Jaunas Vilkaviškio rajono ūkininkas Lukas Vakarinas ūkį įkūrė prieš penkerius metus. Šiuo metu jis plėtoja pienininkystės ūkį bei atnaujina vis didesnius plotus pievų, nes žino, jog naujas intensyvus žolynas neša didelę naudą.

Skiriasi pašarinė vertė

L.Vakarino pienininkystės ūkyje daugiamečiai žolynai užima 70 ha. Jie yra išsidėstę skirtinguose plotuose ir dirvožemiuose, todėl jų našumas ir žolių pašarinės vertės labai skiriasi.

„Didžiąją dalį plotų sudaro naujesni sietiniai žolynai, bet yra ir senų kultūrinių pievų bei senos ekstensyvios natūralios pievos. Šis natūralus ekstensyvaus naudojimo žolynas auga labai kalvotame reljefe ir priklauso Vištyčio regioniniam parkui. Todėl dėl aplikosauginių reikalavimų jį draudžiama atnaujinti“, – pasakojo jaunas ūkininkas.

Pasak L.Vakarino, Vištyčio regioniniame parke esančiame plote nėra įrengtų melioracijos sistemų, aplink daug pelkių, auga daug nuo išnykimo saugomų augalų. Didžiąją dalį šio seno žolyno sudaro menkos pašarinės vertės žolės, kurios neužaugina daug masės, ir įvairiažolės, kurių botaninė sudėtis – skurdi. Todėl ganomas prieauglis nėra pilnai aprūpinamas maisto medžiagomis ir vitaminais. Ūkininkas pastebėjo, kad ir senose, natūraliose pievose kasmet daugėja įvairiažolių ir mažėja ankštinių žolių. Tai, pasak pašnekovo, ūkiniu požiūriu nėra gerai.

„Iš tokio žolyno gaminant pašarus produktyvioms pieninėms karvėms, racione nepakanka baltymų ir energijos. Tenka pirkti daugiau brangių koncentratų ir baltyminių priedų. Visa tai neišvengiamai didina pieno savikainą ir mažina ūkio pajamas“, – pastebėjimais pasidalijo Lukas, šiais metais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijoje įgijęs agronomo specialybę.

Pateisino lūkesčius

Praėjusiais metais L.Vakarinas, pasikonsultavęs su VDU ŽŪA mokslininkais ir įvertinęs dirvožemio agrocheminius rodiklius, sudarė žolyno mišinį ir įrengė naują žolyną.

„Žolyno mišinys buvo sudarytas iš 40 proc. ankštinių ir 60 proc. varpinių žolių, į kurių sudėtį įėjo 9 komponentai. Tai pasiteisino, nes mišinys lengviau prisitaikė prie nepalankių aplinkos sąlygų ir skirtingo dirvožemio“, – sakė jaunas Vilkaviškio rajono ūkininkas.

Dabar naujas žolynas tinka ne tik pašarų gamybai, bet ir galvijų ganymui, nes jame vyrauja labai geros pašarinės vertės žolės. Iš šio žolyno gyvuliai gauna pilnavertį pašarą, kuriame yra pakankamas kiekis maisto medžiagų ir vitaminų. Tai labai teigiamai atsilieps gyvulių sveikatingumui ir produktyvumui. Žolynas puikiai pasitarnaus ir ūkio sėjomainai, nes padės atstatyti dirvožemio derlingumą ir bus puikus priešsėlis javams.

Birželio pradžioje L.Vakarinas iš naujo žolyno nuėmė pirmosios žolės derlių ir džiūgavo, kad jam iš 1 ha pavyko susukti 15 rulonų šieno. Ankstesniais metais pievos atseikėdavo daugiau nei per pusę mažesnį žolių derlių. „Mūsų dirvožemiai yra vidutinės ūkinės vertės, gausaus žolių derliaus neturėdavome. Todėl labai smagu, kad tas pats plotas buvo išnaudotas efektyviai ir derliaus atseikėjo su kaupu. Gyvuliai pašarų turės iki soties. Atolas bus naudojamas tik nuganymui“, – patirtimi pasidalijo vyras.

Svarbu neperauginti

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) docento dr. Evaldo Klimo, birželis Lietuvoje tradiciškai siejamas su šienapjūte, tačiau šienas šienui nėra lygus. Žolinių pašarų maistinė ir energetinė vertė labai priklauso ne tik nuo žolyno botaninės sudėties, bet ir nuo pirmos žolės pjūties laiko. Nors dar galima pamatyti pjaunant pirmąją žolę, prekiniuose gyvulininkystės ūkiuose pirmieji pašarai žiemai paruošti dar gegužės mėnesį. Šilti orai ir birželio pradžios lietus labai paspartino jaunos žolės augimą, tad pažangūs ūkininkai netrukus pradės pjauti ir antrąją žolę – atolą. Jis, per 4–5 savaites užaugęs po anksti nupjautos žolės, tinkamas šienainiui ir silosui gaminti. Atole gausu lengvai virškinamų visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų, karotino, vitaminų B, C, E, K, kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Docentas dr. E.Klimas sakė, kad kaip ir pirmos žolės, taip ir atolo žoliapjūtės pradžią skelbia plaukėjančios varpinės žolės. O ankštinės žolės tuo metu būna butonizacijos fazės. Ankštinėms žolėms pražydus, žolės kokybė blogėja kiekvieną dieną. Todėl labai svarbu, kad žolė neperaugtų. „Nėra priežasties, kuri pateisintų žoliapjūtės vėlinimą. Logika paprasta, bet rūsti: sukaupei į tranšėjas žalienose išaugusį maksimalų maisto medžiagų kiekį – gyvuliai bus sotūs, žiemą gyvensi turtingai. Pražydinai žolę – prapjovęs ruloną žiemą jame rasi, deja, tik tai, ką sudėjai, o karvės baubs prie pilnų ėdžių“, – sakė mokslininkas.

Ląsteliena ir pašaras

Docentas E.Klimas paaiškino, kad žolei augant joje mažėja vandens kiekis ir nuolat didėja sausųjų medžiagų ir ląstelienos kiekis. Nuo ląstelienos kiekio priklauso pašaro virškinamumas bei jo energetinė vertė, ne veltui profesorius J.Kriščiūnas žolėse esančią ląstelieną vadino mediena. Optimalus ląstelienos kiekis pašare produktyvioms pieninėms karvėms turėtų sudaryti 20–22 proc. Pražydusioje žolėje ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašaras bus vidutiniškos kokybės. Toks pašaras dar tinka užtrūkusioms karvėms, penimiems ir mėsiniams galvijams, o 34 proc. ląstelienos turintis pašaras, visai nepriklausomai nuo to, iš kokios vertingos žolės jis pagamintas, yra laikomas menkaverčiu.

Pasak docento E.Klimo, 7 000 litrų pieno per metus duodančios karvės racione ląstelienos kiekis negali viršyti 26 procentų. Kitaip tariant, tokia karvė ištisus metus turi ėsti tik geros ir vidutiniškos kokybės pašarus, o 8 000 litrų pieno karvė gali duoti ėsdama tik geriausios ir geros kokybės pašarą, turintį ne daugiau 24 proc. ląstelienos. Šeriant karves sumedijusių žolių šienu, geriausiu atveju galima tikėtis 3 500–4 000 litrų per metus pieno primilžio. Nors mėsiniai galvijai mažiau reiklūs pašarams.

„VDU ŽŪA mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad penimų mėsinių jautukų paros priesvoris labai priklauso nuo jiems šeriamų žolinių pašarų baltymingumo ir energetinės vertės. Limuzinų veislės jautukus šeriant labai kokybiškais produktyvioms pieninėms karvėms skirtais žoliniais pašarais, jų paros priesvoris siekė iki 2 kg, papildomai nenaudojant jokių koncentratų. Taigi, kaip sako žemaičiai – „karvės pienas ant liežuvio, jautukų priesvoriai – irgi“, – teigė docentas dr. E.Klimas.