Lietuvoje smulkiųjų ūkininkų kasmet vis mažėja – jei praėjusių metų rugsėjo 1 d. duomenimis, smulkių ūkių, valdančių iki 5 ha, mūsų šalyje buvo per 82,75 tūkst., tai šiemet rugsėjo 1 d. jų tebuvo likę 81,66 tūkst. Tokios smulkiųjų ūkių mažėjimo tendencijos tęsiasi jau ne vienus metus. Mat nemenką tokių ūkių dalį valdo pensinio amžiaus ūkininkai, kurie, susiklosčius nepalankioms sąlygoms, atsisako ūkininkavimo. Mažėjimo tendencijos išliks, nes prieš keletą dienų pensinio amžiaus ūkininkų mūsų šalyje buvo priskaičiuojama per 54,57 tūkst.

Bulvės prigėrė

Navininkų kaimo (Šeimenos sen., Vilkaviškio r.) ūkininkas Vitas Marcinkevičius su žmona Danute tam, kad išsimaitintų, užsiima gyvulininkyste. Smulkiame šeimos ūkyje sutuoktiniai dėl savęs laiko karvę, nusišeria porą kiaulių, augina vištų. Gyvendami vienkiemyje rūpinasi 4 ha žemės. Pusė hektaro iš jų šiemet apsodinta bulvėmis.

„Šiemet labai prastai, nes mūsų bulvės prigėrė. Jau dabar žinau, kad bus kur kas mažiau nei pusė laukto derliaus. Dar kad tik tiek prikastume. Nuėjęs vis pasikasu, tai vagose beveik nėra bulvių“, – be optimizmo kalba Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Pasak V.Marcinkevičiaus, tuose 4 ha žemės dabar sutelpa viskas – ir ganykla, ir javai, ir bulvės. Šiemet ne tik pastarosios neužaugo, prastoki ir javai, nes juos saulė uždžiovino. Anot ūkininko, pas jį ir kviečiai, ir miežiai šiemet byrėjo itin smulkūs.

„Aš beveik netręšiu laukų, mes viską stengiamės auginti ekologiškai. Penkerius metus bulves auginau pagal ekologinius reikalavimus. Esu nepratęs pilti į laukus trąšų ir chemikalų. Viską tik dėl savęs ir auginamės. Ne pardavimui. Galvijams pašarų pavyko pasiruošti – atrodo, jų užteks žiemai. Žolės buvo, šieno prišienavome ir susivežėme į daržinę, jo turėtų užtekti“, – ir blogomis, ir geromis ūkelio tendencijomis dalijosi ūkininkas.

Pašlijo sveikata

Jam būtų kur kas lengviau, jei nebūtų sveikata pašlijusi. Anot V.Marcinkevičiaus, medikai jam skyrė neįgalumą jau iki gyvos galvos. Vyrą buvo ištikęs infarktas, jau „šuntuotas“, ir skauda sąnarius. Kai viskas susidėjo, liko tik 30 proc. darbingumo.

Nors serga, neturi sveikatos, šeimai reikia išsilaikyti. Žmona Danutė niekur kitur daugiau nedirba, triūsia prie namų – ūkyje. Jie dabar dviese likę, vaikai jau išėję, gyvena savarankiškai, bet kaime gyvenantys tėvai stengiasi juos kuo gali paremti – ir iš daržo, ir iš sodo, ir iš tvarto. Vaikų šeimos mažiukus vaikučius augina, dabar finansiškai jiems nelengvas metas. Vitas itin išgyvena, kad 12 metų geležinkelių bendrovėje dirbęs aukštamokslis, magistrantūrą baigęs žentas neteko darbo – jauną vyrą, šeimos maitintoją, atleido.

„Ar čia toks turėtų būti gyvenimas? Čia jau ne gyvenimas, o tik egzistavimas. Juk ir aš pats būčiau jau gavęs pensiją, bet nutęsė pensinį amžių, tai dabar dar reikia jo sulaukti. Ir žmona Danutė dar ne pensijoje. Tai ir vargstame su gyvuliais tam, kad prasimaitintume patys ir vaikams galėtume pieno įpilti, mėsos įdėti“, – kalbėjo ūkininkas.

Neįgalumo pensija – mokesčiams

Jis pasakojo, kad anksčiau, dar prieš karą, jų kaime buvo 50 sodybų, o dabar belikę vos 10 sodybų – visi vienkiemiai. Vienas nuo kito kaimynai gyvena per beveik kilometrą. Ūkininkas pastebi, kad net gyvendami vienkiemiuose vis mažiau kaimynų užsiima su gyvuliais. Dalis važinėja į darbus mieste ir iš to pragyvena, bet Marcinkevičiai samdomų darbų neturi ir dirbti nepajėgtų.

„Mudu įpratome laikyti gyvulius. Jau seniai tuo užsiimame, dar nuo kolūkių laikų. Viskas buvo sau auginama, taip ir liko. Žinoma, anksčiau ir žemės, ir gyvulių buvo daugiau, dabar sumažinome. Pieno pasimelžiame tik sau, nė lašo neparduodame. Savo poreikiams, vaikams, anūkams“, – sakė smulkaus šeimos ūkio savininkas.

Vitas neneigė, kad išaugus pragyvenimui, jie tą pajuto bene pirmieji. Sako jau suprato, jog jiems, kaip nedirbantiems, būtų labai gerai, kad ir seniūnijos valdžia atkreiptų į juos dėmesį. Kol buvo sveiki, paramos neprašydavo, bet dabar ji tikrai palengvintų dalią.

„Dabar Lietuvoje paramą duoda ukrainiečiams, asocialiems asmenims, o mums, kurie visą gyvenimą sunkiai ir sąžiningai dirbome, neduoda nieko. Gaunu neįgalumo pensiją. Kai pasidaliname per abu, mums su žmona kiekvienam pragyventi per mėnesį išeina po 161 eurą, – guodėsi šeimos galva. – Bet ir šitie pinigai nueina mokesčiams – tai ligonių kasai, tai už šiukšlių išvežimą, jau ir televizijos nemokamai negalime žiūrėti, internetas, telefonai – mums brangi pramoga. Visus mokesčius sudėjus, vos užtenka. Anksčiau už elektrą per mėnesį mokėjome 40 eurų, dabar atėjo sąskaita, kad reikia susimokėti 83 eurus. Vien mokesčiams nueina tai, ką gaunu, o gyventi juk reikia, tad niekaip nebeišsiverstume be gyvulių, be tvarto...“

Pašalpos negavo

Nors ūkininkauja ekologiškai, dar vis tiek ir ūkiui reikia kai ką nusipirkti. Vito teigimu, juk reikia ir degalų, kurie tokie brangūs, o už dyką niekas nieko neduoda, nuėjęs į seniūniją išgirdo, kad nieko negaus – šeimos pajamos per didelės.

„Tai ačiū valdžiai už viską. Nei degalų kompensacijos, nei niekas kitas mums nepriklauso. Jei tik šitaip yra vertinami mūsų šalies gyventojai, tai kaip reaguoti į tokį požiūrį? Jeigu žmogus negeri, pats išsilaikai, pats dirbi, vargsti, tai ir vark toliau, o girtuokliams, tai tiems duoda. Kai toks keistas požiūris į kaimo žmogų, labai liūdna“, – neteisybę dalinant pašalpas nusakė vos ne vos pragyvenantis ūkininkas.

Anot V.Marcinkevičiaus, tokia smulkaus ūkininko dalia – ūkininkauji, bet pašalpų negauni. O tie, kurie asocialūs, nieko neveikdami kiekvieną mėnesį sulaukia valstybės paramos. Nė vieno iš jų ūkininkas į talką neprisiprašo, kad pagelbėtų. „Sako, kam mums dirbti, mes gauname pašalpas. Mums užtenka. Pragert“, – neteisybę kaimuose stebi žemdirbys, kurio dalia sunkiausia – jokių išeiginių ir atostogų, sunkiai sirgdamas eina į tvartą pas gyvulius, kad išgyventų.

Vieni tarp „vilkų“

Lietuvos ir Lenkijos pasienyje (Lazdijų r.) mišrų šeimos ūkelį puoselėja tėvas ir sūnus Matusevičiai. Ūkio savininko sūnus Artūras pripažino, kad be žemdirbiškų problemų, kurių visada apstu, jiems dar tenka kovoti su ilgapirščiais, ir tikino, kad šie apkartina jų gyvenimą. „Mūsų galvos skausmas – aplinkinių kaimų gyventojai. Dėl jų jau greitai turbūt negalėsime ramiai ūkininkauti“, – teigė Lazdijų rajono ūkininkas.

Jo tikinimu, dabar aplinkui yra gyventojų, kurie praktiškai dėl „bonkelės“ gyvena, jie turi prasimanyti, kaip uždirbti svaigalams. Metalas paklausus, tai jį įvairiais būdais surenka, kai kurie tam nusipirko metalo ieškiklių ir „tikrina“ gyvenamų ir negyvenamų sodybų teritorijas. Arba tiesiog iš ūkininko traktoriaus gvelbia dyzeliną. Nukentėjusiam ūkininkui net nelabai yra kur kreiptis pagalbos, nes kiekvienu atveju reikia konkrečių įrodymų, kas tai padarė. Kaip kaime sakoma, nepagautas už rankos – dar ne vagis.

A.Matusevičius VL sakė, kad iš jų ilgapirščiai gvelbia ne tik dyzeliną, bet ir žiemai pasiruoštas malkas. Jos iš kiemo „išgaruoja“ net vasaros laikotarpiu, nes greičiausiai nusigyvenę asmenys dujų neturi, tai malkas nešasi krosniai užkurti ir maistui pasigaminti. „Mes tikrai neprivalome jų išlaikyti. Būdamas sodybos darže pats mačiau, kaip vyras iš mūsų tempiasi „kulbę“, – sakė ūkininkas.

Kaimo užribiai

Anot jo, jau keletą žiemų vis nešė ir nešė iš jų kiemo malkas. Pernai šeimininko sūnus specialiai iš anksto malkų nekapojo, galvodamas, kad taip apsaugos kuro atsargas žiemai, bet... Pradėjo nešti ir dideles trinkas.

„Dabar savo kieme turime tokių gyventojų, kurie viską žino, kur kas sudėta, kai manęs nėra, o mano tėtis serga, gali nešti kada nori ir ką nori“, – tiesiai šviesiai sakė Dzūkijos ūkininkas.

Jis prisiminė ir dar vieną nemalonų incidentą – išsiardęs taisė kieme traktorių ir apsižiūrėjo, kad jau nebėra keltuvo. Per žmones sužinojo, kad dingęs keltuvas gali būti nukeliavęs pas metalo rinkėjus. Vienas žmogus jį grąžino atvažiavęs net nuo Dumblio, iki kurių nuo Matusevičių sodybos apie 5 km.

„Jie taip gyvena – visi kartu ieško, kur ką gauti ir kur paskui parduoti. Jie tuo ir gyvena. Dyzelinas net ir žinau kur „nueina“. Retkarčiais iš mūsų „Beloruso“ traktoriaus ištraukia 30–40 litrų. Negelbsti net mano paties sukonstruotas specialus užraktas. Turbūt išsimokino atsisukti“, – apgailestaudamas teigė žemdirbys, pridurdamas, kad netgi ir kaimų kryžiai jau „nuėję“ į metalo supirkėjų rankas.

Anot Artūro, jie dar užsilikę, dar turi ūkelį, tad planuoja visą sodybą ir ūkį aptverti aukšta tinklo tvora – 1,80 m aukščio ir 800 m ilgio. Tikisi, kad gal tai pagelbės, nes per karantiną vagys buvo įsisukę net į maisto produktus – ilgapirščiai atsėlindavo prie šaldiklio.

Dzūkijos krašto ūkininkui suspaudžia širdį, kai vos už keleto kilometrų Lenkijoje, Punsko krašte, ūkininkams tokių kuriozų nekyla. „Pažiūriu, kaip atrodo Lenkijos lietuvių ūkininkų dirbami laukai pasienyje. Nuo mūsų skiriasi kaip diena nuo nakties. Dzūkijos krašte, kur kalvotas reljefas, ūkininkauti gana sunku, čia reikia specialios žemės ūkio technikos. Mums jokia ES parama neprieinama. Iš savų pinigų laikydamas gyvulių nieko nenupirksi. 2021 metais už pieno kilogramą davė 14 centų. O visko kainos buvo išaugusios. Kai viską sudedi, darosi liūdna – kaimuose vyrauja skurdas, kuriame murgdosi pensininkai ir kaime dar likę alkoholikai“, – kaimo realybę pasienyje piešė mišrų ūkelį turintis ūkininkas.

Matusevičių ūkis yra pačiame Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Tėvas ir sūnus valdo per 100 ha žemės, tačiau jos kalvotos, tinkamos labiau tik gyvuliams ar bitėms ganytis, nes daugumą sudaro pievos, o ariamos – 10,5 ha. Tad, žemės nemažai, bet ūkis pagal gamybos apimtis smulkus, augina karves ir galvijus.

Išlikti sudėtinga

Arūnas Svitojus, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas

Jei Lietuvą palygintume su kitomis šalimis – Airija, Šiaurės Airija, Lenkija, Portugalija, Kroatija, tai jų žemės ūkio pagrindas yra šeimos ūkiai. Ir mes turime į ką lygiuotis. Pavyzdžiui, Airijoje 2006-aisiais, prieš 16 metų, buvo 125 tūkst. šeimos ūkių. Dabar – 124 tūkst. Vadinasi, per tiek metų sumažėjo tik 1 tūkst., o Lietuvoje?

Airijoje šeimos ūkyje laikoma vidutiniškai nuo 40 iki 60 karvių, o 100 melžiamų karvių – jau nemenkas ūkis. Panašiai yra ir Slovėnijoje. Ten lankiausi 40–60 karvių turinčiame ūkyje, kai paprašiau nuvežti mane į didžiausią pienininkystės ūkį, nuvykome pas ūkininką, turintį 150 melžiamų karvių. Tai buvo pats didžiausias Slovėnijos ūkis. Lietuvoje kalbama, kad reikėtų kaip tik nuo 150 karvių pradėti ir didinti ūkius, o slovėnai sako, jog tai nesąmonė – nusikaltimas didinti gyvulių skaičių, kadangi didėja koncentracija.

Dar keletas aspektų – visų pirma ekonominis. Samdomų darbuotojų turinčiam ūkiui sudėtingiau išsilaikyti, nes mažėja darbo jėgos pasiūla, darbo jėga turi būti labiau kvalifikuota, ir ji brangi. Už 1 tūkst. eurų per mėnesį jau nelabai ką bepasamdysi. Be to, reikia mokėti valdyti šiuolaikines technologijas.

Didieji ūkiai, turintys administraciją, daug samdomų darbuotojų, išlikti gali tik tuomet, kai priklauso koncernams, kurie užsiima ir kitais verslais, o užsiėmimas žemės ūkiu jiems yra kaip investicija į žemę. Tad Lietuvos laukia pasirinkimas – arba mes išlaikysime šeimos ūkius, arba visi tie procesai virs koncernais. Manau, kad turime ne tik šnekėti apie šeimos ūkininkus, bet ir realiai kažką daryti, kad jie išliktų. Jiems visur turėtų būti suteikiamas prioritetas, bet dabar sudaromos kaip tik sunkiausios sąlygos išlikti šeimos ūkininkui. Viskas daroma koncernų labui. Čia ir yra didžiausia bėda.

Šiuo metu bene sparčiausiai mažėja gyvulininkystės ūkių, laikančių karves, kiaules ir kitus gyvulius. Taip yra dėl to, kad nebuvo adekvačių investicijų į tokius ūkius. Investuoti į augalininkystės ūkius paprasčiau – pirkai traktorių, sėjamąją. Sėji – pjauni, ir darbo mažai, ir tos investicijos paprastesnės. Gyvulininkystės ūkiui reikalingos fermos, šiuolaikinės technologijos. Atsiperkamumas žymiai ilgesnis. Ir darbas sunkesnis, ir esi nuolat „pririštas“ prie ūkio.

Šiuo metu pasaulyje populiarėja naujos, šiuolaikinės technologijos, dėl kurių lengvėja darbas gyvulių fermose. Bet to mes nepadarysime senose fermose, jos visiškai tam nepritaikytos. Fermos buvo pritaikytos pigių tarybinių melžėjų darbui, o šiandien turi būti investuojama į naujas, modernias technologijas ir tai yra perspektyva šeimos ūkių išlikimui.