Girdėti nuogąstavimų, kad Lietuvoje katastrofiškai mažėja melžiamų karvių – laukuose nebematyti didelių bandų, tik pavienės ar kelios ganosi. Ir ne visi žino, jog stambieji pieno ūkių šeimininkai įsigijo melžimo robotus. Tai dėl jų piendavės nebegenamos į ganyklas. Balsėniškiai Vida ir Gedas Gedmintai – vieni iš tų rajono ūkininkų, kurie robotizavo savo ekologinį pieno ūkį.
Meilės ir solidarumo ženklai
Prieš 4 metus
parengus projektą gauta europinė parama – 200 tūkst. eurų Gedmintams,
ūkininkaujantiems Balsėnų kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, padėjo
modernizuoti šeimos ūkį. Užuot ieškojus trijų melžėjų, dabar dirba
vienas – robotų prižiūrėtojas. Bet jam dar tenka pamelžti apie 30
karvių, kurių dėl nestardantinių tešmenų negali patikėti robotams. Šios
dieną ganosi ganykloje, o vakare yra pargenamos į tvartą, kur tebėra
melžimo linija. Pasak Gedmintų, ūkyje yra 176 melžiamos karvės, jų
skaičius stabilus. Karvidėje laikomos piendavės šeriamos šviežia žole,
sumaišyta su šienainiu. „Turime pašarų dalytuvą ir dalijame pašarą, –
sakė G. Gedmintas. – Peraugusios žolės nenori ėsti – pjauname atolą.“
Beje,
Gedmintai šienapjūtę spėjo pamiršti. Šiemet pasigamino 2 700 ritinių
šienainio, susidžiovino šieno. „Antai du srutų rezervuarai – šiomis
trąšomis patręšėme ganyklas, pievas ir žolė suvešėjo, – dėstė ūkininkas.
– Iš praėjusių metų liko apie 2 tūkst. ritinių šienainio – pašaras buvo
tinkamai paruoštas, todėl gerai išsilaikė. Nežinome, kur reikės dėti
atolą.“
Prie fermų baltuoja tūkstančiai šienainio ritinių. Nuo kelio
pusės jie žiemą buvo papuošti spalvotomis širdelėmis – mūsų valstybinės
vėliavos spalvomis nudažytos. Tai meilės ženklas Lietuvos
nepriklausomybei, o prasidėjus karui Ukrainoje, atsirado kitas,
solidarumo su užpultąja šalimi ženklas – jos valstybinės vėliavos
spalvos.
„Mes gyvename ne tik gražioje aplinkoje – valdome dviejų
signatarų žemę: Jurgio Šaulio ir Kazimiero Antanavičiaus gimtinėje.
Jaučiame jų dvasią – garbė čia gyventi ir ūkininkauti. Mes
didžiuojamės“, – dėstė V. Gedmintienė.
Ūkininkauti neplanavo, bet nesigaili
Šiame
šeimos ūkyje dirba kelios kartos: V. Gedmintienė su vyru Gedu ir dukra
Kristina. Jo įkūrėjai tėvai Vanda ir Pranciškus Razučiai – jau garbės
ūkininkai, nosies nebekišantys į fermą nuo to laiko, kai pastatė
robotus. Tačiau be darbo nenustygstantis 84-erių metų Pranciškus vis dar
stengiasi pagal savo jėgas padėti ūkyje.
Gedmintai pasiskirstę
pareigomis: Vida atsakinga už gyvulius, o Gedas – už techniką, pašarų
gamybą. „Esu ūkvedys“, – šypsojosi vyras. Jis – miestietis, bet vedęs
balsėniškę merginą, neplanuotai prieš 20 metų tapo ūkininku. Pasak jo,
ūkininkavimo iniciatorė buvusi Vida. Bet Gedas nesigaili: „Mieste
gyvendamas neturėčiau, ką veikti. O čia ir gamta, ir tiek veiklos – kur
pasisuki, ten darbo pilna.“
Prieš dešimtmetį jie pasistatė naują
karvidę, bet V. Gedmintienė patikino, jog ir ši per ankšta: dabar laiko
daugiau nei 400 galvijų. Šie ūkininkai dirba 600 ha žemės, bet tik dalis
nuosavos.
Ūkininkė prisiminė, jog pradžia buvo sunki: 10 metų patys
perdirbo pieną – sūrius, sviestą, grietinę ir kitas savo užaugintas
gėrybes vežė parduoti į Klaipėdą. Tačiau uždraudus prekybą kiemuose,
pieną pradėjo parduoti „Žemaitijos pienui“ – iki šiol nepakeitė
supirkėjo. „Buvo sunku, bet užsidirbome ir galėjome pradėti naujos
fermos statybą“, – atskleidė ūkininkė.
Robotizavus, sumažėjo rankų darbo
Robotizavus
pieno ūkį, anot Gedmintų, išspręsta darbuotojų problema. Be žmogaus
robotas negali veikti, bet darbuotojų sumažėjo. Dabar ūkyje dirba 4–5
samdomi žmonės. Ūkininkai pasakojo, jog čia pasiliko kadaise
savaitgaliais iš vaikų globos namų atvykdavęs vaikinas „Iššūkis rasti
gerą darbuotoją“, – sakė V. Gedmintienė.
Anot jos, yra ir daugiau
iššūkių, tačiau, kai darbas patinka, jie nebaisūs. Šiemet iškilo
problema dėl laisvos valstybinės žemės deklaravimo: negali mažinti
ekologinių plotų, nes praras ekologinio ūkio statusą. „Jeigu ūkininkas
turtingas, tai ir kitiems gerai: galime darbuotojui mokėti didesnį
atlyginimą, daugiau išleisti vartojimui, bet žemės ūkio ministras į mus
žvelgia kreivai. Ir problema dėl deklaravimo ministro „nuleista“, –
dėstė V. Gedmintienė. Ūkininkės teigimu, pieno supirkimo kainos nėra
žemos, bet vis tiek galėtų būti didesnės. „Už litrą kuro mokame 1,55
euro, o už ekologinio pieno kilogramą gauname 52 centus. Taigi turime
parduoti 3 kg pieno, kad nusipirktumėme litrą kuro. Mėsos supirkimo
kainos labiau šoktelėjo“, – palygino pašnekovė.
Gedmintai kalbėjo,
kad ateities planų nekuria: gyvena čia ir dabar. „Nei mes planavome
ūkininkauti, nei tokį ūkį kurti – savaime viskas susidėliojo“, – sakė V.
Gedmintienė.
Virginija LAPIENĖ