Žemdirbių pasipiktinimą ir realią grėsmę žlugti daliai ūkių sukėlę buvusių žemės ūkio ir aplinkos ministrų kadencijos pabaigoje patvirtinti reikalavimai mėšlo laikymui, turėję įsigalioti šį rudenį, pagaliau neteko galios. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) paskelbė, jog žemės ūkio ir aplinkos ministrai pasirašė „Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašą“. Jei to nebūtų padaryta, ūkininkai nuo šio lapkričio negalėtų laikyti tirštojo mėšlo lauko rietuvėse draudžiamuoju tręšti laikotarpiu. ŽŪM gražiai įvardija, kad sutarimas pasiektas po ūkininkus vienijančių organizacijų ir ministerijų diskusijų, o realiai – po beveik metų atkaklios žemdirbių kovos su valdininkais, įrodinėjant buvusių reikalavimų nelogiškumą.

Kas kovojo, o kam laurai

„Mėšlo tvarkymo reikalavimų aprašas dabar praktiškai yra toks, koks buvo iki praėjusių metų pabaigos, kol jo savo įsakymu nepakeitė tuometinis žemės ūkio ministras Andrius Palionis ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika. Darėme daug žygių, kovojome, kad buvusių ministrų priimtas šokiruojantis sprendimas būtų panaikintas. Gaišome laiką, įtikinėjome dabartinį ministrą Kęstutį Navicką, kreipėmės ir į Europos Komisiją (EK), prašydami, kad būtų išaiškinti atitinkami reglamentai, nes ŽŪM mus mulkino, neva tokius reikalavimus grindžia audito išvadomis. Tačiau tose išvadose apie tai neužsiminta nė vienu žodžiu. Taip ministerijos klerkai klaidino ir valdžią, ir žemdirbius. Tuo, kad mėšlo tvarkymo reikalavimų aprašas pagaliau pakeistas, turėtų girtis ne ŽŪM, ne jos iniciatyva tai buvo padaryta. Medalius reikia kabintis, kai padaromi darbai, o ne prisirašinėti, kai juos atlieka kiti“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Buvę ministrai A.Palionis ir K.Mažeika minėtą įsakymą „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ priėmė likus dviem dienoms iki jų kadencijos pabaigos. Tuomet numatytas pakeitimas, kad laukuose mėšlas negalės būti laikomas draudžiamuoju tręšti laikotarpiu (nuo lapkričio 15 iki kovo 20 d.), sukėlė šoką gyvulininkystės, pieno sektoriaus atstovams – tiek smulkiems ir vidutiniams, tiek stambiems ūkiams.

Ūkininkai vienu balsu tikino, jog patvirtinti draudimą išvežti tirštą šiaudinį mėšlą gali tik visiškai nesuprantantis žemės ūkio arba galbūt tam tikrų jėgų spaudžiamas žmogus. Kur būtų reikėję laikyti kraikinį mėšlą tiems, kurie neturi mėšlidžių ar jos nesutalpina viso mėšlo kiekio? Nemažai ūkininkų, įsikūrusių gyvenvietėse, net neturi vietos, kur galėtų įsirengti rietuves prie tvarto, todėl išvežimas į lauko, kurį ruošiama tręšti, rietuves buvo vienintelė galima išeitis. Laukuose tinkamai laikomas mėšlas aplinkos neteršia.

Siekdami, kad nelogiški ir pertekliniai mėšlo tvarkymo reikalavimai būtų atšaukti, į dabartinius žemės ūkio ir aplinkos ministrus daug kartų kreipėsi žemdirbių organizacijos: LŽŪBA, Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos vidutinių pieno gamintojų asociacija, Lietuvos pieno gamintojų asociacija ir kt. Po ilgos kovos jų argumentai pagaliau buvo išgirsti ir patvirtintas naujas „Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas“.

Pasak žemės ūkio ministro K.Navicko, šiame kompromisiniame apraše ūkininkams, ypač smulkiems ir vidutiniams, priimti naudingi bei racionalūs sprendimai. Mėšlą tvarkyti dabar bus daug paprasčiau. „Konsultuodamiesi su ūkininkais supratome, kad buvusios ministerijos vadovybės patvirtintas aprašas buvo jiems nenaudingas ar net neįgyvendinamas“, – teigė ministras.

Apraše numatyta, kad nuo šių metų lapkričio 15 d. ruošiant vietą tirštajam mėšlui laukuose laikyti, pirmiausia ant dirvos paviršiaus turi būti formuojamas ne mažesnis kaip 20 cm durpių, smulkintų ar nesmulkintų šiaudų arba medžio pjuvenų sluoksnis srutoms bei skysčiams iš mėšlo sugerti.

Laikymo vieta turi būti apjuosta ne žemesniu kaip 30 cm aukščio žemės pylimu, kad srutos neištekėtų už jo ribų. Rietuvėse mėšlas gali būti laikomas ne ilgiau kaip 6 mėnesius, uždengiamas lanksčiosiomis, vandeniui nelaidžiomis dangomis arba ne mažesniu kaip 10 cm storio durpių, žemių, smulkintų arba nesmulkintų šiaudų, pjuvenų sluoksniu. Rietuvė turi būti įrengta taip, kad srutos iš jos netekėtų į aplinką ir būtų išvengta amoniako emisijų, kvapų sklidimo. Rietuvės lauke įrengiamos tuose laukuose, kurie bus tręšiami. Tačiau numatyta išimtis – keliems laukams, kuriems parengtas tręšimo planas, bet juos skiria natūralūs gamtiniai ir dirbtiniai objektai (upių vagos, miško masyvai, keliai, pastatai ir pan.) arba numatyti tręšti laukai, kuriems parengtas tręšimo planas, ribojasi, galima įrengti vieną lauko rietuvę, kuri neviršytų šiems laukams tręšti reikalingo mėšlo kiekio.

Apraše numatytas draudimo naudoti ištaškymo technologijas tręšiant skystuoju mėšlu ir srutomis terminas atidedamas iki 2025 m. Taip nuspręsta atsižvelgus į tai, kad ūkio subjektams, tokiu būdu tręšiantiems 30 ha ar daugiau žemės ūkio naudmenų, būtina įsigyti ar atnaujinti turimą techniką ir tam reikalingos investicijos.

„Į naująjį aprašą nėra įtrauktas mūsų prašymas, kad nereikėtų supilti 30 cm pylimo, kaip yra kitose šalyse. Na, koks reikalavimas buvo anksčiau, toks ir liko. Neįgyvendintas ir mūsų siūlymas leisti laikyti mėšlą rietuvėse ne 6, o 12 mėnesių. Žadėjo grįžti prie šio klausimo rudenį, kai bus tvarkomas atliekų kompostavimo klausimas. Mėšlas nėra atlieka, tai trąša, už kurią mokami pinigai. Mes į laukus vežame ne tik tirštą mėšlą, bet ir nepanaudotą ar sugedusį silosą, šiaudus ir pan. Jis perpūva ir yra išbarstomas laukuose“, – aiškino LŽŪBA generalinis direktorius J.Sviderskis.

Nukapotos atsakomybės grandys

„Mes daug kartų išdėstėme nuostatas, kokie turėtų būti mėšlo tvarkymo reikalavimai. Galiausiai aprašas buvo pakeistas, žinoma, ne be mūsų įdėto darbo. Apmaudu, jog reikia gaišti tiek laiko ir dėti daug pastangų, kad ateitų supratimas. Gaila, kad kartais turime minti stovintį dviratį ir galvoti, kad važiuojame. Taip neturėtų būti“, – tvirtino ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas.

Pašnekovas priminė prieš 10 metų ir dar anksčiau vykusią gana intensyvią Lietuvos žmonių emigraciją ir protų nutekėjimą. Tad gyvename protų nutekėjimo sąlygomis ir nereikėtų labai stebėtis vykstančiais panašiais procesais, kaip nutiko su mėšlo tvarkymo reikalavimais.

„Užuot stiprinusi savo pajėgumus, ŽŪM pastaraisiais metais juos tik silpnino. Ypač ji susilpnėjo Broniaus Markausko, Giedriaus Surplio vadovavimo metais. Daug specialistų ŽŪM paliko, kai imta įgyvendinti reformą ir ministeriją kelti į Kauną. Reforma nepasiteisino, bet iš esmės jos reikia, nes ten dirbantys žmonės dažnai nežino, kas už ką atsako, buvo nukapotos visos atsakomybės grandys. Kai buvo svarbiausieji specialistai ir eilę metų atsakė už kuruojamas sritis, galėjai pasakyti, kad, pavyzdžiui, prieš 5 metus buvai neteisus, o dabar viskas „nusinulino“, visi teisūs, ir sako, kad dabar kuruoja visai kitą sritį ir nežerkite man priekaištų. Tokią situaciją rado dabartinis žemės ūkio ministras, bet kol mes įtikinome dėl mėšlo tvarkymo reikalavimų, kad reikia sukti ienas, tai gerokai užtruko“, – teigė A.Baravykas.

ŽŪR vicepirmininko nuomone, ministerijos pajėgumai turbūt yra per maži aprėpti visas ateinančias iš Europos Sąjungos direktyvas, krūvas reikalavimų, derinimų, ir iš dalies dėl to kyla nemažai problemų.

Sukelta problema lygioje vietoje

„Sugaišome tiek daug laiko, kad būtų atšauktas pieno ūkius galėjęs sužlugdyti mėšlo tvarkymo reikalavimų aprašas. Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija ŽŪM, Seimo Kaimo reikalų komitetui ir kitoms instancijoms per tą laiką yra parašiusi 16 raštų, aiškinome, jog pertekliniai, nelogiški reikalavimai neleis mums išgyventi. Turėjome įrodinėti tai, kas atrodė akivaizdu. Net kai pasikeitė valdžia ir pradėjo dirbti dabartinis žemės ūkio ministras K.Navickas, pirmas pasakymas buvo, kad mėšlo reikalavimų keisti neketinama. Tik sukilus visoms žemdirbių organizacijoms imta diskutuoti, pradėta įsiklausyti į mūsų aiškinimus ir reikalavimus“, – „Valstiečių laikraščiui“ tvirtino Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė.

Pašnekovės nuomone, diskusijos pasiekė lūžio tašką viename posėdyje, į kurį buvo pakviesti ir mokslininkai, nes ŽŪM nuolat tvirtindavo, jog mėšlo tvarkymo reikalavimai buvo parengti remiantis mokslininkų rekomendacijomis.

„Buvo nelogiškas reikalavimas mėšlą laukuose sukrovus į rietuvę aikštelę iš visų pusių apjuosti ne žemesniu kaip 50 cm žemių pylimu. Mokslininkų paklausėme: kodėl pylimas turi būti būtent 50 cm, o ne, pavyzdžiui, 30 cm aukščio? Kur ta metodika, kokiais paskaičiavimais buvo remtasi? Mokslininkai tuomet atsakė, jog iš esmės nėra skirtumo, pylimas bus 30 ar 50 cm. Pagrindimo nebuvo, bet reikalavimą aikštelę apjuosti 50 cm aukščio pylimu kažkodėl nustatė. Dabar naujajame apraše liko reikalavimas sukasti 30 cm pylimą“, – sakė R.Vilimienė.

Asociacijos vadovės įsitikinimu, jeigu būtų palikti ministrų A.Palionio ir K.Mažeikos priimti mėšlo tvarkymo reikalavimai, mažesni pieno ūkiai būtų žlugę. Neteisinga taip staiga griežtinti reikalavimus ūkiams, nes visą praėjusį finansinį laikotarpį mėšlidžių ir srutų rezervuarų įrengimas buvo netinkama finansuoti priemonė.

R.Vilimienė su vyru Mindaugu – nedidelio pieno ūkio savininkai. Jie laiko 26 melžiamas karves ir 18 telyčių.

„Turime įsirengę mėšlidę, pieno linijas, šaldytuvus. Melžiame taip pat kaip bendrovės, mūsų pienas neturi jokio sąlyčio su oru. Pas mus viskas modernizuota, nors esame nedidelis ūkis. Tačiau kai darėme modernizavimą, turėjome 13 karvių, mėšlidę padarėme 20-iai karvių, o dabar turime 26 karves, tad 6 karvių ir prieauglio mėšlas netelpa. Mes jį išvežame į laukus, sukrauname į rietuves, apkasame, sutvarkome kaip reikia, o pavasarį parduodame augalininkams. Viskas paprasta, tvarkinga, saugu, neteršia aplinkos. Ir staiga sugalvojo uždrausti rietuves, nors visus tuos metus nebuvo jokios paramos mėšlidžių statybai. Paramos pinigų nedavė, o rietuves uždraudė“, – buvusių ministrų „dovanėle“ piktinosi asociacijos vadovė.

R.Vilimienės nuomone, dabar pakeistame mėšlo tvarkymo reikalavimų apraše yra numatyta, jog nuo 2025 m. reikės įterpti visas srutas, o tai vidutiniams ir smulkiems ūkiams – tiksinti bomba, nes jie technologijų paprasčiausiai neįpirks.

„Valdžia priima sprendimus, kurie gali sulaužyti tūkstančius gyvenimų, sužlugdyti daugybę ūkių, o teisybei atstatyti prireikia daug laiko ir jėgų, – sakė R.Vilimienė. – Kita vertus, galbūt šią problemą mums galimai primetė sąmoningai. Kol mušėmės dėl mėšlo tvarkymo reikalavimų, visi nutilo apie nesąžiningą pieno įstatymą. Pieno ūkiai tebenyksta, kai už tokį patį pieną moka skirtingas kainas. Visa tai palikę puolėme gintis nuo kito blogio – nelogiškų mėšlo tvarkymo reikalavimų. Sąmokslų teorijų galima prisigalvoti visokių, bet mėšlo tvarkymo problema padaryta lygioje vietoje. Gal kilus triukšmui norėta tyliai ir nepastebimai palikti žemės ūkį be paramos nukentėjus nuo COVID-19 pandemijos ar iš ekonomikos gaivinimo fondo žemės ūkiui skirti 16 mln. eurų pelkėms atkurti.“

Kazlų Rūdoje ūkininkaujanti Dalia Kairaitienė laiko apie 900 karvių. Ji piktinasi, jog ūkininkauti vis sunkiau, ūkininkai nuolat spaudžiami, keliami nauji, pertekliniai reikalavimai, kaip buvo su mėšlo tvarkymo reikalavimais, ir tam galo nematyti.

„Lietuva – žemės ūkio kraštas. Ką mes veiksime, jei savus užspausime į kampą? Valdžia priima tokių sprendimų, kad ūkininkams tenka karves išvežti į Lenkiją ir parduoti. Kai padarė 10 grupių pieno kainas, karvių Lietuvoje nuolat mažėja. Dabar žmonės jau naikina bandas, kuriose po 100 karvių. Ne iš gero gyvenimo taip vyksta. Jeigu žmogus negauna pelno, nieko neuždirba, tai ir atsisako ūkininkavimo. Kiek gi jis gali kentėti. Ūkininkaujame 20–30 metų ir vis dar laukiame pagerėjimo“, – ūkininkų nusivylimą išsakė D.Kairaitienė.