Tvirti šeimos ūkiai dominuoja didžiojoje dalyje Europos. Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kai kuriose kitose šalyse jie yra varomoji žemės ūkio jėga. Lietuvoje vyrauja priešingos tendencijos – pas mus madą dažniau diktuoja stambieji žemdirbiai. Mažesni ūkiai taip pat siekia būti girdimi, tačiau tam reikalinga kooperacija.

Gresia išnykimas

Nuo šio tūkstantmečio pradžios veikianti Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga (LŠŪS) šiuo metu vienija per 4 tūkst. narių. Tai – savarankiška, savanoriška visuomeninė ne pelno siekianti organizacija, vienijanti ir atstovaujanti žmonėms, turintiems savo ūkius arba žemės ūkio verslą ir didžiąją dalį žemės ūkio darbų atliekantiems savo šeimos jėgomis.

LŠŪS siekia rūpintis savo narių kvalifikacijos kėlimu, bendra ūkininkavimo kultūra, remti besikuriančių ūkininkų ir visų kaimo žmonių savivaldą, pilietiškumą, kooperatinį judėjimą, teikti šeimos ūkiams mokslo, ekonomikos, teisės, profesinio ir šviečiamojo pobūdžio konsultacijas, ginti jų interesus visose instancijose, net organizuoti ūkininkų turgelius, kuriuose žemdirbiai galėtų realizuoti savo gaminamą produkciją.

Neseniai LŠŪS atstovai buvo susitikę su Vilkaviškio krašto žemdirbiais. Į renginį atvyko keli šimtai šio rajono ūkininkų. Susitikimą moderavusi LŠŪS vicepirmininkė Eglė Markevičiūtė kvietė visus žemdirbius burtis, bendradarbiauti ir kylančius klausimus bei problemas spręsti drauge.

„Pati esu ūkininkė, todėl labai gerai žinau, koks sunkus, daug kantrybės, ištvermės ir pasiaukojimo reikalaujantis yra žemdirbio darbas. Ypač tų ūkininkų, kurie laiko gyvulius. Galima tik pabandyti įsivaizduoti, ką jie jaučiau ir kuo gyvena, kai turi visiems įrodinėti savo teises gauti tai, kas jiems priklauso, ką jie užsidirbo savo sunkiu darbu“, – kalbėjo E.Markevičiūtė.

Per pastaruosius metus Lietuvoje buvo likviduota maždaug 2 tūkst. pieno ūkių. Realu, kad panašios tendencijos išliks ir ateityje. Dalis ūkininkų vis dar nesiryžta parduoti karvių, tačiau atėjus laikui ruošti pašarus žiemai, daugelis tikrai pagalvos, ar verta tai daryti. Realu, kad rudenį sulauksime dar vienos gyvulių pardavimų bangos.

„Ūkininkai jau yra pavargę. Be gyvulininkystės sunkiai pasieksime žaliojo kurso tikslus. Kelmų ir akmenų krūvos ar pavienių medžių saugojimas ariamoje žemėje mūsų neišgelbės. Visgi aš dar slapta tikiuosi, kad gyvulininkystė netaps alternatyvia žemdirbystės šaka, tokia kaip sliekų, sraigių, svirplių ar kitų panašių gyvių auginimas. Nors link to einama“, – kalbėjo E.Markevičiūtė.

Didėja atotrūkis

LŠŪS vicepirmininkė apgailestavo, kad dabartinė valdžia visiškai nėra suinteresuota išsaugoti tiek pieno ūkių, tiek apskritai smulkių bei vidutinių ūkių. Anot jos, nedidelį ūkį sugriauti galima per pusdienį, tačiau vėl jį atstatyti gali neužtekti ir dvejų metų. Dabar mūsų šalyje daug geresnės sąlygos sudaromos patiems stambiausiems žemdirbiams, todėl skirtumai tarp smulkiųjų ir didžiųjų ūkių nuolat didėja.

„Lietuvoje ne visai teisingai paskirstomos įvairios išmokos. Jos nepasiekia tų ūkininkų, kuriems paramos reikia labiausiai. Pavyzdžiui, remdama pieno sektorių, valstybė nusprendė išmokas skirti visiems vienodas – proporcingai pagal turimą karvių skaičių. Akivaizdu, kad šiuo atveju didžiausią naudą pajus patys didžiausi karvių augintojai, nors jie ir taip už pieną gauna daug daugiau, nei vos keletą karvučių melžiantys ūkininkai. Kuomet paklausėme, kodėl negalima išmokų diferencijuoti pagal ūkių dydį, pagal už pieną mokamą kainą, gavome atsakymą, jog to neleidžia Europos Komisija, nes taip būtų pažeista konkurencija. Šiuo atveju kyla klausimas, kodėl tuomet galima diferencijuoti susietąją paramą už pienines karves, kodėl numatyta diferencijuoti papildoma perskirstomoji pajamų paramos išmoka už pirmuosius 50 ha? Kol kas atsakymų dar nežinau“, – apgailestavo E.Markevičiūtė.

Jos žodžius pagrindžia Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenys, bylojantys, kad vos 20 proc. šalies pareiškėjų gauna net 80 proc. visiems žemdirbiams skiriamų išmokų. Be abejo, tas penktadalis pareiškėjų – patys stambiausi ūkininkai.

Didesnė galimybė išgyventi

Bendraudama su Suvalkijos žemdirbiais ir kviesdama juos burtis į LŠŪS gretas, E.Markevičiūtė priminė, kad istoriškai susiklostę, jog didžiųjų ekonominių krizių laikotarpiais dažniau žlunga didieji ūkiai, o šeimos ūkiai vienaip ar kitaip išsikapanoja.

Didieji ūkiai nėra tokie inovatyvūs, originalūs ir lankstūs kaip šeimos ūkiai. Pastarieji konservatyvesni, mažiau rizikuoja, daugiau skaičiuoja, sugeba prisitaikyti prie besikeičiančių situacijų. Stambieji ūkiai įprastai apsiriboja vien žaliavos gamyba, o šeimos ūkiuose neretai gaminama tam tikra produkcija, kurią pirkėjai labai vertina. Puikus to pavyzdys – sėkmingai veikiantys ūkininkų turgeliai.

Be to, įrodyta, jog būtent šeimos ūkiuose sukuriama daugiau darbo vietų. Juose darbą turi visi šeimos nariai, vaikai išleidžiami į mokslus, į gyvenimą.

„Lietuvos kaimuose gyvena trečdalis šalies gyventojų. Norint, kad kaimai išliktų ir būtų gyvybingi, būtina pradėti rūpintis smulkiais ir vidutiniais ūkiais, juos stiprinti. Šie ūkiai yra tvarios gyvenamosios aplinkos ir ekonominės veiklos pagrindas, todėl jiems turi būti skiriamas ypatingas dėmesys“, – pabrėžė E.Markevičiūtė.

Klaidingos sąsajos su kolūkine sistema

Vilkaviškyje viešėjęs LŠŪS vicepirmininkas Vytautas Buivydas pripažino, kad ne tik nacionalinė šalies, bet ir visos Europos Sąjungos vykdoma politika nėra patraukli žemdirbiams. Jo žiniomis, nuo įstojimo į bendriją, mūsų šalyje išnyko 50 proc. ūkių. Vien per paskutinius trejus metus iš ūkinės veiklos pasitraukė 25 proc. žemdirbių.

Jis su susirinkusiaisiais pasidalijo ir ŽŪM pateiktais vasario mėnesio už litrą pieno mokamais duomenimis. Anot jo, didžiausia suma siekė 80 ct, o mažiausia – vos 13 ct. V.Buivydas teigė negalintis suprasti, kaip toje pačioje šalyje tos pačios produkcijos kainos gali taip skirtis.

„Niekaip negaliu suvokti, kaip Vyriausybė neįdeda jokių pastangų, kad tai pasikeistų, o patys ūkininkai – pernelyg silpni. Kalbama, kad mūsų šalyje pieno krizes iššaukia nedidelė konkurencinė aplinka. Tokiu atveju mūsų ūkininkams turėtų būti sudarytos sąlygos pieną išvežti į užsienį, kur mokama daugiau. Kaimyninėje Lenkijoje pienininkystė yra bene stabiliausia žemės ūkio grandis, neseniai estai atidarė naują pieno fabriką. Reikia, kad ir mūsų pieno gamintojai turėtų galimybę ten pristatyti savo produkciją. Tuomet gal ir mūsų perdirbėjai pradėtų kovoti dėl ūkininkų išsaugojimo“, – svarstė V.Buivydas.

Tiek jis, tiek E.Markevičiūtė ragino ūkininkus kooperuotis ir kartu siekti savo tikslų. Apie kooperacijos naudą kalbėjo ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ valdybos pirmininkas, žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas. Jo teigimu, stambėjantiems ūkiams mažesni ūkiai konkurenciją gali sudaryti tik vienydamiesi.

„Daugelio mūsų pasąmonėje kooperatyvai prilyginami kolūkinei santvarkai. Iš tikrųjų tai niekaip nesusiję. Nuo senų laikų visame pasaulyje kooperatyvai atlieka svarbų vaidmenį. Jie padėjo išlikti daugybei ūkių“, – teigė J.Kuzminskas.

Siūlo nepasitikėti supirkėjais

Dar vienas LŠŪS atstovas – vicepirmininkas Algimantas Belzus taip pat akcentavo kooperacijos svarbą. Anot jo, niekada negalima pasitikėti supirkėjais, nes šie visuomet siekia tik asmeninių pelnų. Jis pateikė šaltalankių augintojų, kurie praėjusiais metais itin nukentėjo, pavyzdį.

„Šaltalankių uogų auginimas – nišinė žemdirbystė. Greičiausiai dėl to apie jų pernykščius rūpesčius mažai kas yra girdėjęs. O šie žmonės išties labai vargo. Pernai didelė dalis šaltalankių augintojų uogų taip ir liko laukuose. Lietuvoje yra vos keletas šių uogų supirkėjų, o dėl išaugusios elektros kainos jiems neapsimokėjo jungti šaldiklių, tad ir produkcijos buvo supirkta nepalyginamai mažiau“, – pasakojo A.Belzus.

Jo teigimu, nuo panašios situacijos neapsaugoti ir kitų žemės ūkio sričių atstovai. Dėl to būtina turėti savo sandėlius, šaldiklius ar talpas.

„Tikriausiai ūkininkai jau žino, kad dėl karo Ukrainoje Europoje susikaupė grūdų perteklius, ne pačius geriausius laikus išgyvena ir mėsinių galvijų augintojai bei kai kurių kitų sričių atstovai. Jei ūkininkai turėtų galimybę bent kurį laiką pasaugoti savo produkciją, o ne parduoti ją iš karto, krizes įveikti būtų daug lengviau. Stambieji žemdirbiai gali sau leisti statytis grūdų saugojimo bokštus ar mėsos perdirbimo cechus, tačiau smulkesniųjų galimybės ribotos. Tam būtina kooperacija. Kol lietuviai neperžengs psichologinės ribos ir nepradės aktyviau kooperuotis, tol perdirbėjai ir toliau diktuos savo sąlygas“, – neabejojo A.Belzus.

Jis atskleidė, kad su ŽŪM deramasi, jog bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ valdoma bankrutuojanti Lukšių pieninė būtų perleista į pačių ūkininkų rankas. Jei taip atsitiktų, žemdirbiai galėtų bent iš dalies sudaryti konkurenciją stambiausiems šalies perdirbėjams.