Po ilgų derybų ir įtikinėjimų, regis, už žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingą eurokomisarą Janušą Voicekovskį pavyko įtikinti, kad mūsų pieno gamintojai patyrė rimtų nuostolių ir jiems ES parama gyvybiškai reikalinga. Nors dėl paramos į Briuselį ne kartą vyko ir mūsų pienininkų atstovai, jie šiandieną pripažįsta, kad parama būtų tik simbolinė pergalė. Ūkininkai pabrėžia, kad parama padeda tik iš dalies kompensuoti patirtus nuostolius. Dėl to visų dėmesys krypsta į vadinamąjį pieno įstatymą, kuris, regis, tolsta nuo pieno gamintojų iškeltų siūlymų.

Priminė pažadus

Praėjusią savaitę Briuselyje taikiame žemdirbių atstovų proteste dalyvavęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus sako, kad be kitų svarbių klausimų su ES komisaru J.Voicekovskiu teko bendrauti ir dėl paramos mūsų pieno gamintojams. ŽŪR pirmininkas jam priminė apie Lietuvoje besitęsiančią pieno krizę, kalbėta, kad mūsų pieno gamintojams reikalinga ne tik nacionalinė, bet ir ES parama. Jau nuo šių metų pradžios ŽŪR ne kartą vyko į Briuselį kalbėti apie pagalbą dėl pieno krizės nukentėjusiems ūkininkams. Atrodo, nuo pažadų pamažu pereinama prie konkrečių darbų. Iš ES komisaro pavyko sužinoti, kad Lietuvos pieno gamintojams planuojama skirti paramą iš ES krizių valdymo rezervinio fondo. Koks bus paramos paketo dydis – kol kas nėra skelbiama. Bendras šio fondo krepšelis – apie 250 mln. eurų, o dėl šių lėšų panaudojimo kreipėsi 22 ES narės.

„Reikia suprasti, kad paramos prašome ne mes vieni. Į ES kreipėsi Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, Čekijos, Rumunijos, Bulgarijos ūkininkai. Jie prašo 100 mln. eurų dėl grūdų kainų kritimo, kai į Europą ėmė plūsti ukrainietiški grūdai. Savo ruožtu pietiečiai derasi dėl sausros, šiauriečiai – dėl šalnų, o Lietuvos ir Latvijos ūkininkai – pieno kainų kompensavimo. Čia visi ir turime rasti bendrus prioritetus, tačiau Lietuvos ir Latvijos atstovams drauge įrodinėjant pieno sektoriaus svarbą, gavome pažadą, kad parama pienininkams turėtų būti skiriama“, – tvirtina ŽŪR pirmininkas.

Susiduria su panašiomis problemomis

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) specialistai VL rašė, kad Europos Komisija (EK) nuolat seka padėtį pieno sektoriuje, stebi įvairius statistinius duomenis ir pagal tai sprendžia, ar yra būtinybė skirti papildomą ES paramą ir kokiomis sąlygomis. EK dar nėra priėmusi sprendimo dėl papildomos paramos iš ES biudžeto, bet ŽŪM aktyviai dirba šiuo klausimu. Šios paramos prašome kartu su Latvija, kur pieno gamintojai taip pat susiduria su panašiomis problemomis. Teikiame visus reikalingus statistinius duomenis, pažymėdami, kad papildoma parama iš tiesų yra labai reikalinga. Su EK įvyko ne vienas susitikimas tiek tiesiogiai, tiek nuotoliniu būdu, tad tikimasi, kad artimiausiu metu būsime informuoti apie priimtą sprendimą.

Nori spręsti problemą, o ne pasekmes

Į Briuselį dėl paramos pienininkams anksčiau vyko kalbėtis ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė. Ji taip pat įsitikinusi, kad parama žemdirbiams reikalinga, ypač dabar, kai visiems prasideda darbymetis – šienapjūtė, tačiau pašnekovė paramą vadina tik trumpalaikiu sprendimu. Be to, ji įsitikinusi, kad net jei ES parama pasieks krašto ūkininkus, jos neturėtų gauti stambieji žemės ūkio koncernai, tokie kaip „Auga group“ ar su „Agrokoncernu“ susijusios stambios bendrovės. Ūkininkės manymu, jie ir taip gauna pakankamai gerą kainą už pieną, todėl papildoma parama jiems nėra gyvybiškai reikalinga. „Į paramą turėtų pretenduoti visi, išskyrus didžiuosius koncernus“, – tikino R.Vilimienė. Jos teigimu, kai kurios žemės ūkio bendrovės kalba apie tai, kad jos stabdys investicijas į plėtrą, o smulkieji pieno gamintojai jau rimtai šneka apie bankrotą. „Iš viešų žemės ūkio bendrovių pasisakymų suprantame, kad jie turi pinigų išgyvenimui, tik nebegali investuoti į plėtrą. Kol vieni visai nebeišgyvena, kitiems kyla sunkumų dėl plėtros“, – pastebi ji.

Ant apsisprendimo slenksčio

Kretingos krašto pieno ūkio šeimininkas Vytautas Buivydas, išgynęs savo gyvulius į laukus, sako stovintis ant apsisprendimo slenksčio. Nors ūkyje nemažai telyčaičių prieauglio, ūkininkas nešykštėjo investicijų į gerą gyvulių genetiką, vis dėlto jis planuoja atsisakyti dalies galvijų, nes ūkis tiesiog negali išgyventi. Pasak ūkininko, bazinė pieno kaina tesiekia 23–25 ct. Galima kelis mėnesius dirbti gaunant mažiau, nei siekia savikaina, tačiau pieno krizei užsitęsus, tenka imtis sunkių, tačiau būtinų sprendimų.

„Pažiūrėkite į pieno kainas prekybos centruose. Nuo naujųjų metų pieno ir pieno produktų kainos tik kilo, bet mes nepajautėme nė menkiausio pagerėjimo. Parama yra paskutinis šiaudas, kurio mes galime griebtis. Jau seniai dirbame į minusą, skriaudžiame ir savo gyvulius, negalime parūpinti jiems kokybiškesnio pašaro. Be to, jei vasarą užeis sausra – pieno ūkis galutinai žlugs, nes mes tiesiog neturėsime kuo šerti gyvulių. Ir pats galvoju drastiškai mažinti savo gyvulių bandą. Nors į jos genetiką nemažai investavau, nebegalėsiu jų išlaikyti, teks parduoti“, – neslėpdamas apmaudo kalba vidutinio pieno ūkio šeimininkas V.Buivydas.

Problemos neišspręs

Savo ruožtu R.Vilimienė akcentuoja, kad ES parama yra tik simbolinė, ūkininkai iki šiol laukia principinių sprendimų dėl pieno supirkimo kainos. Kol kas daug optimizmo neteikia ir svarstomas vadinamasis pieno įstatymas. „Nesvarbu, tai bus 18 mln. eurų ar 30 mln. Tai tik iš dalies padės palengvins mūsų bėdas, bet problemos neišspręs. Mes jau seniai sakėme ir dar kartą pakartosiu – mes norime, kad būtų peržiūrėta pieno kainos grandinė. Dabar yra tokia situacija, kad pieno supirkimo kaina visiškai nekyla, o kai kuriuose regionuose dar ir krenta. Problema visiškai nesprendžiama, nes toliau išlieka nesąžiningas kainos paskirstymas grandinėje. Mes labiau džiaugtumėmės problemos sprendimu nei gauta parama“, – atvirai sako R.Vilimienė.

Pieno įstatymui – kritika

Praėjusią savaitę Seimui pateiktas pieno įstatymas, ŽŪM parengta iniciatyva stiprinti žalio pieno pardavėjų derybines galias, aiškiau apibrėžti jo kainodarą ir skatinti kooperaciją. Šiuo įstatymu panaikinamos vadinamosios pieno kainos pagal pieno grupes, esą tai labai iškreipė rinką ir buvo nepalankiai vertinama, ypač pačių smulkiausių gamintojų. Projektu siūloma uždrausti savavališkai keisti pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, prieš tai nepranešus kitai sutarties šaliai, mažinti pieno pirkimo kainą dažniau nei du kartus paeiliui parduodamo pieno tiekimo laikotarpiu, taip pat – neleisti mokėti priemokų ar priedų, kurių suma viršija 20 proc. pieno pirkimo kainos. Kartu siūloma įtvirtinti, kad įsigyjant pieną iš pripažinto žemės ūkio kooperatyvo, kai pienas pristatomas tiesiogiai į pieno perdirbimo įmonę, jo kaina būtų ne mažesnė už kainą, kai žalias pienas paimamas tiesiogiai iš ūkio specializuoto pieno šaldytuvo. Taip pat pirkėjas iš Lietuvoje registruoto pardavėjo negalėtų pirkti pieno, kurio sudėtis ir kokybė nebuvo įvertinta valstybės valdomoje akredituotoje laboratorijoje. Projektą palaikė 102 Seimo nariai, niekas nebalsavo prieš, 4 – susilaikė.

Tačiau R.Vilimienė įsitikinusi, kad šis įstatymo projektas – tik akių dūmimas. Ji taip pat tikina, kad į jos atstovaujamos asociacijos siūlymus visiškai nebuvo atsižvelgta. „Toks įstatymas, kuris yra siūlomas šiandieną, mums netinka. Jis neapgins nei smulkaus, nei vidutinio pieno gamintojo. Grupės nuimtos tik dėl formalumo, tai padaryta tik tam, kad parodytų, jog jie kažką dirba“, – negailėjo kritikos vidutinių pieno ūkių atstovė.

Parama – ne esminė

Panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius. Pašnekovas sako, kad dabar rengiamas pieno įstatymo projektas laukiamų pokyčių neatneš, jį piktina ir tai, kad ŽŪM neatsižvelgė nei į jų, nei į kitų asociacijų siūlymus. „Tai tik formalus įstatymo projektas, kuris nelabai duos naudos. Pieno perdirbėjai vėl ras būdų, kaip sugrupuoti pieno gamintojus, nesitikim, kad pieno kaina visiems bus vienoda“, – neabejoja E.Bičius.

Pasak jo, net jei EK suteiks paramą Lietuvos ir Latvijos pieno gamintojams – tai iš esmės situacijos nepakeis. Jo manymu, parama turi būti tokia, kad spręstų sektoriuje iškilusias problemas, o 80 eurų už vieną piendavę situacijos nė kiek nepalengvina. Tai padeda tik gauti apyvartinių lėšų einamiesiems darbams. „Tų, kurie jau apsisprendė nebeauginti karvių, nebešienauti pievų, nuomonės parama nepakeis. Juk savaime suprantama, kad pieno gamyba atsigauna tik tada, kai kyla pieno kaina“, – tikino LPGA vadovas.

Kreipėsi per 10 tūkst. ūkininkų

Dar balandį Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas pasirašė įsakymą „Dėl nacionalinės pagalbos pieno gamintojams teikimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo numatyta, kaip bus paskirstyti 8 mln. eurų paramos. Pasiteiravus, kiek pareiškėjų kreipėsi dėl šios paramos, ministerijos specialistai VL rašė, kad dėl paramos iš nacionalinio biudžeto kreipėsi daugiau kaip 10 tūkst. pieno gamintojų, t. y. 99,8 proc. nuo potencialiai tinkamų paramai gauti pieno gamintojų. Ją planuojama išmokėti birželio mėnesio pradžioje.

ŽŪM, įvertinusi visas pateiktas paraiškas, nustatė nacionalinės pagalbos dydį pieno gamintojams – už pieninę karvę bus mokami 82 eurai. Pripažintų kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) nariams pagalbos dydis yra padidintas 10 proc. – jis yra 90,2 euro už karvę. Pinigus į pareiškėjų sąskaitas perves Nacionalinė mokėjimo agentūra.