Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Šilauoges auginanti Julija žino šių skaniųjų uogų paslaptį

Įvairiomis naudingomis savybėmis bei puikiu skoniu pasižyminčios šilauogės, nors ir nėra naujiena, bet vis dar traukia dėmesį. Prieš kelerius metus rašėme apie bene pirmąjį mūsų kraštuose Likėnų šilauogių ūkį, o šiandien šios uogos auga bent keliose Pasvalio rajono vietose. Vienoje iš jų – Daujėnuose – apsilankėme ir mes.

Pasirinktomis studijomis nusivylė 

Tropinių karščių alinamą dieną redakcijos automobiliu pasukome Daujėnų link, kur miestelio pakraštyje įsikūręs Julijos ir Jono Miknių šilauogių ūkis. 

Kad nesusidarytumėte klaidingos nuomonės, iš karto turiu pasakyti, jog tai nėra pagrindinis šeimos pajamų šaltinis. Jonas daug metų sukasi statybų versle, o Julija dirba stambioje, kaimyniniame Biržų rajone įsikūrusioje mėsos perdirbimo kompanijoje vadybininke, tik šiuo metu augina dešimties mėnesių sūnelį Jokūbą ir yra išėjusi motinystės atostogų. Šilauogės šeimai – veikiau hobis, kuris šiemet dar ir pajamas ėmė generuoti. 

Su Julija susitikome greta šilauogių plantacijos stovinčios jaukios pirtelės prieangyje. Ant stalo mūsų laukė ką tik nuskintos šilauogės bet ir gardžios, burnoje tirpstančios bandelės, kurias ta proga iškepė Julijos mama Virginija Bedalienė. 

Šiek tiek nukrypsiu nuo temos, tačiau privalau pasakyti, jog bandelės buvo tokios skanios, kad šių eilučių autorius gyvena didele viltimi, jog ponia Virginija kada nors pasikvies į savo namus ir visiems „Darbo“ skaitytojams atskleis tų nepaprastai gardžių kepinių receptą. 

Tačiau dabar grįžkime prie Julijos ir šilauogių. 

Moteris gimė ir augo Girsūduose, jos išrinktasis Jonas – Daujėnuose. 

– Bendros diskotekos, bendri draugai suvedė ir mus vieną su kitu, – šypsosi Julija.

Dar mokydamasi dešimtoje klasėje mergina nusprendė, kad jos gyvenimo kelias – politikos mokslai. Tad, kai atėjo laikas rinktis, užpildė paraišką tik į vienintelę vietą – Mykolo Romerio universiteto politikos ir vadybos studijas.

– Man tuomet ta specialybė atrodė labai jaunatviška ir įdomi. Deja, teko nusivilti ir po dvejų metų aš suvokiau, jog sėdžiu ne savo „lėkštėje“. Bet, kadangi pusė studijų laiko jau buvo prabėgę, nusprendžiau jų nemesti, o baigti. Ir jei jau lieku, tai nusprendžiau iš to pasiimti viską, kas geriausia. Pagal Erasmus programą pusę metų studijavau Slovakijoje, praktiką atlikau Čekijoje, nedaug trūko, kad būčiau išvažiavusi į JAV. 

Baigusi studijas Julija grįžo į tėviškę, kur kelerius metus dirbo sesers Monikos Zajarskienės („Darbo“ skaitytojai, ko gero, dar pamena mūsų publikaciją apie šią pradedančią menininkę) vyro Donato reklamos kompanijoje „Donix“ maketuotoja. 

– Darbas patiko, tačiau norėjosi ko nors rimtesnio, su platesnėmis perspektyvomis. Sužinojau, kad Biržų rajone esanti mėsos perdirbimo įmonė „Agaras“ ieško vadybininko darbui su užsienio klientais. Nors patirties neturėjau jokios, nuvažiavau į darbo pokalbį. Didelei mano nuostabai, darbas sekėsi gerai, po metų buvau paaukštinta pareigose. Kilimą karjeros laiptais sustabdė sūnaus gimimas.

Ūkio atsiradimą paskatino vyras 

– Jei ne vyras, šilauogių nebūtų buvę. Esu tas žmogus, kuris labai gerai generuoja idėjas, bet nemoku imtis veiksmų joms įgyvendinti. O štai Jonas – mano priešingybė. Jei tik kas šaus į galvą – iš karto ir daro. Prieš kelerius metus lankėmės Kaune vykusioje parodoje „Ką pasėsi“. Pamačiau šilauogėmis prekiaujantį žmogų. Sakau vyrui – nusiperkam kelis krūmelius, uogos skanios, bus pavalgyti. O jis – kodėl tik kelis, perkam daug, užaugs, bus ką parduoti. Aš dvejojau, tačiau jo perkalbėti nesugebėjau – perkam ir viskas! Taip tą kartą namo parsivežėme 500 krūmelių.

Be darbo nebus uogų

Moteris prisipažįsta, jog iki pat šių metų priekaištavo vyrui už tokį sprendimą – darbo daug, o pelno – nulis. 

– Pirmiausia paruošėme žemę. Ją suarėme, išnaikinome žoles. Tada iškasėme dideles duobes (galima kasti tranšėjas, taip net geriau) ir pripylėme specialios, šilauogėms skirtos žemės. Būna, nuvažiuoji pas žmogų, o jis dejuoja – pas mus toks geras juodžemis, o uogos nedera. Šilauogėms reikia rūgščių durpių, kitaip jos neaugs. Medelius susodinome atviroje vietoje, kad nebūtų jokio šešėlio ir jie gautų kaip įmanoma daugiau saulės. Šioms uogoms reikia labai daug drėgmės. Šiemet jos netrūksta, tad laistymo sistemą buvome įjungę gal tik du kartus. Pernai ir užpernai, kai vyravo sausra, uogas gausiai laistėme kiekvieną dieną. Antrais metais ant medelių užaugo po kelias uogas. Žinojau, kad taip bus, tad nuostabos ar nusivylimo nebuvo. Taip pat antraisiais medelių metais prasideda genėjimas. Pavasarį jas patręšiam specialiomis maistinėmis medžiagomis. Kadangi, pagrindiniai mūsų uogų valgytojai – vaikai, tai nei medelių, nei pačios plantacijos niekuo nepurškiame. Žolę ravime rankomis. Beje, noriu pasakyti, kad šilauogių medelius labai mėgsta visokie žvėreliai, todėl plantaciją būtina aptverti, – patirtimi dalinasi Julija.

Moteris visų reikiamų žinių sėmėsi iš knygų bei interneto. 

– Buvau ir mokymuose, bet jie labiau buvo reikalingi dėl motyvacijos ir bendraminčių susiradimo. Feisbuke taip pat yra visus mažuosius Lietuvos šilauogių augintojus vienijanti grupė. Ten taip pat žmonės dalinasi patirtimi, kartu sprendžia kylančias problemas.

Užsakovų netrūksta 

– Šiemet vyras pastebėjo, jog aš jau pradėjau šypsotis atvažiavusi į ūkį. Iš tiesų, kai rezultatas matomas, kai uogos skinamos ne saujomis, o kilogramais, atsiranda visiškai kitokia motyvacija. Yra paliktas žemės plotas dar 500 krūmelių. Vyras man nuolat kartoja – nedelskim, sodinam daugiau, matai, kiek turi praeiti laiko, kol sulauki rezultato. Aš vis spyriojausi, bet kai šiemet pamačiau tų pastangų rezultatą ir pati imu galvoti, jog jau atėjo laikas plėstis. 

Klientus Julija susiranda internetu, socialiniuose tinkluose. 

– Nors pasiūla nemaža, tačiau visas uogas parduodu nesunkiai. Be mūsų, Pasvalio rajone žinau dar bent kelis šilauogynus. Uogų taip pat atveža ir kaimynai iš Likėnų, pas juos bene rimčiausias šilauogių ūkis mūsų regione. Jei uogų būtų didesnis kiekis, galbūt ir reikėtų pasukti galvą, kur jas realizuoti, o dabar kol kas problemų su klientais neturime.

Ar galima iš to gyventi? 

– Jau ne kartą teko girdėti, kaip vienas ar kitas šilauoges auginti ketinantis žmogus ima pasakoti, koks nepaprastai geras ir patogus yra šis biznis – pasodini medelius, ketverius metus nieko nedarai, o po to skini uogas ir skaičiuoji pelną. Tokiems taip ir norisi pasakyti – sėkmės nieko nedarant. Manau, kad tai istorijos, kurias kuria sodinukų pardavėjai, taip bandydami prisivilioti lengvatikius pirkėjus. Kaip žinia, gyvenime niekas iš nieko neatsiranda. Taip ir su šilauogėmis. Ar galima iš to išgyventi? Galbūt. Tačiau tikrai ne su 500 krūmelių. Jų reikėtų turėti gerokai daugiau ir viską daryti pačiam. Manau, tai galėtų būti (o dažniausiai taip ir yra) papildomas šeimos verslas, kuriuo galima užsiimti laisvu nuo darbo metu.

Skaniųjų uogų paslaptis 

Julija pasakoja, kad šiemet pirmosios uogos vėlavo maždaug dviem savaitėmis. 

– Pirmą derlių nuskyniau liepos pabaigoje. Manau, kad uogas skinsime dar visą rugpjūtį. 

Nors internete galima rasti ne vieną šilauogių receptą, Julija Miknė rekomenduoja jas žiemai ruošti vieninteliu būdu. 

– Visi šilauogių augintojai sako, kad ši uoga per daug gera, kad ją gadintume virdami uogienes ar kompotus. Todėl ir mes jas žiemai šaldome. Aš asmeniškai, kadangi žinau, jog mano uogos niekuo nepurkštos, pakankamai švarios, tai jų net neplaunu. Tiesiog supilu į maišelius ar plastiko dėžutes ir sudedu į šaldiklį. Jos nesulimpa, tad žiemą galima imti po vieną ir mėgautis puikiu skoniu ar… virti uogienę. 

Šilauogės – „pavojingos“ ir žmonių valią nuolat išbandančios uogos. 

– Dažnai būna, kad užsisako žmogus kokius dešimt kilogramų uogų šaldyti, o po poros dienų skambina ir sako – reikia dar, šaldyti neliko nieko, nes … viską suvalgėme. 

Julija atskleidžia ir vieną paslaptį. 

– Visiems, kam vežu didesnius kiekius šviežiai skintų šilauogių, visuomet rekomenduoju jas palikti nakčiai pastovėti. Tuomet uogos pasidaro dar saldesnės.

Apie laisvalaikį 

Dabar beveik visas moters pasaulis sukasi apie dešimties mėnesių Jokūbą. 

– Jei turiu laisvo laiko, maketuoju. Tai užsiėmimas, kuris man suteikia daug vidinio pasitenkinimo. Esu vaikščiojimo maniakė – žiemą miškais, vasarą – parkais galiu nueiti dešimtis kilometrų. Tiesa, šį pomėgį dabar taip pat kol kas riboja Jokūbas. 

O štai vyro hobis (labai viliuosi, jog Joną pavyks įkalbėti platesniam interviu) – automobilių ralis. Kažkada prasidėjęs kaip hobis, dabar tapo gyvenimo dalimi – Jonas varžosi aukščiausioje lygoje.

Ir nors vyrui tai nelabai patinka, Julija taip pat svajoja vieną dieną atsisėsti prie lenktyninio automobilio vairo. 

– Pamenu, mes dar tik draugavome ir jis man pasiūlė pasėdėti keleivio vietoje jo lenktyniniame automobilyje. Man visi tie automobilio korpuso sustiprinimai, specialios sėdynės, šalmas atrodė labai juokingi. Galvojau – ką jau čia tokio jis man parodys. Tačiau pakako išvažiuoti į apsnigtą miško kelią ir mano akys prisipildė siaubo ašarų, o mintyse nuolat kartojau vienintelį žodį „Dieve, Dieve, Dieve…“ Bet pakako pravažiuoti keletą kilometrų ir baimę pakeitė susižavėjimas. Nuo to laiko – aš pati ištikimiausia jo fanė ir, jei tik yra galimybė, visur jį lydžiu. 

Ar nebaisu trapiai moteriškei dėl tokio ekstremalaus vyro užsiėmimo? 

– Tai iš tiesų pavojingas sportas, tačiau Jonas man nuolat kartoja, kad automobiliai yra labai saugūs, ir tik perėję daugybę patikrinimų išleidžiami į trasą. Bandau save nuteikti, kad jei kas atsitiks, jis bus apsaugotas. Iš tiesų jau buvo viena labai rimta avarija, tačiau vyras joje nenukentėjo. 

Paklausta, ar nenorėtų pati sėsti prie lenktyninio automobilio vairo, moteris nusišypso. 

– Aš turiu perdėm rūpestingą vyrą, kuris labai rūpinasi visais, bet ne pačiu savimi. Šiandien važiavau pro Girsūdus, kur dirba Jonas, ir netrukus sulaukiau skambučio. Sako – per greitai važiuoji! Aš jam aiškinu, jog važiavau leistinu greičiu, o jis man – tu važiuoji su vaiku, todėl privalai judėti lėčiau… Aš jam vis užsimenu, kad yra toks moterų ralis, bet jis apie tai nenori nieko girdėti (kvatojasi).

„Esu universalus žmogus“ 

Dabar šeima gyvena Pasvalyje ir svajoja kuo greičiau persikraustyti į statomus namus. Gyvenimo provincijoje Julija nelaiko antrarūšiu. 

– Čia visiškai kitokie žmonės, kitoks bendruomeniškumo jausmas. Jei kyla problemų, visuomet atsiras, kas jas padės išspręsti. Miestuose gyvenantys pažįstami kartais įsivaizduoja, kad aš čia nuo ryto iki vakaro „įbedusi nosį“ į šilauoges ir nieko daugiau nematau. Tačiau mes turime puikų laisvalaikį, kurį kokybiškai galime praleisti didžiuosiuose miestuose. Ten gyventi nelabai norėčiau, bet toks santykis, kai tu gyveni čia, o į didmiestį važiuoji ilsėtis, man yra labai priimtina. 

Kita vertus – galėčiau gyventi bet kurioje šalyje. Esu universalus žmogus, problemų su užsienio kalbomis neturiu, tad galėčiau prisitaikyti bet kur. 

Pašnekovė prisipažįsta, jog motinystės atostogos bus tas laikas, kai ji apsispręs, ką nori veikti gyvenime. 

– Tačiau jau prabėgo beveik metai, o pagalvoti apie tai…vis neturėjau laiko (juokiasi). Mano rūpestingasis vyras norėtų, kad aš sėdėčiau namuose ir auginčiau šilauoges. Aš gi vis pasvajoju apie nuosavą nedidelį verslą, kuris būtų malonus širdžiai ir kartu generuotų pajamas. Kita vertus neatmetu ir galimybės grįžti į „Agarą“. Ten nerealus jaunas kolektyvas, galimybės tobulėti, daryti karjerą, keliauti po pasaulį. Taip kad dar teks viską labai rimtai pasverti.

Viktoras STANISLOVAITIS

Rekomenduojami video