Nuo senų senovės Lietuvoje auginta ir mėgta ropė kol kas dar sunkiai atranda kelią tiek į ūkininkų laukus, tiek ant stalo, nors mitybos specialistai tikina, kad ji – viena naudingiausių mūsų organizmui daržovių šaltuoju metų periodu. Todėl vienas opiausių ropių augintojams uždavinių – kur dėti išaugintą derlių.

Augino ropes, bulves ir grūdus

Dėl to galvas suka ir Leonpolio kaimo (Ukmergės r.) daržininkai Ieva ir Tomas Andriukevičiai, savo ūkiuose šiemet išauginę itin gausų ropių ir ridikų derlių. Ūkio šeimininkai nukastų daržovių net kviečia atvykti tiesiai į ūkį.

Lapkričiui baigiantis, Andriukevičių ropių laukuose – pats darbymetis. Ir tai dar ne paskutinės iš laukų į saugyklas parkeliavusios jų auginamos daržovės. Anot jaunojo ūkininko T.Andriukevičiaus, jie abu su žmona yra daržininkai ekologai ir abu augino ropes. Šiemet šių šakninių daržovių užaugo dideli kiekiai – apytiksliais ūkininko skaičiavimais, iš viso susidarys 40–50 t ropių. Jas geriausia realizuoti per gruodžio mėnesį, tada jos pačios gražiausios, maistingiausios. Tinkamomis sąlygomis ropės saugyklose išlaikomos iki vasario mėnesio ir dar ilgiau. Daržininkai deda pastangas, kad kuo mažiau nukentėtų jų kokybė.

Šiemet Tomui vieną ropių lauką teko naujai atsėti, todėl tokio palankaus ropių derliaus net nesitikėjo, bet sėkmė neaplenkė. Atsėtame ropių lauke jų derlingumas – pats geriausias, nes pasitaikė pasėti iš karto po lietaus, todėl sudygo tolygiai. Auginti ropes buvo Tomo žmonos ūkininkės Ievos sumanymas. Ji jau ne vienus metus ropes augina savo ūkyje, o pati ūkininkauja 15 metų. Tad sutuoktinis auginti ropes mokėsi iš žmonos.

Sertifikuotame ūkyje Tomas dirba iš viso 7 ha žemės, šiemet ropės jaunojo ūkininko ekologiniame ūkyje augo 1 ha. Be ropių, dar ekologiškai augino bulves, prikūlė grūdų. Šiemečiai jo ūkyje auginti žieminiai ekologiniai kviečiai atseikėjo žemesnį nei vidutinį derlių. Jo ūkis mažas, todėl ir pasirinkęs auginti daržoves, o grūdai labiau atlieka sėjomainos funkciją.

Anot ūkininko, pačios derlingiausios šiemet buvo ropės, o bulvės – tik „per viduriuką“, davė vidutinį derlių. Dalis bulvių išaugo ne visai prekinės išvaizdos, nors kuo puikiausiai yra valgomos. Jeigu bulvės negražios formos, galutiniam pirkėjui jau neįtinka. Jaunas vyras pasakojo, kad ekologiškai užaugintos bulvės ar ropės – žymiai daugiau rankų ir traktorių darbo reikalaujančio proceso rezultatas. Visos išlaidos susideda į išauginimo savikainą.

„Chemizuoti ūkiai, atrodo, važiuoja labai daug kartų, bet jų degalų sąnaudos yra žymiai mažesnės negu mūsų tik įdirbant žemę. Todėl atsiranda didelis kainos skirtumas tarp ekologiškai ir neekologiškai išaugintos produkcijos“, – pastebėjo Tomas.

Ekologiškų daržovių kainos beveik susilygino su chemizuotų ūkių išaugintos produkcijos kainomis. Tuo tarpu ekologiniai ūkiai gauna mažesnį produkcijos kiekį, o išrūšiavus pagal „grožio“ ir kitas specifikacijas, ko pageidauja prekybininkai, jie netenka vos ne apie 50 proc. produkcijos kiekio.

Rudeniui baigiantis, jau nuimant gausų ropių derlių, ekologinio ūkio šeimininkas nesvarstė, ar apsimoka auginti ropes. Jis teigė, kad kyla kur kas svarbesnis egzistencinis klausimas, ar ekologiniai ūkiai bėgant metams išliks, nes tendencijos Lietuvoje nieko gero nežada. Ekologiškų daržovių kainos beveik susilygino su chemizuotų ūkių išaugintos produkcijos kainomis. Tuo tarpu ekologiniai ūkiai gauna mažesnį produkcijos kiekį, o išrūšiavus pagal „grožio“ ir kitas specifikacijas, ko pageidauja prekybininkai, jie netenka vos ne apie 50 proc. produkcijos kiekio.

„Manau, žmonės turėtų atsirinkti produkciją, kuri yra tvariai Lietuvoje užauginta. Pirmiausiai – pas smulkųjį ūkininką. Stambieji ūkininkai net neįsileidžia pavienių pirkėjų, o mes mielu noru priimame kiekvieną, bet realiai per šiuos metus tik vienas žmogus buvo atvykęs nusipirkti moliūgų. Palyginimui prisiminiau, kai mes prieš 5 metus buvome JAV, tai ten matėme, jog visi smulkūs ūkeliai vietoje turi nedideles parduotuvėles, kuriose prekiauja savo išauginta produkcija ir iš to išgyvena. Pas mus miesto žmogus užsisako maisto pristatymą į namus ir į turgų net neina. Jam atveža daržoves į namus ir pristato iki slenksčio“, – susirūpinęs dėl smulkaus tvaraus ūkio ateities kalbėjo ūkio šeimininkas.

Kai kurios sulauks Naujųjų Metų

Ekologinių daržovių augintoja I.Andriukevičienė, kurios ūkyje iš 70 ha 3 ha šiemet sudarė ropės, aiškino, kad ūkiuose tai nėra paskutinės šiemet nuimamos daržovės. Ievos teigimu, kol kas laukuose dar likę lapiniai ir briuseliniai kopūstai, jų neveža, nes šie nebijo šalčio. Dar net ir morkų pasilikę – visų nenukasę.

„Mes turime tokių morkyčių, kurias, jeigu Dievas duos, šviežiai kasime Kalėdoms. Jos turėtų būti labai sultingos ir traškios. Pastarnokus laikome per žiemą lauke, jų rudenį nekasame, todėl pavasarį dar turime puikiai išsilaikiusį pastarnokų derlių“, – aiškino ekologė.

Andriukevičiai stengiasi kuo natūraliau išlaikyti daržoves, todėl leidžia joms pabūti laukuose. Pasak Ievos, kai kitų sąlygų išlaikyti neturi, esi priverstas ieškoti alternatyvų ir taikytis prie gamtos. „Taip ir darome. Mums svarbu, kad pati daržovė turėtų galimybę kuo ilgiau pabūti lauke, tuomet ilgiau nepraranda natūralios drėgmės, bręsta. Kaip sunokęs vaisius, lygiai taip pat ir daržovė, jeigu ji yra subrendusi, tinkamai užaugusi, yra vėl kitokio skonio“, – aiškino ji.

Laikantis tokios taisyklės, jai pavyksta darže tvarkytis ir žiemą, kažką vis išrauti maistui. Ūkininkė priminė, kad gera šeimininkė kartais dar ir petražolių iš po sniego atkapsto ir panaudoja virtuvėje. Jos nuomone, nereikia skubėti visko iš karto sukrauti į sandėlius. Kartais būna taip, kad daržininkai rugsėjį, kada dar pakankamai šilta, kartu su bulvėmis nusikasa morkas ir sudeda į sandėliukus. Gal taip elgiasi, nes vėliau, pabjurus orams, būna sudėtinga nuvažiuoti į laukus, bet jeigu pasisieki iki laukų, anot Ievos, dalį morkų daugelis galėtų išsikasti tik lapkritį. Tuomet, Ievos įsitikinimu, šios tiek nepraranda skoninių savo savybių.

Jos nuomone, gal niekada nereikėtų skubėti visų daržovių susivežti. „Tik reikia įvertinti riziką, jeigu praneša šaltus orus, ar tikrai viską galėsi iš laukų pasiimti. Kaip visur, taip ir čia irgi yra rizikos, gali ir prarasti“, – kalbėjo pati eksperimentuoti nebijanti daržininkė.

I.Andriukevičienė savo šeimos nariams kiekvieną dieną paruošia daržovių. Jų šeima jau yra pripratusi valgyti ir ropes. Šiemet patys užsiaugino trijų veislių ropių. Jos žiniomis, artimiausios senovinėms ropėms, vienos seniausiai auginamų Lietuvoje yra geltonosios „Petrovski“ veislės, „Purple Top White Globe“ – baltos spalvos su rausvai violetinėmis nugarėlėmis bei tradicinės baltos spalvos ropelės. Visų veislių derlius džiugina.

Ūkininkė Ieva sakė, kad iki Naujųjų Metų mėgsta valgyti baltąsias ropes, kurios šiek tiek aštresnio skonio, o po to renkasi geltonąsias, kurios saldesnės, skanesnės. „Net tarp ropių gali atrasti, kuri labiau patinka. Mes iš savo ūkių siūlome trijų veislių ropių asortimentą“, – gyrė ropes ir ragino kitus jas įtraukti į mitybos racioną Ieva.

Susigrąžinti ant stalo

Ūkininkės I.Andriukevičienės pastebėjimu, jau 10 metų jos šeima augina ropes. Ir kiti ūkininkai pradeda jas auginti, bet prieš 5 metus jie buvo vos ne vieninteliai, kurie išaugindavo ropes pardavimui. Per šį netrumpą laikotarpį, anot Ievos, jie ne tik augino ropes, bet ir supažindindavo vartotojus su ropių naudingosiomis maistinėmis savybėmis. Bet vis dar pasitaiko žmonių, kurie neatpažįsta ropių, nežino, kaip jas valgyti.

„Mums labai norėtųsi, kad nebūtų užmiršta ši puiki daržovė. Vis dar kalbama apie vos ne stebuklingus lapinius kopūstus, bet ropės irgi lygiai tokios pat puikios senovinės daržovės. Jos dar seniau daržuose augintos negu bulvės“, – teigė daržininkė.

T.Andriukevičius: „Manau, žmonės turėtų atsirinkti produkciją, kuri yra tvariai Lietuvoje užauginta. Pirmiausiai – pas smulkųjį ūkininką. Stambieji ūkininkai net neįsileidžia pavienių pirkėjų, o mes mielu noru priimame kiekvieną.“

Jauna Andriukevičių šeima augina du mažamečius (6 ir 4 metukų) vaikus. Šie jau nuo mažų dienų kartu su daržovėmis gauna ir ropių. Virdama bulvių košę, į puodą greta bulvių Ieva papildomai įdėdavo ir pusę ropės. Anot Ievos, įmaišius į bulvių košę ropių, iš jų su maistu gaunami kiti mineralai, kitos naudingos medžiagos – ropės turi nemažai fosforo, magnio, kalcio, ropėse gausu B grupės vitaminų.

Ūkininkės teigimu, ropės pagardins ne tik bulvių košę, bet ir sriubą. Be to, pastaruoju metu nemažai žmonių atsisakė bulvių – išbraukė iš savo mitybos raciono, nes jos turi nemažai krakmolo. Ji siūlo bulves keisti ropėmis, kurios mažiau krakmolingos. Ji taip pat šakninė daržovė, galinti neblogai pakeisti bulves.

Ievos pastebėjimu, kai kas renkasi pastarnokus, bet jie saldūs, specifinio skonio, o ropės yra tarsi viduriukas tarp saldaus pastarnoko ir krakmolingos bulvės. Verdant ropės neišbliūkšta, išlaiko savo formą. Ūkininkė pasakojo, kad olandai labiau mėgsta ropių košę, jie bulvių košės net neverda.

„Angliakalbiai, vokiečiai, kitų šalių gyventojai neužmiršę senesnių tradicinių daržovių. Pas juos racione jos yra išlikusios. Vokietijoje, Olandijoje natūralu parduotuvėse pamatyti ropių, ridikų ir daugelis žino, kaip šias daržoves valgyti. O pas mus Lietuvoje visi geriausiu atveju žino tik kaliaropes, o kas ta ropė – jau būna sudėtingiau“, – kalbėjo I.Andriukevičienė, kviesdama lietuvius vėl atsigręžti į ropes, ridikus ir juos valgyti žiemą, šaltuoju sezono metu. Mat Lietuvoje yra didžiulė gausa vietos ūkiuose išaugintų šakninių daržovių – nėra vien tik burokai, morkos, bulvės, salierai.

Ją pačią ropės labiausiai traukia tuo, kad jas galima paruošti žalias. Jų pačių vaikai mėgsta duoną su sūrio užtepėlėmis, humusu, bet visada ant stalo ji dedanti ir supjaustytą ropę, nes jose daug vitamino C, ropės švelnesnio skonio nei ridikai. Ievos įsitikinimu, kaip ridikai padeda stiprinti organizmą, nes turi antibakterinių savybių, lygiai taip pat ir ropės tinka peršalimo ligų profilaktikai.

Pusė lėkštės – daržovės

Ekologiškai išaugintų ropių kaina prekyboje svyruoja nuo 1 iki 3 Eur/kg. Nekondicinės gali kainuoti ir 0,50 Eur/kg. Kaina skiriasi pagal ropių prekinę išvaizdą, jų kokybę. Augintoja neneigė, kad ekologiniuose laukuose ropes kartais mėgsta pagraužti kenkėjai, bet dažniausiai pažeidimai būna tik paviršiniai. Kainą lemia ir paruošimo būdas, ar ropės nuplautos, ar nenuplautos, kiek prie jų dirbta. Ekologiniai ūkiai dažniausiai neturi plovimo įrangos, plauna rankomis, o kai kuriais atvejais rankų darbo niekuo neįmanoma pakeisti.

Ropės užaugintos, kasamos ir sandėliuojamos Leonpolio kaime (Ukmergės r.) Andriukevičių šeimos ūkių valdose. Auginti senovines šaknines daržoves, pasak Ievos, jiems didelę įtaką padarė jų tėvai. Jos tėtis Vincentas Stragys ūkininkauja jau 35 metus, apie 30 metų turi ekologinio ūkio sertifikatą. Lygiai taip pat ir dukra Ieva su vyru Tomu pasirinko auginti daržoves. Ievos mama ūkininkė ekologė Laima Stragienė jau prieš 20 metų augino ir vežė į turgų mangoldus – lapinius burokėlius. Tuo metu jie Lietuvoje buvo dar tik puošmena, bet Stragiai juos jau augino.

Laikui bėgant, Ieva pažino kitas šalis, atsigręžė ir pamatė, kad ir lietuviai turi daug gerų dalykų. Tapus mama, jai buvo labai aktualu, kuo greta motinos pieno kūdikį pamaitinti papildomai. Girdėdavusi patarimą Lietuvoje vaikui duoti batatą, bet tam nepritarusi – tai Pietų kraštuose augančios bulvės, tad norėjosi kažkokios savo alternatyvos, kuri būtų įprasta mūsų kraštui.

Daržininkės pastebėjimu, vis labiau populiarėja sezoninė, lokali virtuvė, todėl jų ekologinės daržininkystės ūkis palaiko šį požiūrį ir augina savo klimatui, savo kraštui būdingas daržoves. Nepaisant net to, kad kartais ropes auginti ūkiui gal ir neapsimoka, yra sudėtinga realizacija, nes tai – ne pirmojo būtinumo daržovė, nėra žmonės išmokyti ropes valgyti, ne visada pasiseka vaikus įpratinti. Pasak daržininkės, bet gal tik trūksta mūsų pačių požiūrio, noro. Bandymų dėka ledai pralaužiami ir tirpsta.

„Ropes puikiausiai galima įtraukti į savo mitybos racioną. Visi grįžtame po darbų namo, jaučiamės pavargę, tad nesinori ilgai gaminti, bet visi žinome, kad pusę lėkštės turi sudaryti daržovės. Ir kaip tada paprasta – paimi ropę, morką, abi sutarkuoji, susimaišai ir jau pusė lėkštės yra. Kam ne per aštru, į „draugiją“ galima įmaišyti tarkuoto ridiko, paskaninti grietine. Puikus garnyras prie žuvies, mėsos, ir maistinė vertė – didelė“, – savo patirtimi dalijosi ekologinio ūkio šeimininkė.

Apie ropių naudą

Stragių ūkio senovinėje knygoje „Maistas, kuris mus palaiko“ rašoma, kad ropių tėvynė yra Europa ir Azija. Ropių šakniavaisyje yra 10 proc. sausosios medžiagos, 1,5 proc. baltyminių medžiagų, 5,0–5,5 proc. angliavandenių, 25–30 mg vitamino C, truputis karotino, B grupės ir PP vitaminų. Ropių energetinė vertė: 100 g – 117 kJ. Šaknyse gausu garstyčių aliejaus, riboflavino ir pantoteno rūgšties, 5 proc. cukraus.

Ropes maistui naudoja žalias ir troškintas, vartoja kaip garnyrą prie mėsos patiekalų. Jas galima ir sūdyti, ir rauginti, visai kaip agurkus ar kopūstus. Ropės dedamos į sriubas ir daržovių troškinius.

Nėra kitos tokios vitaminų turtingos daržovės. Ropės tinka ir sunkiems ligoniams, nes jos minkštos ir turi daug druskų, vitaminų, cukrų. Jos lengvai virškinamos, lengvai įsisavinamos ir jose gausu vertingų mineralinių medžiagų. Ropės vilioja savo pikantišku eterinių aliejų karstelėjusiu skoniu, bet jos dar turi itin švelnų, malonų prieskonį, kuris suteikia ropėms salsvą medaus skonį.

Liaudies medicinoje ropės naudojamos nuo vidurių užkietėjimo, gydant avitaminozę, astmą, ūmų laringitą, užkimimą. Ropėms būdingas silpnai diuretinis, priešuždegiminis, skausmą malšinantis ir ansiseptinis poveikis. Išoriškai jos vartojamos kai skauda dantį (burna skalaujama šaknų nuoviru).

Ropės savo skoniu primena morkas, tik jų daug malonesnis, pikantiškesnis skonis, be to, jos daug minkštesnės ir trapesnės. Sutarkuotas ropes galima duoti net sunkiausiems ligoniams, sergantiems skrandžio ar žarnyno ligomis. Rekomenduojamos geltonosios ropės, nes jose gausiausia vitaminų, jos švelnesnės ir saldesnės. Geltonoje ropėje yra visų grupių vitaminų dideliais kiekiais. Dėl vitaminų gausos ir įvairovės ropes gali vartoti visi ligoniai, išskyrus sergančius cukralige.

Kaip amerikietiški kalneliai

Lietuvoje ropių augintojų vis dar nėra daug. Šiais metais šią nuo senų senovės mūsų šalyje augintą kultūrą augino tik 9 ūkininkai 16,31 ha plote. Daugiausia – Ukmergės rajone, kur ropių plotai siekė 10,33 ha. Dar 4,83 ha ropių buvo auginama Trakų rajone, po 0,09–0,69 ha – Vilkaviškio, Panevėžio, Kretingos bei Alytaus rajonuose.

Ir ankstesniais metais Lietuvoje ropės nebuvo išplitusios. Pernai 4 augintojai buvo deklaravę 5,46 ha, 2022 metais – 9 augintojai deklaravo 7,39 ha. Kiek daugiau jų buvo auginama 2021 metais – 14 augintojų deklaravo 23,76 ha.