša į ūkius

Profesoriaus, augalų selekcininko A.Svirskio teigimu, Lietuvoje dar prieškariu buvo auginamos lietuviškų veislių sojos, duodavusios iki 2 t/ha derlių, tačiau vėliau ši kultūra nepelnytai buvo pamiršta. Atlikti tyrimai ir ūkininkų patirtis parodė, kad ir Lietuvos agroklimatinėmis sąlygomis galima užsiauginti genetiškai nemodifikuotų ir ekologiškai išaugintų sojų pupelių, tačiau jas auginti ėmėsi daugiau pavieniai entuziastai.

„Auginant sojas, jos dirvožemyje sukaupia kelis kartus daugiau azoto nei kitos ankštinės kultūros. Dar buvo abejota, ar būtų garantuotas sojų derlius. Aš su sojomis reikalų turiu jau apie 15 metų, tai 2–3 t/ha derlius garantuotas net auginant ekologiškai. Kitas privalumas – sojas mažai puola ligos ir kenkėjai“, – tikino profesorius.

A.Svirskio teigimu, sojų pupelių negali tiesiogiai naudoti aliejui, pašarams, nes jose yra kenksmingų medžiagų, todėl reikia jas iškaitinti. Jo pažįstamas valandą pakaitinęs sojas iš karto galėdavo jas malti, spausti aliejų, šerti gyvuliams. Iš sojų gaunamas aliejus, rupiniai, išspaudos.

Pasak A.Svirskio, sojų pupelių importuotojai ir jų lobistai viską darė, kad sojos Lietuvoje nebūtų auginamos, bet lietuviai vis tiek sojas augino, todėl dabar jau nereikia visko pradėti nuo nulio.

Nenusivylė

Šiais metais mūsų sėjomainoje sojos sudarė 604 ha. Oro sąlygos šios kultūros auginimui buvo tikrai palankios – sojos gavo daug saulės ir šilumos. Geri orai lėmė ir ankstesnį derliaus nuėmimą – spalio antrąją savaitę jau buvome baigę nuimti šią kultūrą, t.y. derlius nuimtas 2–3 savaitėmis anksčiau nei praėjusiais metais. Šiemet matome, kad nuimto derliaus baltymingumas yra aukštesnis nei pernai ir siekia apie 35 proc. Sojų pupelių drėgmė šiais metais buvo mažesnė – siekė 16–18 proc.

Šiemet auginome „Merlin“, „Erika“, „Adessa“, „Ambela“ veislių sojas. Jų derlių paprastai naudojame savo reikmėms – gyvulių pašarui. Ar perspektyvus sojų auginimas Lietuvoje? Sojos gerai pakelia vasaros karščius ir ši kultūra, šiltėjant Lietuvos klimatui, mūsų šalyje turi perspektyvų, priešingai nei pupos ar žirniai, kuriems sunku atlaikyti vis didesnes karščio bangas.

Kaimynai rodo pavyzdį

Lietuvoje šiemet sojas augino ne tik ekologiniai, bet ir tradiciniai ūkiai. Chemizuoti ūkiai kūlė net po 4 t/ha sojų pupelių. Prisikūlę šimtus tonų ieško, kur realizuoti derlių. Sojos, lyginant su kitomis ankštinėmis kultūromis, labai gerai užderėjo, yra puikus priešsėlis. Turime išbandytų ir prisitaikiusių sojų veislių ir Lietuvoje.

Dar prieškariu Lietuvoje turėjome 4 sojų veisles ir jas auginome. Prie to po truputį grįžtame, nes pupų ir žirnių išauginti nepavyksta. Ne tik mums, bet ir kaimynams lenkams. Ta pati problema su geltonaisiais saldžiaisiais lubinais. Klimato sąlygos juos auginti tampa nelabai tinkamos. O sojoms svarbiausias sudygimo laikotarpis – kol ji sudygsta ir pirmojoje augimo stadijoje pavasarį svarbu gauti drėgmės, o tuo metu mes jos turime. Vėliau net ir sausros joms nėra baisios. Sojos – savidulkis augalas, jų žiedeliai yra pažastėlėse, uždengti lapais, žiedeliai ne tokie atviri kaip pupų ar žirnių. Kai žiedas tiesiai prieš saulę – gali jį nudeginti, o sojoms saulės spinduliai nėra pavojingi.

Kol kas sojų pupelių auginimo tendencijos ir perspektyvos Lietuvoje eina pirmyn tik entuziastų iniciatyva. ES direktyvos skatina valstybes nares remti baltyminių augalų auginimą. Lenkijoje – artimiausioje kaimynėje, pradėta įgyvendinti skatinimo programa, iš kurios sojų augintojai gauna finansinę paramą. Todėl ten sojų auginimas plinta, nes siekiama, kad nereiktų sojos gyvulių pašarams vežiotis iš Argentinos ar dar kažkur. O mes Lietuvoje išaugintus baltyminius augalus – pupas, žirnius – išvežame ir parduodame kažkur Indijoje, o iš Brazilijos, Argentinos atsivežame sojų pupeles. Bet niekas nedraudžia susikurti savo ar net nusikopijuoti nuo kaimynų paramos programą.

Žemės ūkio ministras K.Starkevičius girdi ir daro pirmuosius žingsnius. Negalime atsilikti, nes aplinkinės šalys jau eina į priekį. Estai turi išvedę net savo estišką sojų veislę. Mes kalbame apie paukštynus, kiaulių kompleksus, GMO uždraudimą, bet pašarus leidžiame atsivežti su GMO rupiniuose iš bet kur, o savo sojų išauginti neskatiname. Niekada nebus proveržio, jeigu skatins tik entuziazmas. Norint paskatinti masę augintojų, kad jų daugiau atsirastų, reikia finansinių paskatų.