Gyvenimas kaime nėra vien tradicinis ūkininkavimas. Jaunoji karta ieško ir naujų verslo formų – ne tik augina gyvulius ar sėja įvairias kultūras, užsiima daržininkyste, bet ir kuria kaimo turizmo sodybas, vysto smulkius verslus. Ir tame mato savo gyvenimo kaime prasmę.

Sulaukė pagausėjimo

Vidgirių kaime (Marijampolės sav.) jaunųjų ūkininkų Ievos ir Aido Pajaujų šeima puoselėja alpakų ūkį. Šiemet prieš Velykas jų alpakos-mamos susilaukė pirmų mažylių. Gyvena erdviame vienkiemyje, todėl laisvu laiku ūkio vartus atveria ir lankytojams.

„Mūsų ūkis įsikūręs dar labai neseniai. Pernai liepą parsivežėme gyvūnų. Iš pradžių patys bandėme su jais apsiprasti. Šį pavasarį savaitgaliais jau priimame ir lankytojus. Daugiau orientuojamės į šeimas su vaikais. Stengiamės sukurti aplinką, kad ir vaikučiams būtų smagu pabūti gamtoje. Gyvename vienkiemyje, tai išvažiavus iš miesto į kaimą visai kitoks pojūtis, be to, ypač naudingas gyvas bendravimas su gyvūnais“, – apie savo ūkį pasakojo ūkininkė Ieva Mačytė-Pajaujė.

Susitikimus-edukacijas rengia patys ūkio šeimininkai. Iki pagausėjimo bandoje augo 11 alpakų. Šiemet Pajaujų alpakos-mamos, jeigu gerai seksis, atsives 6 jauniklius. Bus žymus ūkio pagausėjimas. Svarbus laikotarpis paskaičiuotas maždaug balandžio viduriui, o pirmas alpakiukas bandą papildė jau balandžio 7 dieną.

Alpakos-mamos jauniklių Ievos ir Aido ūkyje susilaukia pirmą kartą, tad jauni ūkio šeimininkai neneigė, kad belaukiant šio svarbaus įvykio juos apėmė jaudulys, kaip seksis priimti alpakų naujagimius ir juos auginti. „Labai nerimauju, nuolatos stebiu alpakas, galvoju, kad tik laiku pastebėčiau, kad tik suspėtume joms padėti“, – VL atviravo Ieva.

Draugiškos šienapjovės

Sutuoktiniai patys rūpinasi alpakomis, žada ir ateityje plėsti jų būrį. Pajaujai savo sodyboje augina ir naminių gyvūnų – kačiuką bei šuniuką. Leidžia atvykusiems vaikams ir juos paglostyti, „paniurkyti“.

„Esu didelė gyvūnų mylėtoja. Gyvename didelėje sodyboje, aplink – dideli plotai, tad kasmet šiltuoju metų laikotarpiu tekdavo pjauti labai daug žolės. O alpakos mane žavėjo jau nuo seniai. Mėgdavau nuvažiuoti ir apžiūrėti zoologijos sodus, ten pašerti gyvūnus. Taip ir gimė mintis patiems auginti alpakas, leisti joms ganytis mūsų sodybos teritorijoje“, – aiškino ūkio savininkė.

Vien iš alpakų ūkio išsiversti nėra realu, todėl abu sutuoktiniai pragyvenimui uždirba kituose darbuose, abu pasirinkę rimtas, gyvenimiškas profesijas. Sutuoktiniai dirba ir ūkyje, ir pagrindinius darbus – Ieva yra apskaitininkė. Iki ūkininkavimo Vytauto Didžiojo universitete baigė ekonomikos ir finansų bakalauro studijas, o po to Kauno technologijos universitete įgijo verslo ekonomikos magistro laipsnį. Jos vyras – kariškis.

I.Mačytė-Pajaujė: „Gyvename vienkiemyje, tai išvažiavus iš miesto į kaimą visai kitoks pojūtis, be to, ypač naudingas gyvas bendravimas su gyvūnais.“

Jie pasakojo, kad grįžę po darbų ir savaitgaliais atsipalaiduoja savo alpakų ūkyje. Juos žmonės jau pastebi asmeniniuose socialiniuose tinkluose bei Marijampolės turizmo centro tinklalapyje. Pajaujai įsitraukę į Lietuvos alpakų bei lamų augintojų asociacijos gretas. „Stengiamės bendrauti su kitais alpakų ūkiais ir mokytis iš jų, nes vis tiek kiti alpakų augintojai jau turi sukaupę didesnę patirtį nei mes“, – atviravo Ieva.

Pernai Pajaujai su savo bandos patinėliu Aramiu dalyvavo alpakų ir lamų parodoje. „Parodoje alpakos skirstomos pagal spalvą ir amžių. Mūsų patinėlis laimėjo pirmąją vietą pagal amžių ir tarp rudos spalvos dalyvių“, – sėkme džiaugėsi Ieva ir Aidas.

Alpakų išlaikymas kainuoja, jas reikia šerti pilnaverčiais pašarais, bet Pajaujams tai nėra kliūtis. Ievos pastebėjimu, lyginant su avimis, alpakos kur kas mažiau suėda. Be šuns, katino ir alpakų daugiau gyvulių Pajaujai neturi. Augalininkyste kol kas patys neužsiima, šieną ir kitus alpakoms reikalingus pašarus nusiperka. Kaime daržovių sutuoktiniai užsiaugina tik savo stalui.

Netradicinė stovyklavietė

Puziniškio kaime (Ignalinos r.) „Asalnų stovyklavietę“ įkūrusi Eglė Šilinikaitė pripažino esanti gamtos vaikas – pastaruosius penkerius metus jos gyvenimas ir verslas rikiuojasi kaime. Kol mergina suprato, ką iš tikrųjų nori veikti kaime, kaip ir į jos stovyklavietę atvykstantiems žmonėms, kol suprato, ką jie čia veiks, reikėjo šiek tiek laiko.

Pagal išsilavinimą Eglė – geografė, paveldosaugininkė, turizmo vadybininkė, kelionių organizatorė. Dabar kuria ryšį ir su ūkininkavimu – augina pirčiai vaistines žoleles, šiais metais kartu su kaimyne sodins daržą, kur augins daržoves. Jauna mergina jaučia sąsają su žeme – jai malonu įkišti rankas į žemę.

Jauna kaimo verslininkė teigė, kad miestas jai savaip svarbus, bet geriausiai jaučiasi būdama gamtoje. Puziniškis, kur yra jos sumanymų įgyvendinimo kampelis, jos pačios gyvenime labai daug reiškia. „Puziniškio kaime, kur šiuo metu gyvenu, o netradicinė stovyklavietė – mažiau nei 1 km nuo šio kaimo, gimė, augo ir gyveno mano prosenelis, senelis, o dabar gyvena tėtis. Šiame krašte – stiprios mūsų giminės šaknys“, – aiškino MB „Asalnų stovyklavietė“ įkūrėja.

Gal todėl ir jai pačiai iš pradžių buvo labai sudėtinga pripažinti, kad tai, ką veikia stovyklavietėje, yra verslas. Eglei visa tai, ką dabar daro gamtoje, iš esmės yra jos gyvenimo dalis:„Neįsivaizduoju savo gyvenimo be laiko gamtoje, be vaikščiojimo basomis kojomis, be laužo vakare ir maisto gaminimo ant gyvos ugnies, ryšio su gamta, augalais ir gyvūnais. Žinoma, dabar tai yra jau verslas.“

„Kai pradėjau plėtoti šią veiklą, dar gerai nežinojau, į ką visa tai pavirs, tvyrojo didelė nežinomybė. Mes šioje netradicinėje stovyklavietėje veikiame daug ką, teikiame apgyvendinimo paslaugas – galima išsinuomoti kupolą, įsikurti stovyklavietėje. Siūlome visą infrastruktūrą, įvairių veiklų: nestandartinių patyriminių žygių, pirties programą, plaukiojimą irklentėmis, valtimis, rengiame edukacijas-dirbtuves“, – pasakojo stovyklavietės sumanytoja.

Pirmuosius dvejus metus stovyklavietės veikla nenutrūkstama būdavo ištisus metus, o pastaruosius trejus metus stovyklavietė vartus atveria lankytojams šiltuoju laikotarpiu. Uždariusi stovyklavietės sezoną, ji pati išvyksta pakeliauti. O pavasarį vėl atnaujina veiklą.

Žygiai, vakarojimai prie laužo

Stovyklos įkūrėjai svarbus ir Velykų laikotarpis. Jai pačiai Velykos yra didelė šeimos šventė. „Tai ir gamtos atgimimas, kuriam paminėti turime savo tradicijas. Visa šeima vykstame į stovyklavietę, jeigu būna lankytojų, maloniai priimame ir juos. Mes kūrename ugnį, ridename margučius, po to einame į pirtį“, – kaip stovyklavietėje leidžia šventinį laiką, pasakojo E.Šilinikaitė.

Jos teigimu, jie yra įrengę keletą skirtingų pirčių. Pirmoji yra gamtos pirtis, kurios tradicijos ir ritualai gal labiau atkeliavę iš Pietų Amerikos – Meksikos. Tokio tipo pirtis pastatyta iš lazdynų karčių, joje žmonės sėdi ant kilimėlių, patiestų ant žemės, viduje būna šiek tiek tamsu, įnešamas įkaitintas akmuo ir taip vyksta pirtinimosi procesas. Stovyklavietės lankytojams siūloma rinktis ir standartinę pirtį ant ežero kranto, tačiau ir ji kitokia – be patogumų, nes stovyklavietė neturi elektros. Pasak stovyklavietės sumanytojos Eglės, be pirčių naudoja ir Lietuvoje jau įprastą medinį kubilą – japonišką vonią.

„Iš vienos pusės, kaip verslui gal ir negerai, kad nėra elektros, nes žmonės iš įpročio ir į gamtą atvyksta dirbti nešini kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais. Tad jie negali atvažiuoti pas mus į stovyklavietę ilsėtis ir kartu dirbti, neturi kur pasikrauti telefonų, nežino ką įsidėti valgyti, nes nėra šaldytuvo. Bet man tuo pačiu tai ir privalumas. Tad žmonės laiką leidžia kitaip – aktyviai gamtoje. Taip pailsi nuo kompiuterio, ilgiau pabūna prie vandens. Bet ateityje yra numatyta, kad turėsime ir elektros, bet minimaliai, tik būtiniausiems poreikiams – šaldytuvui įjungti, telefonui pasikrauti“, – atviravo Eglė.

Į stovyklavietę iš draugiško kaimyno sodybos, kurioje auga daug augintinių, ateina naminiai katinai. Anot E.Šilinikaitės, katinai yra netradicinės stovyklavietės personažai.

Ieškoti naujų veiklų Eglė pradėjo per COVID-19 pandemiją netekusi darbo. Idėjų nestokojusi mergina mažosios bendrijos verslo pradžiai gavo ES paramą, įsipareigodama kaime įkurti vieną darbo vietą. Buvo atkakli – du pirmieji jos parengti verslo kaime projektai nebuvo „laimingi“, gauti finansavimą pavyko tik iš trečio karto. Eglė atvira: kai įsigijo inventoriaus (valčių, irklenčių, kubilų ir kt.), nieko kito nebeliko, tik kurtis stovyklavietėje.

Iš pradžių vis vien galvoje sukosi mintys, kad tai bus labiau hobis nei verslas. Žinojo, kad vasarą dirbs su žmonėmis, rengs žygius, gyvens arčiau gamtos. Kol viskas išsirutuliojo, teko padirbėti. „Kartais labai sudėtinga jaunam žmogui pajusti ir daryti tai, ką jis nori“, – VL pripažino E.Šilinikaitė.

Pasak MB „Asalnų stovyklavietė“ įkūrėjos, ji išgyventų ir iš dabartinės stovyklavietės veiklos, nes jai pačiai gamtoje labai daug nereikia, bet kaip jaunas žmogus, Eglė turi daug planų, daug tikslų. Kai baigiasi sezonas Asalnų stovyklavietėje, šeimininkei dar norisi pakeliauti, galbūt ir užsidirbti, o po to – pasisėmus idėjų vėl sugrįžti.

Punios naujakuriai

Punioje (Alytaus r.) Diana ir Aurimas Boguslauskai senelio tvarte įsirengė šiuolaikiškas medžio apdirbimo dirbtuves ir nėrė į jiems džiaugsmo ir pajamų teikiantį naują kaimo verslą. Individualios įmonės savininke tapusi D.Boguslaukienė VL pasakojo, kad šiame versle savo jėgas su vyru išsibando dar visai neilgai – tik apie metus laiko. Beveik nuo nulio teko susikurti ir darbo vietą – dirbtuves. Šeima vos prieš keletą metų sugrįžo iš emigracijos ir apsistojo Dianos tėviškėje.

Anot Dianos ir Aurimo, Airijoje, kai laukėsi pirmagimio, buvo priėję kryžkelę ir susiplanavę, kad kai sūnui bus penkeri, norės būti Lietuvoje. Grįžimą kruopščiai apgalvojo ir penktąjį sūnaus gimtadienį jau sutiko Punioje. Lietuva sugrįžusiems emigrantams buvo svetinga. Pasak Dianos, čia jų laukė tėvai ir vaikų seneliai, giminės, draugai. Naujakuriai planavo verslą, todėl domėjosi Vietos veiklos grupių (VVG), Nacionalinės mokėjimo agentūros, Užimtumo tarnybos siūlomais projektais ir parama verslo pradžiai, tačiau neslėpė, kad kai pradėjo skaityti, vertinti, suprato, kad už viso to slepiasi ir labai dideli ilgalaikiai įsipareigojimai. O šeimai sugrįžus po 11 emigracijos metų, buvo pati kūrimosi pradžia – reikėjo ir įsikurti, ir pradėti dirbti. Tad verslą susikūrė savo jėgomis ir iš savo santaupų.

Grįžę į Lietuvą, Boguslauskai jau su dviem mažamečiais sūnumis apsigyveno kartu su Dianos tėvais. Darbšti jauna šeima ilgai nelaukusi sklype greta tėvų namų Punioje jau stato atskirą namą savo šeimai – iš tolo aiškiai šviečia būsimo namo balti pamatai. Gana sklandžiai pildėsi noras įkurti nuosavas medžio dirbtuves. Dianos tėvai pasiūlė kurtis ūkiniame pastate. „Atsimenu, kaip šiame senelio tvarte augdavo kiaulės, vištos ir triušiai. Kai gyvulių nebeliko, mano tėvai tvartą naudojo kaip sandėlį, o mes jį su vyru dar kartą pertvarkėme ir persidarėme į dirbtuvėmis“, – apie tvarto transformacijas pasakojo Diana.

Abu kibo į darbus – pirmiausia reikėjo iškraustyti, išgriauti metalines konstrukcijas, išardyti grindis ir jas naujai išbetonuoti. Atnaujinti langus bei duris. Beveik visus darbus įveikė patys.

Medžio darbai Aurimą patraukė dar gyvenant Airijoje. Jaunas tėtis jų ėmėsi per karantiną. Žmona paprašė smėlio dėžės-stalo, kad vaikams nereikėtų sėdėti šlapiame smėlyje. Pamena, kad labai greitai Aurimas susirado pjūklą, įrankius ir sumeistravo šešiakampę smėlio dėžę su dangčiu.  Pradėjęs meistrauti savo šeimai taip ir „užsikabino“. Medinės lentynėlės, suoliuko ar žaidimų namelio prireikė ir draugams.

Aurimas yra baigęs vadybos studijas, o staliaus amato mokėsi pats, nebaigęs jokių specialių mokslų. Anot žmonos Dianos, jos vyras jau tokio charakterio, namą Punioje statosi patys, nors niekada nėra statęs namo. Jis visko išmoksta pats. Dianai belieka vytis iš paskos, jau išmoko dirbti su statybiniais įrankiais – stato abudu.

Kaimas keičiasi

Grįždami į Lietuvą jiedu jau puoselėjo užmačias tęsti medžio darbus. Aurimas svarstė, kad galėtų gaminti pakeltas lysves, suoliukus, kitus medienos gaminius. Tuomet Diana pradėjo mąstyti, kaip jai pačiai prisijungti prie šio verslo. Draugė Airijoje pjaustė ir graviravo lazeriu. Pagalvojo, kad ta kryptis galėtų tikti ir jai pačiai. Dianai patinka kūrybiškumas. Jai tenka sugalvoti, kaip jų gaminys turės atrodyti. Kompiuteriu susiprogramuoja ir paskui pjauna lazeriu. Nors medžio dirbiniams jie sulaukia konkrečių užsakymų, sutuoktiniai gerų idėjų semiasi ir internete.

D.Boguslauskienė: „Dabar kaimas keičiasi. Nebėra taip, kaip anksčiau įsivaizduodavome, kad kaime tik augina gyvulius, sėja javus, augina daržoves. Dabar kaimai modernėja – steigiami ir kuriasi sumanieji kaimai, jaunos šeimos kuria smulkius verslus, ugdomas turizmas.“

„Matau gražų rėmelį, bet noriu padaryti kitaip. Visada pamačiusi idėją, mintį noriu perleisti per save ir sukurti kitaip. Lietuvoje pilna gaminančių medienos gaminius, taip pat – ir pjaustytus lazeriu, bet mums patinka, kai atrandi savo „cinkelį“, savo braižą. Žiūrime, kas aktualu, ko žmonėms reikia pagal sezoniškumą. Ateina Velykos, tai pagalvoji gal kokią dekoraciją pagaminti“, – pasakojo Dzūkijos krašto verslininkė.

Kitas būdas praplėsti asortimentą – gaminti tai, ko jiems patiems reikia, po to pasiūlyti ir kitiems. Aurimas savo vaikams pagamino specialų ilgą lego žaidimų stalą su specialiomis dėžutėmis, lentynėlėmis, pakeltais krašteliais, kad lego detalės nenukristų, nepasimestų ir vaikai tvarkingai jas susidėtų. „Viskas iš gyvenimo, iš aplinkos, o tada apvilkta į kūrybiškumą, per save perleista idėja“, – kaip semiasi idėjų, pasakojo Diana.

Verslininkė neneigė, kad ir jai „limpa“ šis verslas, nors pagal profesiją ruošėsi ne tam. Diana dabartinėje Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) baigė Kaimo plėtros administravimą (bakalauro ir magistro studijas), bet pagal specialybę nedirbo. Grįžusi iš emigracijos Lietuvoje gavo pasiūlymą dirbti VVG, bet pasiūlymo atsisakė. Dabar visas jėgas ir laiką koncentruoja į savo šeimos verslą, kurį ateityje svajoja praplėsti. Šiuo metu Aurimas dar dirba ir samdomą darbą, ir triūsia savo dirbtuvėse, bet norėtų pilna koja, pilnu tempu ateiti kartu dirbti tik šeimos versle. Aurimo teigimu, dirbant abiem pilnu tempu, ateityje tikisi iš to išgyventi.

Jaučia palaikymą iš miestelio gyventojų, draugų, pažįstamų. Diana susikūrė elektroninę parduotuvę. „Mūsų vaikai yra 4 ir 6 metų – mažamečiai. Versle darbo valandų nėra, jame esi 24 valandas, 7 dienas per savaitę. Labai didelė atsakomybė prieš save, šeimą, daug dedamųjų, ar pajėgsi pilnai save išlaikyti? Visą laiką galvoje sukasi verslas. Bet kiek įdedame, tiek turime“, – atviravo ji.

Lietuvoje Diana turi daug draugų jaunųjų ūkininkų, jie ir patys apie tradicinį ūkininkavimą yra pagalvoję. Bet nė vieno iš jų tėvai nebuvo ūkininkai. Sutuoktiniai mano, kad pradėti ūkininkauti dabar būtų sunkiau negu dirbti su medžiu, nes ūkininkavimui reikia dar didesnių investicijų, jeigu neturi nei technikos, nei patirties.

„Dabar kaimas keičiasi – tai nėra vien žemės ūkis. Nebėra taip, kaip anksčiau įsivaizduodavome, kad kaime tik augina gyvulius, sėja javus, augina daržoves. Dabar kaimai modernėja – steigiami ir kuriasi sumanieji kaimai, jaunos šeimos kuria smulkius verslus, ugdomas turizmas. Mes patys gyvename labai gražiame miestelyje, čia yra Nemuno kilpų regioninis parkas. Tiesa, aplink yra ir tradicinių ūkininkų“, – mąstydama apie kaimą kalbėjo Diana.