Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pastebėjimais, metų pradžioje prasidėję masiniai smulkių pieno ūkių likvidavimo procesai šalyje ne tik nesiliovė, bet įgavo ir naują pagreitį. Ne vienas net ir 50 ar 100 karvių laikantis ūkis Prienų, Alytaus ir kituose rajonuose taip pat jau pasitraukė arba traukiasi, o visame Zarasų rajone tuoj beliks tik 400 melžiamų karvių.

Einama į niekur?

Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, per 7 šių metų mėnesius pieno ūkių mūsų šalyje sumažėjo daugiau kaip tūkstančiu – jei sausio 1 d. buvo 21 507 pieno gamintojai, tai rugpjūčio 1 d. jų beliko tik 20 490. Tai nuo praėjusių metų pabaigos besitęsiančios pieno krizės padariniai. Deja, pasak Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkės Renatos Vilimienės, kol kas jokių optimistiškesnių tendencijų pieno gamybos sektoriuje nematyti. Jos teigimu, Lietuvos valdžia ūkininkų neišgirdo ir toliau jų nesiklauso. Situacija nuo buvusios sausio mėnesį niekuo nepasikeitė, net ir pieno supirkimo kainos išliko panašios. Todėl rugpjūtį ūkių nykimo tendencijos yra dar ryškesnės.

„Lietuvoje jau pradėjo mažėti tiek gyvulių skaičius, tiek ir superkamo žaliavinio pieno kiekis. Jei anksčiau Žemės ūkio ministerija dar guosdavo, kad net ir mažėjant pieno ūkių, karvių skaičius juose bei parduodamo pieno kiekis nemažėja, tai tėra tik „pereinamasis laikotarpis“: mano duomenimis, vien tik šį rugpjūtį Lietuvoje sumažėjo beveik tūkstančiu karvių, jau sumažėjo ir parduodamo pieno kiekis. Žinoma, tai nereiškia, kad tūkstantis kaimo žmonių pasitraukė iš pieno gamybos sektoriaus, bet jeigu toks ženklus karvių skaičiaus sumažėjimas, tai tikėtina, kad iš šio sektoriaus pasitraukė maždaug 200 žmonių“, – analizavo R.Vilimienė.

Anot jos, per pastaruosius mėnesius stambiose žemės ūkio bendrovėse karvių kažkiek daugėja ir didėja primilžiai, bet pati naujausia statistika byloja, kad parduodamo žaliavinio pieno kiekis sumažėjo beveik 3 proc. R.Vilimienės nuomone, tai reiškia, kad didžiosios bendrovės nebekompensuoja to pieno kiekio, kurį parduodavo mažesni, pienininkystės atsisakę ūkiai. „Tiek ŽŪM, tiek ir prezidentūroje apie tokias tendencijas mes kalbėjome dar šį pavasarį – perspėjome, kad rudenį bus didelis parduodamo pieno kiekio kritimas – taip ir įvyko. Bet ir vėl – mūsų visiškai niekas negirdi“, – susirūpinusi teigė Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė.

Karvių neliko, tik – širdgėla

R.Vilimienė neslėpė savo šeimos ilgus metus kurto pieno ūkio likimo. Anot jos, visi gyvuliai jau realizuoti – visos jų ūkio karvės išvažiavo rugpjūčio 15 dieną. „Dalis mūsų ūkio karvių iškeliavo į kitus ūkius. Nors pradžioje buvome nutarę, kad visas tiesiog parduosime kaip brokuotas, bet mūsų ūkis buvo modernizuotas, pastaruoju metu buvome daug investavę į genetiką, pašarus, racionus. Kai pradėjome melžti savo švedų žalmarges, pamatėme, kad pieno jos duoda dar labai daug, širdis neleido parduoti jas skerdimui. Pardavėm kitiems ūkiams. Banda buvo kontroliuojama, tad problemų jas parduodant nebuvo. Bet pardavus problemų liko mūsų širdyse, galvose“, – vis gailiai atsidusdama apie ūkio likvidavimą kalbėjo R.Vilimienė.

Jos šeima dar negalvojo, kuo galėtų pakeisti pieno ūkį. Anot jos, tokiu sunkiu laikotarpiu, kai 30 metų dirbo viena kryptimi, kol kas dar neįsivaizduoja savęs kituose žemės ūkio sektoriuose „Aš gimiau ūkininko šeimoje, mama visą laiką ūkininkavo, savo laiku mama dirbo fermoje, bet vis tiek savo karvutę turėjo, po vedybų su vyru irgi iš karto karvutę gavome. Tai kai mūsų klausia, kuo pakeisime karves, aš pagalvoju, kad, duok Dieve, iki metų pabaigos mes iš viso dar susivoktume, kas įvyko“, – patikino buvusio pieno ūkio savininkė. 

R.Vilimienė: „Tiek ŽŪM, tiek ir prezidentūroje apie tokias tendencijas mes kalbėjome dar šį pavasarį – perspėjome, kad rudenį bus didelis parduodamo pieno kiekio kritimas – taip ir įvyko. Bet ir vėl – mūsų visiškai niekas negirdi.“

Pasak R.Vilimienės, ji ir jos šeima supranta, kad lygiai tą patį jaučia ir visi kiti ūkininkai, kuriems teko atsisakyti pieno ūkių. Jos teigimu, tai nėra taip paprasta, nes tai – viso gyvenimo darbas. „Supraskime, kiek kaimo žmonių likimų dabar yra sulaužyta. Patikėkite manimi, tiesiog trūksta žodžių nusakyti dabartinę būseną. Ir, svarbiausia, tu dar nori dirbti, bet tavęs ir tavo darbo jau niekam to nereikia“, – dėl visų bendro likimo ūkininkų apgailestavo R.Vilimienė.

Žvelgdama į netolimą ateitį, ji tikino, kad tų, kurie laiko gyvulius, laukia sunkus ruduo ir dar sunkesnė žiema. Jos pastebėjimu, jeigu krizė būtų buvusi tik dėl pieno supirkimo kainų, tai gal kaimas būtų ją išgyvenęs ir atsitiesęs, bet antrosios, kurią sukėlė sausra, tikrai neatlaikys. „Jei už parduotą pieną žmonės gautų daugiau įplaukų, nusipirktų pašarų, bet kai už pieną beveik nieko nemoka, daugelis šį rudenį atsisveikins su karvėmis, o kita dalis įeis į tvartus bijodami, kad neturės pakankamai pašarų – retas kuris jų pasiruošė visam sezonui“, – apie situaciją pieno sektoriuje pasakoja asociacijos vadovė R.Vilimienė.

Tik vieni iš daugelio    

Vankiškių kaimo (Miroslavo sen., Alytaus r.) ūkininkų Kėrių šeimai pavasarį taip pat teko parduoti 50 melžiamų karvių, o dabar – rugsėjį – iš ūkio fermos išlydi ir paskutinius jaučius. Įvertinę situaciją, dzūkai Kėriai jau nebematė gyvulininkystės perspektyvos Lietuvoje. Kaip „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo petys petin su savo tėčiu Alvydu Kėriu ūkininkaujantis sūnus Arvydas Kėrys, besikartojant pieno supirkimo kainų mažėjimo tendencijoms, ilgai svarstę, abu sutarė iš viso atsisakyti gyvulių ūkio ir pasitraukti iš gyvulininkystės.

„Susidėjo daug dedamųjų, bet pagrindinė – požiūris į pieno kainas. Nes jeigu vanduo yra kelis kartus brangesnis už žaliavinį pieną, tai juk ir ūkininkui skaudu dirbti nuostolingai. Gyvulių bandą reikėjo plėsti, bet kai už pieną tik tiek temoka, tai plėtrai irgi galimybių nėra“, – sakė pernai „Metų ūkio“ titulu nominuotas Arvydas, ne taip seniai baigęs studijas Vyrauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje.

Sūnaus Arvydo ūkis – augalininkystės, jis augina grūdines kultūras, tėčio Alvydo ūkis nuo neatmenamų laikų buvo mišrus. Iki šio pavasario fermoje buvo auginama per 100 galvijų, iš jų – 50 melžiamų karvių. 

Grūdų ūkį puoselėjantis A.Kėrys sakė, kad tėvelio A.Kėrio ūkyje „vyriška“ banda – veršiai – užsiliko dėl to, kad reikėjo priaugti pardavimui tinkamą svorį. Artimiausiomis dienomis išvažiuoja ir jie. Kai gyvulių atsisakys, abiejų ūkiai specializuosis augalininkystėje. Per abu ūkius tėtis ir sūnus rūpinasi 800 hektarų žemės.

Per 7 šių metų mėnesius pieno ūkių mūsų šalyje sumažėjo daugiau kaip tūkstančiu – jei sausio 1 d. buvo 21 507 pieno gamintojai, tai rugpjūčio 1 d. jų beliko tik 20 490. Tai nuo praėjusių metų pabaigos besitęsiančios pieno krizės padariniai.

Anot Arvydo, minčių persiorientuoti į mėsinių galvijų auginimą nebuvo. Tiek su pienu, tiek su mėsa, jo teigimu, yra didelė nežinomybė. Į galviją, kol jį užaugini nuo pat gimimo, investuojama ne vienus metus, o supirkimo kaina nėra stabili. Be to, pasak ūkininko, reikėtų pertvarkyti ir fermas, o tai – vėl investicija, kuri, neaišku, kada grįš.

„Šie metai mums dvigubai nelengvi ir jau nebus kitokie. Gyvulių ūkio atsisakome. Nebus pajamų už pieną. Grūdų kaina, palyginti su rudeninėmis investicijomis, nedžiuginanti. Bet gal kaip nors išgyvensime“, – kalbėjo ūkininkas.

Kėrių ūkis dabar nemažai investuoja į augalininkystę – atnaujina žemės dirbimo techniką, pirko traktorių, užsiima ir nearimine žemdirbyste. Tiesa, daugiamečių pievų beveik neturėjo – jas atnaujindavo kas 3–4 metus, tad jos jau suartos, o durpynai, kuriuose buvo kultūrinės pievos, taip ir pasiliks pievomis – tiesiog smulkins žolę, nes kitos išeities neturi. „Vien dėl to, kad turime pievų, priverstinai laikyti gyvulius – nelogiška. Kaštai yra dideli, gyvulius reikia šerti, mokėti už veterinarines paslaugas ir t.t.,“ – išlaidas, susidarančias laikant gyvulius, skaičiavo ūkininkas.

A.Kėrys pamena ir palankų ūkininkavimo laikotarpį, kai už pieną gaunamos pajamos leisdavo šeimai pragyventi. Mišrus ūkis jį lydėjo nuo vaikystės. Jie su broliu dar vaikai buvo, kai bėgdavo padėti tėvams, nes darbų būdavę daugybė, ypač skubėti reikėdavę per pašarų ruošimo sezoną. „Pienas buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis bet kuriam kaime gyvenančiam žmogui. Nesvarbu, viena, dešimt ar dvidešimt melžiamų karvių mūkdavo tvartuose. Kiek kuris turėjo galimybių, tiek gyvulių ir laikė“, – prisimena Arvydas, neneigdamas, kad dabar jų šeimai dėl įvykusių permainų – sunkus laikotarpis. 

Anot jo, dabar nelengva kiekvieno ūkio, kuris atsisakė gyvulių, šeimininkams. Jie patiria tiek emocinių, tiek ir moralinių nuoskaudų, kad darbas, kurį daugybę metų sąžiningai atliko, tapo nevertinamas ir nereikalingas. Prie to atvedė abejingumas kritusioms pieno supirkimo kainoms, pieno gamintojų problemoms. 

„Į viešąją erdvę buvo brukama informacija, kad mums esą moka išmokas – kompensacijas. Bet lygiagrečiai yra mažinamos pieno supirkimo kainos. Ir nelabai svarbu, ar ta kompensacija skaičiuota už karvę, ar už parduoto pieno kiekį. Tai – vieša paslaptis, tik niekas jos neaitrina ir nekelia viešumon, nors realybė – būtent tokia“, – sakė A.Kėrys.

Komentaras

Eimantas Bičius, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktorius

Situacija Lietuvos pieno sektoriuje drastiškai blogėja. Per pastarus 12 mėn. melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo 5,9 tūkst. (2,6 proc.); ūkių, laikančių karves, skaičius sumažėjo 2,5 tūkst. (10,9 proc.). Ypač didelis mažėjimas matomas tarp mažesnių ūkių. Dėl to superkamo pieno kiekis taip pat mažėja, palyginus su praėjusiais metais, sumažėjo daugiau kaip 2 proc.
Pieno gamintojams dėl padidėjusių energetinių išteklių, taip pat pašarų ir kitų priedų kainų už pieną gaunama kaina nepadengia gamybos savikainos, todėl tiek smulkūs, tiek didesni ūkiai traukiasi iš pieno gamybos. Šiais metais itin skausmingai pasijautė gamtinės negandos: dėl šalto pavasario, o vėliau ir prasidėjusios sausros sumažėjo pagaminamų pašarų kiekis, dalis ūkių neruošė pašarų žiemai, kas rodo, kad rudenį karvių skaičius mažės dar drastiškiau.
Mažėjant pieno gamybai, už žaliavinį pieną mokamos kainos nedidėja. Palyginti su 2022 m., pieno supirkimo kaina sumažėjusi daugiau kaip 30 proc. Palyginus 2023 m. sausio–liepos mėn. su tuo pačiu 2022 m. laikotarpiu, pieno gamintojų pajamos sumažėjo daugiau kaip 100 mln. eurų.
Per pastaruosius metus žaliavinio pieno importas iš kaimyninių šalių tik augo, kas rodo, kad Lietuvos pieno perdirbimo įmonėms trūksta žaliavinio pieno. Šių metų pabaigoje Estijoje atidaroma didelė pieno perdirbimo gamykla, kuri planuoja per parą perdirbti iki 1 000 t žaliavinio pieno. Dėl to, tikėtina, žaliavinio pieno importas į Lietuvą sumažės. Pieno perdirbimo gamyklos susidurs su dar didesniu žaliavos trūkumu.
Taip pat auga ir pieno produktų importas. Todėl jeigu Lietuvos pieno sektoriuje ir toliau bus tokia situacija, tikėtina, kad netolimoje ateityje teks valgyti importuotus pieno produktus. Tik neaišku, ar juos galės įpirkti Lietuvos vartotojai.