LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vienas didžiausių vasaros džiaugsmų – tvyrant karščiams pūkštelti į vandenį. Tačiau net ir neturėdami sodybos ant ežero ar upės kranto, vis daugiau žmonių šią svajonę ryžtasi įgyvendinti tiesiog išsikasdami nedidelį tvenkinį. Tiesa, kai kuriais atvejais jį iškasti ne taip paprasta, todėl prieš imantis kasimo darbų būtina išsiaiškinti, ar tai daryti apsimoka.
Nuspręsti padės gruntas
Turėti privatų ežerą savo kieme trokšta daugelis. Tačiau pasiryžus samdyti kasėjus, kaip žinoti, kad net ir užėjus sausrai ten laikysis vanduo? Atsakymas į šį klausimą vienareikšmis – geologinis tyrimas. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto mokslų daktaras Vilimantas Vaičiukynas sako, kad kūdros dydį ir gylį apsprendžia ne kraštovaizdžio dizainerio ar sodybos šeimininko norai, o vietovės geologija. Kai kada net tame pačiame sklype gruntas gali būti labai skirtingas, todėl prieš kviečiant kasėjus, mokslininkas ragina pirmiau atlikti geologinius tyrimus. Jie kainuoja, bet tai vis tiek bus pigiau negu vėliau iškastą gruntą grąžinti atgal į iškastą duobę.
Jei molingose ar priemolio turinčiose dirvose vanduo, tikėtina, laikysis bet kuriuo metų laiku, kiek kitokia padėtis turint sklypą, „turtingą“ smėlžemiu. Čia geriausia geologinį tyrimą daryti sausiausiu metų periodu tam, kad matytume, kiek iš tiesų galime tikėtis vandens mūsų svajonių kūdroje.
Kūdroje kuo puikiausiai gali gyventi karpiai
Išsiaiškinti, ar reikia leidimo
Išsiaiškinus, ar numatomoje telkinio vietoje laikysis vanduo, sekantis žingsnis – įvertinti, ar kūdrai kasti reikalingas leidimas, projektas. Nuo 2013 m. nesaugomose ir nemelioruotose teritorijose be specialaus leidimo galima kasti kūdrą, kurios dydis – iki 10 a. Jei planuojama kasti didesnę kūdrą, reikia pranešti Aplinkos apsaugos departamentui, suteikiant kuo daugiau informacijos apie planuojamas kasybas. Jeigu dirbtinį vandens telkinį formuoti planuojate valstybiniame parke, biosferos rezervate ar kitose saugomose teritorijose, reikalingas leidimas iš institucijų, kurioms ta teritorija priklauso, net jei kūdra bus mažesnė nei 10 a.
„Žemės ūkio paskirties žemėje kasant vandens telkinį pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar ten nėra drenažo sistemų. Žinau ne vieną atvejį, kai buvo pradėta savavališkai kasti, ir taip sugadinti melioracijos statiniai. Drenažo sistemos Lietuvoje didelės. Dažnu atveju jos sausina ne vieno ir ne dviejų žemės savininkų žemes. Sugadinus drenažo sistemą viename sklype, tai greitai pajunta aplink esantys kaimynai. Už savivaliavimą ar neapsižiūrėjimą reikia ne tik mokėti už savo kūdros kasimą, bet ir atlyginti valstybei padarytą žalą“, – pasakoja VDU ŽŪA mokslininkas. Jo teigimu, sužinojus, kad po žeme yra įrengta drenažo sistema, išsigąsti nereikia. Planuojant kasti kūdrą tokiame melioruotame sklype, būtina parengti kūdros kasimo bei naikinamos drenažo sistemos iškėlimo projektą ir jį suderinti su savivaldybės žemės ūkio skyriaus specialistais, atsakingais už melioracijos sistemas.
Išlaikyti atstumą
Norint išsikasti gražų vandens telkinį, reikėtų išlaikyti atstumą nuo potencialių taršos šaltinių: ūkinių pastatų, daržo, nuotekų valymo įrenginių ir t. t. Iš jų į vandenį gali patekti teršalai, kurie blogins vandens būklę. Norint sumažinti su paviršiniu nuotėkiu atitekančių teršalų kiekį, verta aplink vandens telkinį įrengti pylimėlį, kuris neleistų vandeniui patekti tiesiai į kūdrą. „Siūlyčiau tarp daržo ir vandens telkinio iškasti bent 60 cm gylio tranšėją ir ją pripildyti drenažiniu žvyru. Tai padės sulaikyti dalį atitekančių teršalų didesnio lietaus metu“, – pabrėžia pašnekovas.
Iškasta kūdra dažniausiai prisipildo gruntiniu vandeniu arba krituliais, kurie su paviršiniu nuotėkiu iš prietakos baseino patenka į vandens telkinį. Svarbu tinkamai sutvarkyti prietakos baseiną tam, kad vandens srautai neneštų organinių maisto medžiagų, kurios vėliau pablogins tvenkinio vandens kokybę.
Kūdrai visada reikalinga priežiūra. P. Lileikio nuotr.
Kur dėti žemes?
Jei leidimas gautas, o geologiniai tyrimai kūdros kasimui uždegė žalią šviesą, dar vienas žingsnis svajonės link – apsvarstyti, kur dėsite iškastas žemes. Pagal galiojančius teisės aktus grunto parduoti negalima, todėl jį galima išvežti tik į kitą sau priklausantį sklypą. „Deja, ne visi turi tokią galimybę. Vieni pasidaro dekoratyvinę kalvelę, kiti pasikelia sklypą. Bet kai turi tiek daug žemių ir jas paskleidi nedideliame sklype, vėliau į kaimynus tenka žiūrėti iš viršaus. Prieš kasant vandens telkinį labai svarbu žinoti, kur dėsite iškastą gruntą“, – įspėja V.Vaičiukynas.
Forma ir dydis
Kokią kūdrą pasirinkti, kad ji reikalautų kuo mažiau priežiūros? Mokslininkas sako, kad kuo didesnis ir gilesnis vandens telkinys, tuo savarankiškiau jo ekosistema linkusi tvarkytis, t. y. reikalauja mažiau žmogaus įsikišimo. O štai kūdros formai parinkti jokių taisyklių nėra, tačiau patartina vengti aštrių kampų, įkvėpimo ieškoti gamtoje, formą derinti prie kraštovaizdžio. Iki šiol pačios populiariausios ovalios, lašo ar pupelės formos kūdros. „Daugiausia įrengiamos ovalios formos kūdros. Iš esmės kūdros formą apsprendžia sklypo dydis ir geologija. Jeigu sodyboje yra tinkamas gruntas, galima išgauti praktiškai bet kokią formą, tačiau siūlau nebijoti eksperimentuoti, mokytis ir ieškotis pavyzdžių gamtoje“, – pataria VDU ŽŪA mokslininkas.
Pasirinkus formą reikia nuspręsti, kam kūdra tarnaus – rekreacijai, žvejybai, o galbūt ji bus dekoratyvinis kraštovaizdžio, sklypo elementas. Turint konkrečių idėjų reikia iš anksto pagalvoti apie numatomus vandens gylius skirtingose vandens telkinio vietose.
Būtinai tvirtinkite šlaitus
Vienas iš pirminių darbų iškasus kūdrą – sustabdyti šlaitų eroziją. Tam krantus reikėtų užsėti žole. Labai statiems šlaitams rekomenduojama patiesti jau užaugintą žolės kilimą. Manoma, kad eroziją sustabdyti gali ir karklai, tačiau jų pašnekovas siūlo vengti – mesdami lapus jie vandenį aprūpins perteklinėmis maisto medžiagomis ir taip blogins vandens kokybę.
„Priemolio grunte šlaitą reikėtų formuoti 1:2. Paprastai sakant, 1 metras kasamas vertikaliai, 2 – horizontaliai. Daug kas mėgsta kasti 1:1, t. y. 45 laipsnių kampu. Tokiais atvejais per kelerius metus vandens telkinio gylis gali sumažėti apie metrą, šlaitai nuslenka“, – įžvalgomis dalijasi V.Vaičiukynas.
Smėliniuose gruntuose, jeigu gruntiniai vandenys yra giliai, vandens telkinio geriau nekasti. Žinoma, šiais laikais yra įvairių vandens filtraciją stabdančių priemonių, bet jos brangios. Panaudojus priemones vėliau gali atsirasti problemų valant vandens telkinį, dėl galimybės jas pažeisti. „Tai yra gana brangu, todėl belieka savęs paklausti – ar verta tai daryti?“, – svarsto mokslininkas.
FB nuotr.
Plėvelė ar molis?
Pašnekovo pastebėjimu, žmonėms, vediniems įsitikinimo, kad prie senelių negilioje kūdroje laikęsis vanduo – sėkmės garantas, dažnu atveju tenka nusivilti. Žema ir užpelkėjusi vieta dar nėra garantas, kad joje gali drąsiai kasti kūdrą. Dažnu atveju tokiose vietose pakasus giliau galima rasti vandeniui laidžius gruntus, kuriuose vanduo tikrai nesilaikys.
„Teko ieškoti vietos kūdrai Kėdainių r. Nepaisant to, kad iš pirmo žvilgsnio aplink buvo moliniai gruntai, šeimininkas skundėsi, kad jo iškastoje kūdroje nesilaiko vanduo. Padarę gręžinius 3,5 metrų gylyje radome 30 cm smėlio sluoksnį. Anot šeimininko, net ir visiškai prileidus kūdrą vanduo neišsilaikydavo net per naktį. Ieškojome ir kitoje vietoje. Pasirinkta vieta buvo tinkama vandens telkinio įrengimui dėl puikios prietakos, bet apsidraudimui išgręžus 12 metrų gręžinį, praktiškai per visą gylį radome tiktai smėlį. Tai dar kartą patvirtino, kad be geologinių tyrimų kasti kūdrą vargu ar geras sprendimas“, – tyrimų svarbą akcentuoja V.Vaičiukynas.
Jei telkinyje vanduo natūraliai nesilaiko, alternatyva – vandeniui nepralaidžios medžiagos. Tam puikiai tinka ir natūralus molis. „Su moliu problema ta, kad besimaudant nuo vandens telkinio dugno ir šlaitų pakyla molio dalelės. Jos vandenyje gali išsilaikyti net iki trijų savaičių. Tuomet rekomenduočiau pasistatyti tiltelius, kad brendant į vandenį nebūtų sudrumsčiamas vanduo. Žinoma, galima įsirengti pliažą, bet čia reikia nepamiršti, kad įmirkęs molis puikiai maišosi su žvyru, ne visada padeda ir smėlio sluoksnis. Čia gali padėti geotekstilė tarp molio ir užpilamo smėlio ar plauto žvyro, kiekvienam pagal skonį.“
Jeigu neleidžia sklypo dydis ar sklype esantys gruntai, šią problemą galima išspręsti įsirengiant dekoratyvinę kūdrą. Jos įrengimui yra labai daug sprendimų. Galima nusipirkti jau pagamintus vandens baseinus, kuriuos atitinkamai „patobulinus“ galima gauti nuostabius sklypo dizaino elementus. „Yra galimybė dekoratyvinius vandens baseinėlius išsibetonuoti patiems, bet patarčiau konsultuotis su patirtį tokių baseinų statyboje turinčiais specialistais. Niekas nenorėtų, kad po pirmos žiemos savarankiškai pastatytas baseinėlis liktų nebenaudojamas arba reikėtų papildomų investicijų jo griovimui. Pasitelkus kitų žmonių patirtį ir kiekvieno iš mūsų išradingumą, galima įsirengti dizaino prasme nepakartojamą vandens telkinuką, kurio tokio niekas neturi ir kurio neatskirsi nuo natūralios kūdros“, – įsitikinęs pašnekovas.
Prižiūrėti padės žuvys
Norint palaikyti normalią kūdros ekosistemą, rekomenduojama aplink telkinį nesodinti lapuočių medžių, o jeigu jų yra – duburį kasti kiek toliau, kad į jį patektų kuo mažiau lapų. Prie kūdros galima sodinti spygliuočius. Jie neblogina vandens kokybės. Aplink vandens telkinį ir jame pačiame augančius augalus V.Vaičiukynas siūlo iš rudens nupjauti, kad artėjant žiemai jie nesugultų į vandens telkinį. Per didelį iš rudens sugulusį organikos kiekį ne visada sugeba suskaidyti vandens telkinyje esantys mikroorganizmai.
Didelis malonumas ir pramoga, jei kūdrą įžuvinsite. Didelę naudą atneš amūrai, plačiakakčiai. Ši kompanija ypač naudinga, nes amūras naikina perteklinę vandens augaliją, o štai plačiakaktis – planktofagas, vandens filtratorius. „Žuvų sportinei formai palaikyti galima įleisti ir plėšrių žuvų. Smulkmė bus išgaudyta, laikysis tik didesnės žuvys. Pastebėjome, kad karosus neblogai „įžuvina“ antys, juos pernešdamos iš vieno vandens telkinio į kitą“, – šypteli jis.
Neskaidrus vanduo – kas atsitiko?
Kai kurie kūdras turintys sodiečiai pastebi, kad po metų kitų vanduo praranda savo skaidrumą. Tai gali lemti nesubalansuota ekosistema. Jei vanduo pasidarė rusvas ar balkšvas, vadinasi, kažkas neseniai džiaugėsi maudynėmis, sukilo molio dalelės. „Jei kūdra durpingoje žemėje, nieko nepadarysime, vanduo natūraliai bus rudos spalvos. Tačiau dėl to reikia tik džiaugtis, nes dažniausiai toks vanduo būna minkštas ir malonus maudytis. Jei vanduo staigiai pradeda žaliuoti, greičiausiai tai bus ekosistemos disbalansas. Tai atsitinka, kai vanduo per smarkiai įšyla ir jame yra daug maistinių medžiagų. Daug kas vandeniui valyti naudoja probiotikus, jie itin populiarūs. Tačiau reikia būti atsargiems, nes probiotikai veiksmingi tik tam tikroje vandens temperatūroje. Jei, tarkime, supilsime probiotikus giliausiame kūdros taške, nebus jokios naudos“, – pastebi V.Vaičiukynas.
Daug kas kūdras mėgsta įsirengti šalia pirties, o tam, kad būtų papildomai maitinamas vandeniu, į tvenkinį nuvedamas iš pirties nutekantis vanduo. Kita dažna klaida prižiūrint kūdrą – į tvenkinį išleidžiamas iš buitinių nuotekų valymo įrengimų išvalytas nuotekų vanduo. Taip pat klysta žmonės, kurie galvoja, kad iš drenažo atitekantis vanduo atšviežins jų kūdrą. Tokiu būdu „atnaujindami“ vandenį, mes jį papildysime dideliu kiekiu vandens žaliavimą skatinančių medžiagų. V.Vaičiukynas pabrėžia, kad šie sprendimai žalingi tvenkinio ekosistemai. „Tai tikrai prasti sumanymai. Jei vandens telkinukas visai mažas, geros vandens kokybės nesitikėkite.“
Vandens augalai
Norint pagyvinti aplinką, suteikti natūralumo aplink vandens telkinį, atskirose vietose galima pasodinti vandens augalų. Teigiama, kad vandens augalai yra savotiškas kūdros biofiltras, savo biomasėje surišantis maisto medžiagas ir išlaikantis jas iki rudens. VDU ŽŪA mokslų daktaras siūlo per daug suvešėjusias augalų rūšis pašalinti ir stengtis neleisti joms plisti. Tokiu būdu iš kūdros pašaliname maisto medžiagų perteklių. „Daug kas daro klaidą, kai žiemą užlipę ant ledo augalus tiesiog nupjauna – jie pavasarį puikiausiai atželia. Norint sustabdyti augalų plitimą, vandens augalus reikia nupjauti po vandeniu arba išrauti su šaknimis. Rovimas su šaknimis ne visada padeda, nes visų šaknų niekada nepavyks išrauti, o likusios per laiką atžels. Geriausiai augalus pjauti po vandeniu ir tai daryti bent vieną kartą metuose. Pastovi vandens telkinio priežiūra leis užtikrinti, kad jis bus gražus ir švarus“, – pabrėžia V.Vaičiukynas.
Pasirūpinti deguonimi
Išsikasus kūdrą, gerai jos būklei palaikyti svarbu, kad vanduo būtų aprūpinamas deguonimi. Pašnekovas pabrėžia, kad jeigu turite nedidelį vandens tekinuką – aeracija būtina. Tam tikslui galima įsigyti specialų aeratorių, įsirengti fontaną arba pastatyti dekoratyvų kriokliuką. Tiesa, kriokliuką pašnekovas siūlo projektuoti taip, kad vanduo būtų imamas iš priešingos vandens telkinio pusės, stengiantis sudaryti sąlygas vandens judėjimui visoje kūdroje, bet ne viename kampe, dažniausiai tai būna tik prie kriokliuko. „Kriokliuko įrengimo sprendimų yra labai daug. Čia reikia tik fantazijos ir noro“, – pasirūpinti gera vandens aeracija rekomenduoja VDU ŽŪA mokslų daktaras V.Vaičiukynas.
Atmintinė išsikasus kūdrą
- Neleisti teršalams patekti į vandens telkinį nuo aplink jį esančių teritorijų.
- Šalinti organiką iš vandens telkinio.
- Valyti susikaupusį dumblą.
- Stebėti deguonies ir maisto medžiagų kiekį vandens telkinyje.
