Kas turėtų nutikti, kad ryžtumėtės kasdien atsisakyti kelių tūkstančių eurų uždarbio? Greičiausiai situacija turėtų būti išties nepavydėtina ir panaši į tą, su kuria šiuo metu susiduria šalies pieno gamintojai.

Kovoja už visus

Visai neseniai šalyje nuvilnijo ūkininkų protestai prieš drastiškai sumažėjusias pieno supirkimo kainas. Šimtai ūkininkų visoje Lietuvoje rinkosi prie pieno perdirbimo gamyklų bei didžiųjų prekybos tinklų būstinių, tikėdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį į savo sektoriaus problemas. Prie pienininkų akcijos prisidėjo kas kaip išgali: vieni dalijo pieną praeiviams, bandė užmegzti pokalbius su perdirbėjais, prekybininkais ar valdžios atstovais, kiti, nematydami kitos išeities, pieną tiesiog išpylė laukuose. Štai susivieniję Tauragės rajono ūkininkai vienu metu į laukus išliejo net 30 tonų pieno! Panašiai pasielgė ir daugiau šalies žemdirbių.

Šilalės rajono ūkininkas Gediminas Vėlavičius – vienas iš jų. Vyras pieno neparduoda jau nuo vasario 1 d. Jis neneigia, jog skaudu kasdien išlieti ar išdalinti 2,5 tonų primilžį, tačiau kitos išeities žemdirbys jau nemato. Akivaizdu, kad taip besielgdamas G.Vėlavičius kiekvieną dieną praranda tūkstančius eurų, tačiau ūkininkas ir toliau pasiryžęs aukotis bei kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų ūkininkų teises.

„Net ir parduodamas pieną pastaruoju metu kasdien patirdavau po 300–400 eurų nuostolį. Per mėnesį ši suma siekdavo 9–12 tūkst. eurų. Už litrą pieno man dabar siūlo 20–26 centus. Jo savikaina – daug didesnė. Šiuo metu laikau 100 karvių. Jau pardaviau 10 piendavių. Jei reikės, parduosiu dar daugiau. Jeigu situacija ir toliau nesikeis, teks išparduoti žemes, techniką ir apskritai pasitraukti iš ūkininkavimo. Dabar žemdirbiai, ypač gyvulių augintojai, yra žeminami. Tai privalo kuo greičiau pasikeisti“, – teigė G.Vėlavičius.

Apgaudinėja vartotojus?

„Realu, kad labai greitai pieno ūkių šalyje neliks. Dabar atrodo, kad nėra jokių perspektyvų. Mūsų žemdirbiai jau kurį laiką juokauja, kad didžiausia jų problema – Lenkija. Ši kaimyninė valstybė jau seniai užsipildė lietuviškomis karvėmis. Keista, kad vos už kelių dešimčių kilometrų pieno ūkiai klesti, o pas mus skursta“, – stebėjosi Marijampolės regiono žemdirbys Ramūnas Ufartas.

Jis – vienas iš pagrindinių Suvalkijos krašte vykusios ūkininkų akcijos iniciatorių. Šiame regione žemdirbiai rinkosi prie Marijampolės pieno konservų fabriko ir įmonės direktoriui Henrikui Karpavičiui įteikė šūsnį reikalavimų. Visgi pastarasis pažadais nesišvaistė ir teigė, jog ūkininkams dabar mokama kaina – adekvati.

Pasak vadovo, pieno supirkimo kainos krito visoje Europoje, tad mūsų ūkininkai neturėtų tikėtis, jog Lietuvoje galėtų būti priešingos tendencijos. „Kol buvo galimybė, mokėjome daugiau, dabar tokios galimybės neturime“, – nedaugžodžiavo H.Karpavičius.

Kaip tik pieno dalijimo akcijos metu Šilalės kultūros centre vyko valdančiųjų diskusija apie pilietiškumą ir galimas karo grėsmes. Joje dalyvavo europarlamentarė konservatorė R.Juknevičienė bei keletas šiai partijai priklausančių Seimo narių. Deja, jie su ūkininkais nesusitiko – politikai į įstaigą buvo įvesti pro galines duris.

Visgi R.Ufartas nebuvo linkęs su tuo sutikti. Jo žiniomis, šiuo metu Vokietijos pienininkai už litrą pieno gauna iki 58 centų, o parduotuvėse litras pieno ten kainuoja bent 10 centų mažiau nei Lietuvoje. „Vadinasi, prekybininkai ir perdirbėjai apgaudinėja ne tik mus, žemdirbius, bet ir vartotojus“, – pasipiktinimo neslėpė R.Ufartas.

Gresia linų augintojų likimas?

Šilalės krašto žemdirbys, daugiau nei 400 karvių laikantis Egidijus Gečas pasakojo, kad pieno kaina ėmė kristi nuo rugsėjo, o šiuo metu ji maždaug perpus mažesnė nei buvo vasarą. Jis taip pat antrino kolegai G.Vėlavičiui, jog ūkininkams mokama kaina net nepadengia pieno savikainos.

„Artėja sėja, žemdirbiams išlaidos dar išaugs. Jau dabar energijos išteklių kaštai, degalai, pašarų gamyba yra keletą kartų brangesni nei buvo dar visai neseniai. O už pieną gauname žymiai mažiau nei turėtume. Su kitais rajono pieno gamintojais buvome susirinkę, tarėmės, kaip gyventi toliau. Surašėme daug prašymų, kuriuos perdavėme Šilalės rajono Ūkininkų sąjungos atstovams. Tikimės, kad jie pasieks ir Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM). Apskritai, nežadame sustoti. Gavę leidimus ketiname rinktis prie ŽŪM. Tikimės, jog pavyks susitikti ir su ministru. Pieno grandinėje esame keturiese: ūkininkai, perdirbėjai, pardavėjai ir Vyriausybė. Visi privalome ieškoti išeičių, kaip išbristi iš susidariusios krizės. Deja, dabar viskas sukraunama tik ant žemdirbių pečių“, – kalbėjo E.Gečas.

Jis prognozavo liūdną pieno ūkių ateitį. Per pastarąjį mėnesį maždaug pusšimtis stambiųjų žemdirbių išpardavė laikytas karvių bandas. Jei tendencijos nesikeis, E.Gečas spėjo, kad gali nutikti taip, kaip kadaise įvyko su linų ūkiais – jų šalyje paprasčiausiai neliko.

„Kai dar labiau sumažės pieno gamintojų, perdirbėjai bus priversti kelti pieno supirkimo kainas, jei norės patys išgyventi. Visgi tai nepadės sugrąžinti to, kas prarasta. Gruodį pieno produktų apyvarta šalyje krito dešimtadaliu. Tai – dar viena liūdinanti tendencija. Jei tai nesikeis, nereikės ir pieno, nes nebus kam jo vartoti. Kita vertus, pirkėjai irgi pastebi, kad yra apgaudinėjami, nes prekybos centruose pieno kaina šiuo metu irgi nėra teisinga“, – pastebėjimais dalijosi E.Gečas.

Svarbiausi reikalavimai

Visuomenininkė, viena iš pieno gamintojų protesto akcijos organizatorių Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė teigė, kad žemdirbiai jau nebegalėjo ilgiau taikstytis su blogėjančia situacija. Nemaža dalis jų šiuo metu yra atsidūrę visiškoje neviltyje.

„Didesnių ūkių savininkai gal dar paslapčia viliasi, kad jiems pavyks susitarti dėl geresnių sąlygų ir viskas greitai išsispręs, tačiau smulkesni žemdirbiai jau praradę bet kokią viltį. Pieno sektoriuje – daug problemų. Aišku, visų pirma, nė vieno ūkininko netenkina dabartinė mokama kaina. Bet blogai ir tai, kad galutinę kainą žemdirbiai sužino tik jau pardavę pieną“, – kalbėjo V.Jankauskaitė-Milčiuvienė.

Ji apgailestavo, kad per visas pieno krizes labiausiai nukenčia būtent pieno gamintojai. Pasak pašnekovės, kaskart lipama ant to paties grėblio ir nepasimokoma iš buvusių klaidų.

„Reikia pripažinti, kad perdirbėjams irgi nėra lengvi laikai. Jiems taip pat išaugę gamybos kaštai, todėl atsigriebti jie stengiasi dalį naštos numesdami ant ūkininkų. Ar tai moralu, čia jau kitas klausimas. Čia reikėtų Vyriausybės įsikišimo, kuri turėtų priimti sprendimus, padėsiančius ūkininkams išgyventi. Per visas krizes imama aiškintis, iš ko parduotuvėse susideda galutinė pieno kaina ir kas kokią pyrago dalį atsiriekia. Tai reikėtų daryti ne tada, kai situacija yra itin jautri. Bet mūsų valdžia neinicijuoja jokio tyrimo, neieško problemų sprendimo būdų. O kas gali paneigti, kad yra tam tikri karteliniai susitarimai? Bet pasikartosiu, tai aiškintis reikėtų ne dabar. Šiuo metu būtina ieškoti išeičių, kaip padėti ūkininkams išgyventi“, – pabrėžė V.Jankauskaitė-Milčiuvienė.

Anot jos, padėti išlipti iš susidariusios krizės galėtų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata pieno produktams, kuri paskatintų vartojimą. Taip pat reikėtų ūkio subjektams sumažinti pajamų mokestį, kompensuoti dalį palūkanų arba peržiūrėti bankinių įsiskolinimų grąžinimo terminus. Nemaža dalis ūkininkų šiuo metu turi įsiskolinimų bankams, o drastiškai augant palūkanoms gali nepajėgti jų išsimokėti.

Tiki šviesesniu rytojumi

Prasidėjus pieno krizei kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininko Jono Kuzminsko telefonas netyla kone ištisą parą. Jam nuolat tenka ūkininkams aiškintis dėl kritusių supirkimo kainų. Vyro teigimu, kaltų šioje situacijoje galima surasti daug. Tai ir karo Ukrainoje padariniai, ir pieno perteklius Europoje.

„Visame senajame žemyne dabar supirkimo kainos yra kritusios. Aišku, lietuviams, kaip neretai būna, jas nurėžė žemiau skurdo ribos! Maždaug 60 proc. lietuviško pieno eksportuojama į užsienį. Likęs pienas sunaudojamas šalies viduje. Nors kitose valstybėse pieno produktai pigo, Lietuvoje – tikrai ne! Vadinasi, perdirbėjų ir prekybininkų pasiteisinimai, kad ir jiems drastiškai sumažėjo pelnas, nėra visiškai teisingi. Dabar dangstomasi eksportu, o ūkininkai yra priversti tikėti šiuo melu“, – kalbėjo J.Kuzminskas.

Jo vadovaujamas kooperatyvas šiuo metu vienija maždaug 450 pieno statytojų. Deja, jų skaičiai kasmet mažėja. Dabartinė pieno krizė neabejotinai dar labiau pablogins situaciją. Tiesa, dar visai neseniai būta ir teigiamų ženklų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais „Pieno gėlės“ superkamas pieno kiekis buvo išaugęs 7 proc., lyginant su 2021 m.

„Tai lėmė, kad ūkininkams buvo mokamos rekordinės kainos. Vasarą už mūsų ūkininkus daugiau Europoje gavo tik Maltos, Kipro ir Airijos pieno gamintojai. Dėl to mūsų žemdirbiai galėjo investuoti į pašarų kokybę, išaugo ir primelžiamo pieno kiekiai. Daugiau, aišku, to nebus“, – apgailestavo kooperatyvo valdybos pirmininkas.

Nepaisant visko, jis vis dar išlieka optimistu. J.Kuzminsko nuomone, visos krizės anksčiau ar vėliau baigiasi. „Pieno gėlės“ valdybos pirmininkas teigė, kad šalies pieno ūkio kooperatyvų atstovai jau artimiausiu metu ketina susitikti su žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku ir kartu su juo žada bandyti ieškoti išeičių iš susidariusios situacijos. Vasario 21 d. Vilniuje taip pat vyks trišalės tarybos posėdis, kurio metu bus aptariama ir pieno ūkio situacija.

Valdžia ignoravo

Tikėdamiesi į savo sektoriaus problemas dar labiau atkreipti valdžios dėmesį, Šilalės krašto žemdirbiai prie vietos kultūros centro surengė pieno dalijimo akciją. Vien ūkininkas G.Vėlavičius susirinkusiesiems išdalijo daugiau nei toną pieno, o kur dar kitų ūkininkų atvežtas pienas!

Kaip tik pieno dalijimo akcijos metu Šilalės kultūros centre vyko valdančiųjų diskusija apie pilietiškumą ir galimas karo grėsmes. Joje dalyvavo europarlamentarė konservatorė Rasa Juknevičienė bei keletas šiai partijai priklausančių Seimo narių.

„Mūsų ūkininkai prie kultūros centro rinkosi neatsitiktinai. Jie tikėjosi taip dar labiau atkreipti valdžios atstovų dėmesį. Deja, politikai į įstaigą buvo įvesti pro galines duris. Vienintelis pro paradinį įėjimą įžengė mūsų krašto Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto atstovas Jonas Gudauskas. Bet ir jis į vidų įsmuko su niekuo net nepasisveikinęs“, – apgailestavo viena iš akcijos organizatorių V.Jankauskaitė-Milčiuvienė.

Ji pripažino, kad žemdirbius ignoravę politikai juos nuvylė dar labiau. Vietos ūkininkai neslepia daug išeičių iš susidariusios situacijos nematantys. Kasdien atlaikyti pieno sektorių ištikusius iššūkius jiems tampa vis sunkiau. Visgi dalis jų ir toliau yra pasiryžę kovoti už geresnes sąlygas. Pasak V.Jankauskaitės-Milčiuvienės, Šilalės krašto žemdirbiai vis garsiau svarsto apie protesto akciją Vilniuje. Tiesa, tam dar reikia gauti vietos savivaldybės leidimą.