Dzūkijos nacionaliniame parke esančioje Pastraujo saloje kraštovaizdžiu jau kuris laikas rūpinasi mėsiniai herefordų veislės galvijai. 12 ha saloje jų yra 10, taip pat keli jaunikliai. Tačiau akylesni poilsiautojai pastebėjo, kad mėsiniai galvijai gegužės 1 d. gulėjo atskirti nuo pagrindinės salos. Žmonės taip pat susirūpino, kad mėsiniai galvijai visą ganymosi sezoną praleidžia pievoje, kurioje nėra nė vieno medžio ar kitokio pavėsio. Tačiau mėsinių galvijų augintojai siūlo situacijos nedramatizuoti, tačiau sutiko, kad galvijams stoginė būtina. Be to, tokia situacija galėjo susiklostyti ir dėl to, kad taisyklės įpareigoja ganomose pievose iškirsti medžių grupes.

Vaizdas nustebino

Gegužės 1-ąją su bičiuliais į Dzūkiją pažvejoti ir pastovyklauti išsiruošęs Andrius po pietų nusprendė po apylinkes pasižvalgyti iš aukščiau. Į dangų pakėlė savo bepilotę skraidyklę ir joje filmavo Nemuną. Tačiau greitai jo dėmesį patraukė neįprastas vaizdas – Pastraujo saloje, kurią iš abiejų pusių supa Nemunas, guli mėsinių galvijų banda. Jie įsitaisę pačiame salos smaigalyje, kuri, vandens lygiui pakilus, tapo atskirta nuo likusios salos. Nuotraukose matyti, kad gyvuliai visą teritoriją ištrypę ir neturi sausumos kelio iki likusios salos.

Andrius svarstė, kad galbūt gyvuliai perbris vandenį ir grįš į pagrindinę salą, tačiau jį neramino, kad gyvuliai per kaitrą visoje saloje neturi net menkiausios stoginės, kur galėtų pasislėpti nuo saulės. „Saloje nėra nė vieno medžio, o kur galvijai slėpsis, kai vasarą svilins 30 laipsnių karštis?“ – susirūpinimo neslėpė netikėtą vaizdą aptikęs meškeriotojas.

Saloje – be priedangos

Dzūkijos nacionalinio parko Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius aiškino, kad mėsinius galvijus parko direkcija pirko pagal projektą, tačiau dabar pagal sutartį gyvuliai perduoti ūkininkui. Šioje saloje herefordai laikomi jau šeštą sezoną, kiekvieną pavasarį jie atplukdomi plaustu. Šiemet ten jie išleisti ganytis nuo balandžio mėnesio ir saloje gyvens iki pat lapkričio.

Pasak jo, mėsiniai galvijai įkurdinti saloje dėl gamtotvarkos. Jie ne tik gano pievą, bet ir nuėda invazinius augalus, pavyzdžiui, uosialapius klevus, kurie buvo išplitę visoje saloje. „Gali būti, kad dėl potvynio susidarė atskira sala ir ten nubrido galvijai. Nuvažiuosime pasižiūrėti, kokia padėtis vietoje“, – žadėjo G.Valentukevičius.

Jo pasiteiravus, ar galvijams nėra palikta stoginė, kur jie galėtų glaustis itin karštomis dienomis, pašnekovas neslėpė, kad gyvuliai ištisą ganiavos sezoną palikti ant plyno lauko. „Bet pažiūrėkite: Suvalkijoje ar kitur ganomos karvės laukuose, kur irgi nėra jokio pavėsio. O čia gyvuliai būna prie vandens, kartais sulenda į kokius krūmus. Jokios specialios priedangos jiems saloje nėra padarytos, nes toks daiktas joms nereikalingas“, – tvirtino Dzūkijos nacionalinio parko atstovas ir pabrėžė, kad herefordai – ištverminga ir nereikli veislė.

Stipri ir atspari veislė

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) konsultantas ir galvijų eksterjero vertintojas Alvydas Pečiulaitis sutinka, kad mėsiniai galvijai – geri pagalbininkai tvarkant aplinką, mat jie puikiai nugano pievas, smulkesnius krūmokšnius. Pamatęs nuotrauką, kurioje mėsiniai galvijai guli atskirti nuo didžiosios salos, jis sako nieko blogo nematantis: žolės dar yra, o ir iš gyvūnų elgsenos matyti, kad jie nebadauja, atsigerti irgi turi.

„Jausdamas alkį galvijas gali nutraukti elektros piemenį, kad pasimaitintų, jei už kelių ar keliolikos metrų pamatys žolę. Tą ruoželį perplaukti jam nieko nereiškia, bet iš nuotraukų ir įkelto įrašo matyti, kad galvijai sotūs, ramūs“, – tikina A.Pečiulaitis. Jis pabrėžė, kad herefordai yra nereiklūs šėrimui ir laikymui, atsparūs tiek karščiui, tiek šalčiui, todėl ši veislė daugelyje šalių auginama ten, kur kitiems galvijams būtų nepalankios sąlygos gyventi. Jų kanopos plačios, jie prisitaikę ir ganytis šlapynėse, durpynuose.

Pastraujo saloje, kurią iš abiejų pusių supa Nemunas, guli mėsinių galvijų banda. Jie įsitaisę pačiame salos smaigalyje, kuri, vandens lygiui pakilus, tapo atskirta nuo likusios salos. Nuotraukose matyti, kad gyvuliai visą teritoriją ištrypę ir neturi sausumos kelio iki likusios salos.

Tiesa, A.Pečiulaičiui taip pat pasirodė keista tai, kad gyvuliai neturi jokios priedangos nuo saulės ar kraujasiurbių, kurie juos atakuoja vasarą, o prie vandens telkinių jų būna itin daug. Jo manymu, nors gyvuliai atsparūs įvairioms klimatinėms sąlygoms, dėl gyvūnų gerovės turėtų būti sukalta bent nedidelė sienelė ar stoginė, kur herefordų banda galėtų pasislėpti esant didelei kaitrai ar užėjus krušai. Mėsinių galvijų ekspertas įsitikinęs, kad stoginė galvijams saloje turėtų atsirasti.

Gali įbristi ir atsivėsinti

Panašios nuomonės laikosi ir ilgametis herefordų veislės galvijų augintojas Kęstutis Mikalajūnas. Jis augina 15 herefordų veislės galvijų. Jis pastebėjo, kad jei užeina dideli karščiai, herefordai ima ieškoti pavėsio, o jei neranda – pradeda spiestis į krūvą ir atsigulę ant žemės vienas kitam sudaro šešėlį.

„Herefordų galvos baltos, tai jie prisitaiko prie karštų orų. Prieš penkerius metus buvo labai karšta vasara. Mano pievoje, kur ganiau herefordus, buvo vietų, kur visai nebuvo jokio pavėsio. Toje vietoje netgi specialiai sukaliau jiems tokią palapinę, kad jie turėtų kur pasislėpti. Dėl to pavėsinė, manau, ganykloje turėtų būti“, – tikino K.Mikalajūnas. Pasak jo, pavasarinė saulė mėsiniams galvijams kaip tik išeina į naudą. Herefordai šeriasi, keičia kailį, o stipriau įkaitus saulei, gali pražūti ir plaukagraužiai.

Labiau pasirūpinti gyvūnų gerove reikia vasarą, kai stipriai įkaista ir gyvuliai ieško kur pasislėpti. Tačiau net jei ir priedangos nebūtų, anot jo, tai ne tragedija, nes herefordai drąsiai lipa į vandenį ir atsivėsina. „Gyvūnų gerovės pažeidimų čia nematyčiau. Jeigu reikės, herefordai drąsiai lips į vandenį, jie jo nebijo. Jei nebus jiems sukalta pavėsinė, manau, jie tikrai bandys vėsintis vandenyje“, – teigė K.Mikalajūnas.

Jis tik atkreipė dėmesį, kad jei šiemet vasara bus itin sausa, saloje paliktiems galvijams gali stigti pašaro. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, jis bandą prižiūrintiems žmonėms siūlė nepamiršti gyvulius papildomai pamaitinti. „Turėtų būti atplukdoma šviežiai nupjauta žolė, šienas ar šienainis. Jei trūks žolės – bus problemų, reikia pasirūpinti savo augintiniais“, – kalbėjo ūkininkas.

Pažadėjo pastatyti stoginę

Su VL pakartotinai susisiekęs Dzūkijos nacionalinio parko Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas G.Valentukevičius užtikrino, kad artimiausiomis savaitėmis saloje iškils pašiūrė, kur galvijai galės pasislėpti.

„Pasirodo, nusiskundimų buvo ir anksčiau, todėl padarysime stoginę ir bus ramu. Seniau saloje buvo medžių, bet juos iškirto. Dabar, kai žmonės pamato, kad galvijai ištisą vasarą ganosi atvirame lauke, susirūpina. Padarysime pašiūrę ir visiems bus geriau: ir galvijams, ir visiems žmonėms, kurie rūpinasi gyvūnų gerove“, – pokalbį pažadu užbaigė Dzūkijos nacionalinio parko atstovas.

Problema platesnė nei atrodo

Mėsinių galvijų augintoja Vilma Živatkauskienė sveikina Dzūkijos nacionalinio parko sprendimą parūpinti galvijams priedangą nuo saulės, tačiau mato problemą visai kitur.

„Tiek laiko ūkininkai skatinami išpjauti visus medžius ir krūmus pievose, kitaip net deklaruoti tokių plotų negali. O ir dabar, jei pievoje yra miškelis ar medžių grupė, ir jį deklaruosi kaip kraštovaizdžio elementą, gyvuliai tokiame miškelyje ganytis negalės, nes grės sankcija. Žolę šienauti reikės trimeriu... Keistas požiūris į tvarumą“, – stebėjosi patyrusi galvijų augintoja.